Jurga Tumasonytė. Knygyno istorijos

 Prie kasos prieina močiutė su lazdele, skarele ant galvos ir Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestu“ rankose.
– Sveiki gyvi. Gal turit antrą? Pirkčiau dvi.
– Turim.
– Nesijuokit – perku dovanų. Vargšės Lietuvos moterys. Gaila man jų –­ tegul paskaito.

*
Eurika pakuoja knygas, skuba, nes tuoj atvažiuos kurjeris. Knygyne pasirodo nebe pirmą kartą matomas vyrutis ir pasilenkęs prie jos tyliai paklausia:
– Atsiprašau, norėjau paklausti vieno klausimo.
– Negaliu kalbėti, labai skubu.
– Tik vieną klausimą.
– Na?
– Kaip manote, ar baltoji rasė išnyks?

*
Užeina du paaugliai.
– Ar turit Persio Džeksono knygų?
– Manau, kad neturim... Negirdėtas autorius.
– Nežinot Persio Džeksono? Gėda.

*
Įžengia moteris pieštuku išpieštais dviem juodais lankais vietoje antakių ir iškart eina prie kasos:
– Ar žinot tą kavinę, kur netoli katedros?
– Kurią kavinę?
– Nu tą, snarglinę. Žinot?
– O kodėl jūs klausiate?
– Pala, aš klausiu, ar žinot?
– Ne.
– Kaip galit nežinot? Tengi anksčiau buvo... Kas ten anksčiau buvo?
– Nežinau.
– Klausiu, kas ten anksčiau buvo? – piktai.
– Nežinau, kuo šitas klausimas susijęs su...
– Klausiu. Atsakykit!
Tyliu. Atrodo, kad moteris tuoj skels man antausį.
– Ai, su tokiu šiuolaikiniu jaunimu neapsimoka burnos aušint!
Apsisuka ir išeina trenkusi durimis.

*
Įeina skardžiabalsis vyras:
– Laba diena, girdėjau jus per radiją!
– Smagu, tik gal ne mane?
– Jus, jus! Žiūrėkit, atėjau su klausimu. Ar turit kokių nors knygų apie varpus?
– Tuoj pažiūrėsiu.
– Pala, sustokit. Girdit? Skamba varpai: vien, du, trys, keturi...
Suskaičiavęs aidinčius dūžius, pats pradeda ieškoti lentynoje, tada vėl klausia:
– O gal turit knygų lietuvių kalba apie kastratus?
– Apie kastratus? Ne, neturim.
– Pabandykit surasti: eu-nu-chas. Nerandat? Ko jūs juokiatės?

*
Įeina moteris elegantišku paltu.
– Laba diena, ieškau vieno tokio dalyko – visur aplink apėjau, niekas neturi. Jūs – paskutinė viltis.
– Kuo galime pagelbėti?
– Norėčiau iš jūsų nusipirkti šukas.
– Nepardavinėjame čia šukų.
– Oi, kaip gaila. Tai gal galėtumėte paskolinti savo?
– Ne, neturime.
– Matote, aš į prezidentūrą turiu eiti ir pamiršau šukas įsidėti. Tai kaip aš tokia pas prezidentę eisiu?
– Taigi gražiai atrodote.
– Dėl to, kad su kepuraite, o nusiimčiau – pamatytumėte...

*
– Sveiki, atnešiau plakatą – tik nežinau, kur čia labiau tiktų kabinti.
– O kas čia per plakatas?
– Va!
– Matote, mes esame akademinis knygynas ir neprekiaujame tokiomis knygomis, kokias čia norite reklamuoti. Gal jūs to plakato geriau nekabinkite.
– Ką? Nu gražiausia! Šitiek kelio ėjau! Labai jau jūs mažas knygynas – turbūt visai žmonių neateina? Aš pati šimtą metų Vilniuj gyvenu, bet niekada nieko apie jus nežinojau. Vos radau su navigacija.
– Gal nueikit į kokį nors kitą knygyną?
– Nu, tai duokit man šitas tris knygas iš vaikiškos lentynos. Užklijuosiu ant jų lipdukus, bent jau tokį darbą būsiu padariusi.
Moteris užklijuoja tris ryškius lipdukus, skelbiančius, kad knyga skirta tiek mažiems, tiek dideliems, ir išeina.

*
Vakaras – knygyno darbo valandos baigėsi, lauke nuo šalčio sproginėja ledas. Pro duris įeina šaliku apsivyniojusi moteriškaitė.
– Gal galėtumėte man padėti – ieškau savo anūkiukui knygų. Nutariau, kad reikia pratinti jį prie knygų, nes visai neskaito – žinote, tokio dabar amžiaus maištingo.
– Aišku... Nelabai ką vaikams turime. Na, kaip paaugliui gal galima būtų rekomenduoti Salingerį... Gal „Pienių vyną“. Juokingiausia, kad nė vienos knygos dabar lentynose nėra – užeikite į kitą knygyną, ten didesnis paauglių literatūros pasirinkimas.
– Supratau.
Apsisuka ir eina link durų.
– O kiek jam, palaukit, metų?
– Dvidešimt penkeri.
– Tai tada imkit Bukowskį.

*
Vyriškis prieina prie kasos nešinas Dickensu:
– Norėčiau pirkti šią knygą, kiek kainuoja?
– Šita iš vaikiškų knygų stovo. O jos kaina...
– Oi, bet šitą knygą aš sau norėjau nusipirkti!
– Aha, supratau.
– Šiaip jau neskaitau vaikiškų knygų.
– Knyga skirta įvairioms amžiaus grupėms – tiek suaugusiems, tiek vaikams.
– Tai kodėl vadinat ją vaikiška?!

*
– Ar turite dar vieną šios knygos egzempliorių?
– Deja, šitas paskutinis. O norėtumėte dviejų?
– Ne, vienos. Bet knyga brokuota, o aš dovanų pirkčiau.
– Na, jeigu viršelis sugadintas, galime padaryti nuolaidą.
– Taip, prašyčiau.
– Kaip keista – nesimato jokio broko.
– O jūs prieš šviesą pažiūrėkit! Va, pasižiūrėjus iš šitos pusės, matyti pirštų atspaudai!

*
Į knygyną užėjo draugas, kuris neseniai parašė disertaciją. Sėdime ant sofos, kalbamės. Draugas:
– Bet žinai, iš tiesų dirbant akademinį darbą labai užknisa.
– Kas?
Draugas kurį laiką galvoja.
– Iš tiesų tai niekas neužknisa.

*
– Laba diena, aš čia buvau prašęs atidėti knygą (pasako pavadinimą).
Pasižiūriu į palangę, ant kurios laikomos atidėtos knygos:
– Nematau tokios.
– O jūs paieškokit geriau – man tik­rai labai reikia.
Įvedu pavadinimą į turimų knygų katalogą:
– Kataloge jos irgi nėra...
Vyras nepatenkintas dairosi aplink:
– Bet aš gi buvau atėjęs ir prašiau palikti man knygą. Nepamenate manęs?
– Nepamenu, matote, ir šiaip ne visomis dienomis čia dirbu. O kada jūs buvote atėjęs?
– Taigi rudenį. Gal prieš tris... Nu ne, gal jau ir prieš keturis metus.

*
Karščiai. Į knygyną užeina vyresnio amžiaus moteris.
– Laba diena, atėjau, nes mano anūkę labai beria. Veidą beria. Gal žinot, kaip būtų galima gydyt?
– Nežinau, kuo galėtume padėti.
– Maniau, kad žinosite.
– ...
– O čia ne grožio salonas?
– Čia knygynas.
– Štai kaip. O prie durų, ant lentos tai parašyta „grožio salonas“!
Kai moteris išeina, patikriname užrašą. Ant lentos kreida užrašyta „grožinė literatūra“.

*
Šlapdriba. Į knygyną ateina vyras ir klausia:
– Ar turit ledlaužį?
– Jūs juokaujat?
– Nu ne.
– Bet jūs turit omeny ką, knygą?
– Tai negi laivą?

*
Užeina pažįstama.
– Laba diena. Ar pas jus yra atvirukas?.. Čia tu...
– Labas, taip, čia aš.
– Man reikia atviruko. Čia tu...
– Nu taip, čia aš. Kokio atviruko?
– Atviruko, pavadinimu „Čia tu“.
– Aa...
– Su meška.
– Manau, kad turim. Ten su meška, kuri skutasi kojas?
– Ne, nesiskuta.
– Reiškia, neturim.
– Gaila, tada jau eisiu.

*
Įžengia vyras apsmukusia kepure, kurį laiką sustingęs dairosi, tada mėgina pajudėti, bet neišlaikęs pusiausvyros atsitrenkia į knygų lentyną.
– Kiek čia daug knygų!
Nusiima kepurę, vėl apsidairo, laikydamasis už lentynos, kad nenukristų.
– Eina sau, nesu buvęs tokiam dideliam knygyne!
Ištraukia vieną knygą, pasižiūri į jos nugarėlę ir skubiai padeda atgal murmėdamas po nosimi, kad niekada gyvenime nėra matęs tiek daug knygų. Tada priartėja prie kasos ir meta žvilgsnį į šiukšliadėžę:
– Žiūrėk, o šito kolos butelio tau dar reikės? Priglausčiau.
Vyras pasiima butelį ir tebesidairydamas išeina.

Rūtos Kačkutės siuvinėtas knygos skirtukas. „o jeigu tai tik sapnas: o jeigu visi / miegame o jeigu tai galimybė musei / įskristi kiaurai stiklą ir nei vienas mūsų nuo to nesudužtų [...] / jeigu tai sapnas. jei jo vabzdžiai per gyvi“. Iš Kęstučio Navako eilėraščio „Devyniasdešimt ketvirta“ („100 du“)
Rūtos Kačkutės siuvinėtas knygos skirtukas. „o jeigu tai tik sapnas: o jeigu visi / miegame o jeigu tai galimybė musei / įskristi kiaurai stiklą ir nei vienas mūsų nuo to nesudužtų [...] / jeigu tai sapnas. jei jo vabzdžiai per gyvi“. Iš Kęstučio Navako eilėraščio „Devyniasdešimt ketvirta“ („100 du“)

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai