Jūratė Visockaitė. Meilės agresija

Amžinos „Fausto“ problemos apsireiškė Vilniaus meno padangėje per visuomeniškiausias šventes, vasario 16-ąją. Kažin, ar nejuokinga sieti operos premjerą su 99-osiomis metinėmis, tačiau jei bent vienoje galvoje ima ir susisieja, tai išeina, kad galima.

„Faustas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Faustas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tuo labiau kad man rūpi tik Dalios Ibelhauptaitės VCO pastatymas ir jo koncepcija – muzikinę dalį palieku muzikos kritikai, nors iš anksto žinau, kad jos nebus (išskyrus trumpą „mūzų pamalimą“ lryte).

J. W. Goethe’s / Ch. Gounod „Fauste“ iš savo kabineto iššokęs atjaunėjęs daktaras patenka į aikštę, prikimštą miestelėnų ir kareivių, vėliau gauna progą pasižiūrėti ir Valpurgijos naktį.

Taigi dangus maišosi su žeme, Kong­resų rūmų ankštos erdvės pulsuoja kaip niekad anksčiau. Jei Mefistofelio (bosas Almas Švilpa) pasirodymas iš raudonuojančios durų angos dar už seno daktaro pečių nenustebina (ak, jei netyčia būtų prabėgęs pudelis...), tai į aikštę ėmęs plūsti choras ir šokėjai išpučia ją kaip balioną iki sprogimo.

Minioje nerandi nė vieno pasikartojančio kostiumo! Ištvirkęs Paryžius su pūstais suknių šonais ir užpakaliais, nuogos patarnaujančių vyrų šlaunys ir odinių dirželių pažadai... Faustui nereikia nė stengtis gundančiai atrodyti – tenorą Edgarą Montvidą pasaulio koncertų salės kviečia ne tik dėl balso, bet ir dėl tobulai išlaikytos kūno formos.

Ponas Mefistas pirmame veiksme krai­po klubus įpakuotas į korsetą, pro kurio šarvus visai neleistinu būdu ištrykšta vyno nevyno srovė... Gal kažką šokiruoja ar suvimdo, bet juk išties tinka prie jo garsiųjų nepadorių kupletų apie pasaulį valdančius finansus!

Tik Margarita (sopranas Lana Kos) iškrenta tarsi iš dangaus – apranga kaip ir priklauso pagal muziejinę operą. Balta balandėlė iš pirmo žvilgsnio kiek disonuoja greta savo lieknojo princo, tačiau balsas išvaizdos riktus kompensuoja ir muzikinis vaidmuo išeina vientisesnis nei kiti.

Vėlgi grįžtant prie Fausto metamorfozių, tai solisto ir režisierės sukurtas vaidmuo sukelia mažytę abejonę, nes nesugauni vieno svarbaus akcento. Faustas tik grožisi vaikiškai tyra Margarita ir nori eiti sau. Taip, jis trokšta jaunystės saldumo, bet vis dėlto nėra šiuolaikiškai seksualus, išsižergęs girtas jauniklis prie kavinės staliuko su savo suvedžiotoju. Jį nuolat graužia sąžinė, jis skiriasi nuo kitos šoklios ir stamantrios masės. Juk smegenų šėtonas nepakeitė.

Sudėtinga Valpurgijos nakties konst­rukcija negali nesižavėti. Ir gyvos nuogos statulos šoninių arkų nišose, ir gal pernelyg nerangios, bet vis tiek besirangančios šokėjos, ir visa tiršta erdvė kelia norą pakilti ir pasižiūrėti į sūkurį iš aukštai. Žmonės keliose mizanscenose ridenasi kaip rieduliai Sauliaus Vaitiekūno akmenų / dujokaukių instaliacijose, kaip nusidėjėliai Šarūno Saukos paveiksluose. Orkestro siauras ruožas ir išsyk – žiūrovų pilna, ne prasčiau išsipusčiusi naujalietuvių salė turėtų formuoti išties katastrofišką „Duonos ir žaidimų!“ visuomenės vaizdą. Čia ne Paryžius – dekadentinis, o Vilnius. Kuriame, atrodo, mažai kas yra šventa.

Pirmame operos veiksme šėtonu atsikratoma, kai durklu jam rodomi kryžiaus ženklai – čia jie nežymiai prasprūsta pro akis. Bažnyčioje po kunigo sutana, žinoma, slepiasi triumfuojantis Mefistofelis. Margaritos kūdikis niekaip neįvaizdinamas. Ir jos pačios mirtis / prisikėlimas / pergalė tarp beprotnamio sienų išoriškai nesuveikia taip įspūdingai ir viltingai, kaip galėtų.

Taigi bohemiečiai neprognozuoja mums didelių atgimimo vilčių. Gauname tokią apytikrę „Fausto“ reziumė, kokios nusipelnėme.

*

Meilės tėvynei Lietuvai formos įvairėja, agresyvėja. Lietuviškas kinas štai jas pateikia kaip priešingus lazdos galus. Viename („Zero III“) Emilis Vėlyvis, dievagodamasis, kad jam „skauda už Lietuvą“, riebiai keikiasi ir kaifuoja krušdamasis. Kitame („Emilija iš Laisvės alėjos“) Donatas Ulvydas, „skiepydamas pasididžiavimą tėvynės istorija“, ją prisitraukęs bučiuoja įsisiurbęs į lūpas...

„Emilija iš Laisvės alėjos“
„Emilija iš Laisvės alėjos“

Publika – tai liūdina labiausiai! – dar negali atsitokėti ir būriais traukia, ploja, verkia naujame psichoterapijos seanse. Mano galva, nacionalistinės psichoterapijos.

Dabar, kaip niekad anksčiau, per tokius jautrios tematikos filmus atsiskleidžia, kad mūsų kine nebuvo profesinės kartų kaitos. Tokios kaip kituose menuose ir literatūroje po tarybinio laikotarpio. Minėtieji filmai (kaip ir atvirai pramoginiai „Valentinai“, „Patriotai“ ir kt.) ir menine, ir moraline prasme nubloškia mūsų kiną į prieštvaninę gadynę – kažkokį nebylų, o dabar pernelyg bylų kiną. Juk kiek zero vertas vien „Emilijos“ garso takelis!

O ir rimtai diskutuojant apie patrio­tizmą, tai juk jo, žinia, mene atrandi ten, kur daugiau meninės tiesos, o ne istorinių faktų ar istorinio rekvizito (apie jį vėliau). Atrodo, „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“ ar pagaliau tematiškai artimesnis „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ tai jau seniai įrodė. Aiman, ne. Režisieriai net nevengia deklaruoti ano kino nevertinantys, nežiūrintys. Taigi vėl viskas iš pradžių. Vos ne nuo „Onytės ir Jonelio“.

Taip pat pribloškia, kai pirmosiose delfio ar lryto recenzijose (negaliu nepaminėti kieno: D. Voitukevičiaus ir V. Venckūno) aptinki ne tik šių portalų išsirinktų etatinių kritikų infantilumą ir neišsilavinimą, bet ir – paradoksalu! – jų užtikrintų rašinių bei senų tarybinių panegirikų stilistinį panašumą. Šiuo atveju netgi tarp interneto komentatorių yra kur kas daugiau nusistebėjimų filmo „netikroviškumu“ ir net adekvačių išvadų: „Būtent čia ir yra didžiausias paradoksas bei moralinė žala, kad negabaus žmogaus niekas nenutvėrė už rankos ir nesulaikė nuo šito darbo. Suprantu, kad intencija buvo gera, bet gerais norais pragaras grįstas. Nereikėjo tokiai komandai, statant tokį filmą, suteikt jokio finansavimo, geriau žmogų reikėjo nukreipt pasirinkt kitą temą. Sakysim, apie futbolą. Arba apie atostogas pajūry. Arba kaip medžiotojas netyčia nušauna savo šunį ir gailiai verkia, verkia šuniuko ir medžiotojo vaikai. Trumpai tariant, nereikia apžioti kąsnių, kurių negali sukramtyti, pasaulyje yra begalės būdų, kaip save gali išreikšti kine, o šitas filmas tiesiog potencialiai mus visus įvaro į aklavietę – ir girti neišeina, ir peikti nepatogu.“ (aha, delfi.lt, 2017 02 16)

Iš tiesų, ar Kultūros ministerija ir jos padaliniai neturėtų prisiimti moralinės atsakomybės už tokio lygio tėvynę apdainuojančio, totaliai propagandinio kino finansavimą? (Juk buvo žinoma, kad režisierius anksčiau nufilmavo spalvingąjį „Tadą Blindą“, tai gal geriau būtų filmavęs, pavyzdžiui, kokią pasaką „Emilija Pliaterytė“, o ne „Emilija iš Holivudo alėjos“.)

Nagi, nors sekundei apmalšinkim pyktį. Pagaliau „Emilija“ juk tinka nūdieniams paaugliukams (gal iki 12 metų?) susipažinti su jų tėvų istorija – taip pat kaip, pavyzdžiui, ir televizinis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ – su senelių ar prosenelių. Be to, „Emilijoje“ yra neblogas Ievos Andrejevaitės vaid­muo, romiai išlaikantis ant pečių šitą gliancinio sutrumpinto romano / tėvynės istorijos greito skaitymo versiją. Našlaitės Emilijos paveikslas (scenaristas Jonas Banys) dubliuoja – tiesmukai ir negrabiai tėvų sušaudymo scenose – ir tarsi pratęsia likimą tokios pat romios užsispyrėlės Marijos (scenaristas Pranas Morkus) iš filmo „Ekskursantė“, kuris meniniu lygiu buvo keliomis galvomis aukščiau.

Bet ir viskas. Negi filmo privalumais laikysim „tikrą“ sceną su kaulais, kurie po blatu atvežami į Kauno dramos teatrą 1972 m.? Ar iš seno spektaklio „Makbetas“ aptarimo dokumentų iškrapštytą anekdotišką cenzūrą su perkreiptais valdininkų veidais? Tikrumas tikrumui mene juk nelygus. Filmininkai neužmiršta pabaigos titruose karštai padėkoti anų įvykių dalyviui Jonui Jurašui už konsultavimą. Tik kažin, kaip maestro jau post factum reagavo į savo teatrinių vizijų įvaizdinimą „kolegos“ instaliacijoje: kibirai su krauju, vielos karūna, merkiama į kraują, aktorių veidai tepami, aktorė apliejama nuo galvos iki kojų... „Zero III“ irgi reikėjo tiekos kibirų istorijai apie „draugužį“ atkurti.

Lyg ir įdomu, kaip tas teatras mėginamas atkurti iš vidaus, kaip jis subuitinamas, supaprastinamas, kaip jį sunku menininkui prikelti iš nieko, iš netikėjimo. Bet drauge jis ir suprastinamas – iki saviveikliško ir siauro repetuojančiųjų rato.

KGB agento Leono (akt. Tauras Čižas) liniją mėginama moderninti, mistifikuoti – daužymo ir grimasų apstu, apstu ir vis plėšomos paslaptingos eilėraščių knygelės lapų.

Kankinimus, žinoma, kompensuoja platoniškos režisieriaus Mariaus (akt. Darius Gumauskas) meilės scenos su Emilija ir viena neplatoniška su jos konkurente (akt. Severija Janušauskaitė).

Kamera nesusivaldo vis nepasigyrusi 8 dešimtmečio rekvizitu, iš kurio viena dalis žiūrovų galės išsiritenti savus „tiksliai“ ir „netiksliai“ (ooo, argi jauna Kauno aktrisa, kaip prieškarinė, movėsi baltas kojinaites, kad bateliai kulnų nenugraužtų?). Kita dalis – praris ir taip, nemačiom, tik herojaus pasiilgusi.

Ulvydas tiksliai užčiuopia „herojaus faktorių“. Šventa vieta pas mus pernelyg ilgai tuščia. Taigi kadre išvystame parku einantį žmogų – atsargiai ir subtiliai rodoma tik apatinė jo kūno dalis: neša jis sunkų stiklainį rezginėje (na, žinoma, kurgi daugiau!), tada liepsna, tada lyg pro rūką, lyg pro dūmus sulėtėjusiame kadre kažkas pribėgęs dar mėgina gesinti... Ačiū Dievui, kad plačiau imituoti (simuliuoti) nesiimta. Nebent tik klipiškai atkartojant kauniečių eitynes anais metais, kurios filmuojant sutraukė daugybę istorijos iš tiesų išsiilgusiųjų, bet, manau, jie nusivils savęs nesuradę (panašiai turbūt atsitiko ir su suvaidintu Baltijos keliu „Senekos dienoje“).

Liūdina faktas, kad ir Vėlyvio, ir Ulvydo vadyba trimituoja vešianti savo meną į užsienį – demonstruosianti savo meilę Lietuvai. Kovo 11-osios proga. Išvarytiesiems, taip sakant. Jie nusibrauks ašarą ir pasakys, kad teisingai padarė išvažiavę.

*

Du šokėjai – Marius Pinigis ir Marius Paplauskas – atvažiavę iš Kauno į Vilniaus menų spaustuvę pademonstravo fantastiškai išlavintus kūnus. Kartais net atrodė, kad prieš tavo akis fatamorganoje liejasi visagalė animacija. Kūno kultūra, ir taškas!

„(G)round zero“. Eglės Mačiūnaitės nuotrauka
„(G)round zero“. Eglės Mačiūnaitės nuotrauka

Deja, taško vyrams neužtenka. Reikia jiems mat žodžių, reikia glaudesnių kontaktų su publika.

Šokio spektaklio „(G)round zero“ (vasario 19 d.) platus anonsas ir aiškinamoji eiga man asociavosi su šiuolaikinės dailės objektais, prie kurių priėjęs turi skaityti ir tada jau pagalvoti, o ne atvirkščiai.

Kas būtų, jei staiga toji dailė prarastų žadą? Arba jei viskas būtų užrašyta esperanto kalba?

Ir šokėjai štai mums viską išvertė net trimis pavadinimais: „Sunaikinti iš pagrindų“, „Viskas arba nieko“, „Apskritas nulis“. Kad mažai nepasirodytų.

Šokis ir žodis (žinoma, anglų kalba) dabar madingas. Kolega padūsavo, kad vakarykščiame spektaklyje „...press release...“ išklausė visą paskaitą. „Zero“ atlikėjai drauge su didžėjumi posėdžiauja apie savo mėgstamus filmus ir herojus. Galbūt distancija su kažkuo iš publikos ir sutrumpėja – taip, kaip ji trumpėja „Domino“ spektakliuose.

Betgi laisvam šokiui ir stebuklingiems kūnams žodis – kaip karvei (atsiprašau, delfinui) balnas. Linkėčiau jį sunaikinti iki pagrindų.

Komentarai  

 
+7 #1 Alina 2017-03-02 18:22
Dėkoju recenzentei J. Visockaitei už filmo " Emilija iš Laisvės alėjos" vertinimą.
Mano ir kai kurių mano kolegų ( muzikų) nuomonė labai panaši, o mes , kauniečiai, buvome tų įvykių 1972 - aisiais liudininkai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai