Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1978

 

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Liepos 1 d.

Ruane. Apleistų, griūvančių fachverkinių namų kvartalai, tuščios ir sausos gatvės. Mačiau katedrą, dar kelias flamboyant bažnyčias, Jeanne d’Arc, Cornei­lle’o ir Flaubert’o vietas. Per šešias valandas padariau ką galėjau. „Atliekame Europos inventorizaciją“, anot Čertkovo.
Viską nuo mūsų slėpė, ir vis dėlto atsiėmėme viską.

Daug mirties (Aitre Saint-Maclou), daug siurrealizmo (geležies dirbinių muziejus). Ypatingas tankumas (visi šičia artimi kaimynai, net laiko prasme – bokšte kabo laikrodžio sargų sąrašas, ir tų sargų nuo Jeanne iki Flaubert’o gal tik aštuoni ar devyni). Achronologija, asimetrija katedroje. Nebanalus miestas.

To sausumo, dygumo, mirties kvapo, sutankintos ir susiaurintos erdvės galima rasti ne tik architektūroje. Ko gero, abu rašytojai patyrė miesto „telurinę“ įtaką. Cornei­lle’is buvo provincijos advokatas, Flaubert’as augo tarp medikų (anatominiai preparatai, Vezalijaus piešiniai užima jo muziejuje daugiausia vietos). Abiejų knygo­se – statiškas, sausas, siurrealistinis žaismas. Nuogi įstatymai, dėsniai, oro stoka, o drauge –­ disharmonija, asi­metrija.

 

Liepos 2 d.

Brodskis rodė naujas savo eiles: man nepaprastai patiko „Сан-Пьетро“ ir „Шведская музыка“1.

„Но я всё-таки стараюсь, чтобы и волки были сыты, и овцы целы. Волки – как раз те стихи, что ты хвалишь. Они здорово бесчеловечны –­ или человечны на другом уровне. Так я могу и в авaнгардисты выйти, а этого я не хочу. Русская поэзия – она всегда ведь теплож... ая. Пастернак и так далее, даже Цветаева.“ Aš: „Но не Ходасевич.“ Josifas [Brodskis]: „Да. А какой изумительный поэт.“2

„Я несколько раз хотел покончить с собой. Теперь думаю – хорошо, что не сделал, а то бы не написал того или другого.“3

Pokalbis apie kinų filosofiją. (Br[odskis]. skaito jos rusiškąjį dvitomį ir žavisi). „Полное отсутствие прагматизма и так называемого научного духа. Китайские стихи – лучшее, что я написал.“ (Tokių geriausių eilėraščių atsimenu jau tuziną – savo metu geriausiu, kas jo parašyta, Br[odskis]. laikė „Natiurmortą“, paskui „Колыбельная Трескового мыса“...) „Впрочем, Hобеля мне име­ло смысл дать в том году, когда я написал „Горбунова и Горчакова“. А „Два часа в резервуаре“? Это было так давно, что даже неприятно вспоминать.“4
„Зря ты ругаешь Марамзина. Он ничуть не хуже Ерофеева.“5

Apie vidurdienį su dviem angliškai kalbančiomis damomis išvykau į Grenoblį. Važiavome įstabiomis Burgundijos kalvomis. Stabtelėjome Vézelay ir Tournus. Niekad nemaniau, kad Vézelay rasiu tiek demonologijos – pagoniškos, valstietiškos, juokingos. Tournus gal ne toks įdomus, nors architektūriškai tyresnis ir tobulesnis.

Labai nesunku pajusti, kad Lietuva visa savo esme priklauso Europai. Skirtumas tarp Vézelay ir kokios nors žemaičių bažnyčios ant kalno – veikiau kiekybinis.

Vėlai vakare – kalnai, krioklys, didžiulis tunelis. Grenoblyje atsiradau apie dvyliktą nakties. Nakvoju pas emig­rantę Azimi (poeto Lachuti6 dukterį); jos vyras irgi iranietis.

 

Liepos 3 d.

Diena Grenoblyje. Pakilau vagonėliu į tvirtovę virš miesto, ten valgiau puikius pietus Alpių akivaizdoje – gyvenu kaip milijonierius, ir gana. Paskui St. Laurent’o bažnyčia (ankstyvųjų krikščionių kripta): pirštais apčiupinėjau avinėlius ir balandžius kapiteliuose. Drumzlinas, griūte griūvąs žemyn Izeras. Etnografinis muziejus (su koplyčia viduje ir dviem įdomiom parodom; vienoje „viskas apie ugnį ir šviesą“ – lempos, keptuvės, iešmai; antroje kalniečių buitis su kontrabandistais, piemenimis, senoviniais „alpinistais“). Vėl itin daug lietuviškų asociacijų. Pavyzdžiui, medžio rykai.

Miestas, kita vertus, primena Tbilisį.

 

Liepos 4 d.

Lyja. Buvau Stendalio muziejėlyje (tai daugiausia paveikslų ir rankraščių paroda). Brodskis žadėjo atvažiuoti, bet negali: Maksimovas neduoda pinigų. „Прочёл Солженицына: ну, он просто списывает всё с дневников Ни­колая и только меняет на третье лицо.“7
N. B. Jis susipažino su Cioranu8 ir labai tuo patenkintas.

„Пробовал читать Флейшмана о Пастернаке: даром не надо. Восторг неофита.“9

 

Liepos 5 d.

Aukštais kalnais ir tarpekliais, vadinamuoju Napoleono keliu, kiaurą dieną važiavau ligi Nicos. Šilta it kailis Provanso žemė. Ramybė. Paskui vietos, gana primenančios Krymą; ir pati Nica –­ tokia šiek tiek efektingesnė Jalta.

Apsistojau viešbutyje „Soledad“; turizmas prasidės rytoj.

 

Liepos 6 d.

Žygis į Monaco. Žinoma, pradėjau nuo casino ir išlošiau dvylika frankų. Publikos negausu, reginys visiškai muziejinis: rutuliukas laksto it planeta senoviniame astronominiame įtaise.

Buvau dar prisukamų ir kitokių lėlių parodoje (gaila, nėra čia Marytės). Paskui pakilau į pačią Monaco uolą. Ant jos – miesteliukas lygiai kaip Tallinno Toompea, tik pietietiškas. Okeanografijos muziejuje įsiminė murenos ir ypač nautilus – gryniausias Boscho sutvėrimas. Na, dar krabai, milžiniškas mėlynas omaras, langustai, keisčiausios žuvys (tarytum kriaušė, maišas, ežys, vaivorykštė, veidrodis). Bet San Francisco akvariumas neabejotinai įspūdingesnis. Tiesa, įdomios kitos salės – pavyzdžiui, toji, kur narų kostiumai. Radau netgi vimpilą iš Kuršių nerijos ir Kuršmarių žemėlapį, kažkokio vokiečio braižytą jau po šio karo.

Vietomis miestelyje matyti užrašai monegaskų kalba – veikia kažkoks tradicijų puoselėjimo komitetas.

Akinančiai mėlyna jūra, Italijos krantas tolumoje. O pati kunigaikštystė pasišiaušus dangoraižiais; beveik Honkongas ar Honolulu. Nicoje viso to kur kas mažiau.

Grįžęs nusimaudžiau ties Anglų promenada. Vis dėlto tai Viduržemis – pirmąsyk gyvenime. Pojūtis, kad netoli kitas krantas, kad pilna salų, „žemės daugiau negu vandens“; priešingai, Karelijoje arba ir Aukštaičiuose „vandens daugiau negu žemės“.

 

Liepos 7 d.

Du Nicos muziejai – Chagallo ir Matissse’o. Pirmasis dailininkas man gana svetimas – manjerizmas, efektingi štampai, keliaują iš paveikslo į paveikslą, net iš periodo į periodą. Įdomus pasirodė tik spalvinis „pokštas“: kiekvienoje drobėje duodamas visas spektras (matyt, tai turėtų būti biblinio universalizmo analogija). Exodus (švytinti Mozės galva – ir kūnas, sudarytas iš izraelitų bei juos vejančių egiptiečių) grynai čiurlioniškas, taip pat ir blogo skonio prasme.

Kas kita Matisse’as. Piešiniai – rečiausio tobulumo; o dar šaunesni niekada nematyti koliažai ir visa, kas liečia Vence koplyčią. Gaila, kad jos neaplankysiu. Vaikiškas, pirminis religinis pojūtis, gal vienintelis mūsų amžiuje tikrai susišaukiąs su šv. Pranciškaus idealu.
Visi jie gyvenimo gale krypo prie bažnyčios. Net Cocteau (aplankiau jo žvejų koplytėlę – na, ten veikiau dekadansas ir pigatvė, kaip ir Mentono rotušės freskose).

Pietavau Mentone vis dirsčiodamas į Italiją (kol kas italų vizos neturiu).

Vakare skaičiau Etkindą („мелко­трав­чатый автор“10, anot Brodskio).

 

Liepos 8 d.

Dar gana anksti ryte patekau į Marselį. Apsigyvenau žemiausios rūšies viešbutyje, nes laikinai pristigau frankų (savaitgaliais čekių nekeičia). Perėjau Canebière, buvau nuplaukęs į Château d’If ir užlipau ligi Notre-Dame de la Garde. Dar mačiau gerokai apšepusį Corbusier statinį ir net namus, kuriuose užgimė filmas. Žinoma, paragavau ir bouillabaise11, nors aplamai žuvies nemėgstu.

Įspūdis staigus, probėgšmais, bet stip­rus. Provincija, vietomis varginga, aiškiai neturinti istorijos (nepaisant Py­theas12 ir taip toliau); visur skonio stoka, kažkokie nenatūralūs bizantiški kupolai, griozdiški fontanai. Bet: jūra, jos nenumaldomas atspindys ir gyvybė. Įstabus Senasis uostas su klaipėdietišku prieskoniu. Išplaukdamas pro jo vartus, netenki žado –­ irgi kaip Klaipėdoje. Nors vanduo kitoks, sakytum, tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus peršviestas saulės.

 

Bus daugiau

 

1 Rus. „San Pietro“, „Švediška muzika“.

2 Rus. Bet aš vis dėlto stengiuosi, kad ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos. Vilkai – kaip tik tie eilėraščiai, kuriuos tu giri. Jie labai nežmoniški – arba žmoniški kitame lygmenyje. Taip aš galiu ir avangardistu virsti, o šito nenoriu. Rusų poezija – ji juk visada šiltasu...inė. Pasternakas ir taip toliau, netgi Cvetajeva. – Bet ne Chodasevičius. – Taip. O koks nuostabus poetas.

3 Rus. Аš keliskart norėjau nusižudyti. Dabar galvoju – gerai, kad to nepadariau, nes nebūčiau to ar to parašęs.

4 Rus. Visiškai nėra pragmatizmo ir vadinamosios mokslinės dvasios. Kiniškos eilės – geriausia, ką esu parašęs. – Menkių iškyšulio lopšinė. – Beje, Nobelį duoti man turėjo prasmės tada, kai parašiau „Gorbunovą ir Gorčakovą“. O „Dvi valandos rezervuare“? Tai buvo taip seniai, jog net nesmagu prisiminti.

5 Rus. Be reikalo tu peiki Maramziną. Jis nė kiek ne blogesnis už Jerofejevą.

6 Abulkasimas Lachuti (1887–1957) – iraniečių ir tadžikų poetas.

7 Rus. Perskaičiau Solženicyną: jis tiesiog nusirašinėja viską iš [caro] Nikolajaus dienoraščių ir tik vartoja trečiąjį asmenį.

8 Emilis Cioranas (1911–1995) – prancūzų eseistas.

9 Rus. Bandžiau skaityti Fleišmaną apie Pasternaką: man to neįsiūlysi. Neofito entuziazmas. Lazaris Fleišmanas (g. 1944) – rusų slavistas emigrantas.

10 Rus. Neaukštos kokybės.

11 Prancūziška žuvienė.

12 Graikų keliautojas (IV a. prieš m. e.).

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai