Michela Murgia. Pasirinkto pasaulio piliečiai (I)

Michela Murgia (g. 1972) – italų rašytoja ir publicistė, kilusi iš Sardinijos. Pirmajame romane „Pasaulis turi žinoti“ (it. „Il mondo deve sapere“) satyriškai aprašė telerinkodaros pasaulį ir jame įsigalėjusį ekonominį bei psichologinį darbuotojų išnaudojimą (knyga gimė iš asmeninės autorės patirties dirbant viename Sardinijos skambučių centre). Tarptautinio pripažinimo sulaukė Murgios romanas „Akabadora“ (it. „Accabadora“) eutanazijos tema. jis išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir pasakoja apie pirmykščio Sardinijos pasaulio atgarsius dabartyje bei „paskutiniosios motinos“ (isp. acabar – užbaigti), t. y. moters, padedančios numirti, figūrą sardų kultūroje.

„Europos pagrobimas“, mozaika, apie 200–250 m. Arlio antiko muziejus
„Europos pagrobimas“, mozaika, apie 200–250 m. Arlio antiko muziejus

Europai lipdomas epitetas „Senasis pasaulis“ yra taiklus: esame seni ir senomis akimis žvelgiame į ateitį. To priežastys įvairios, tačiau pirmoji banaliai demografiška*: europiečių gimstamumo rodiklis jau kelerius metus nekinta – 1,7 naujagimio moteriai. Šį skaičių demografijos specialistai laiko minimalia tautos išlikimo riba.

Buvo iškeltos įvairios šio tyčinio sterilumo hipotezės: išsilavinimo rodiklis, pagerinęs bendrą gyvenimo kokybės lūkestį, tėvystės ir darbo krūvių tarp lyčių nelygybė, viešųjų socialinių paslaugų, pvz., darželiai, mokamos atostogos ir asmens teisių apsauga, prieinamumas ar jų stygius. Iki šiol jokia Europos vyriausybių taikyta gimstamumą, moterų darbingumą ar tėvystės pareigų dalijimąsi skatinanti politika nebuvo ganėtinai efektyvi, kad pakreiptų šią nykimo tendenciją, užkrėtusią, regis, visas ES šalis. Italijoje, kur gimstamumo rodiklis yra žemesnis net ir už itin žemą bend­rą europinį rodiklį, šiandien pavydžiai žvelgiama į Švediją ar Prancūziją, kur šeimose vis dar gimsta po du vaikus, nors abi šios šalys lieka toli nuo įspūdingų afrikietiškų procentų, kur kūdikių skaičius vienai moteriai svyruoja nuo 3 Ganoje iki 5 Nigeryje.

Pirmoji lėtos demografinės savižudy­bės kartu su ilgėjančia gyvenimo trukme pasekmė – vidutinio amžiaus pailgėjimas: Europa, kurios vidutinio amžiaus vidurkis siekia 41 metus, šiandien yra seniausias pasaulio žemynas, ir, JT spėjimu, amžiaus vidurkis 2050-aisiais pasieks 47 metus. Toks europiečių senėjimas turi nemažai padarinių, o pirmasis jų – politinio pobūdžio: senos tautos gimdo mažiau vaikų ir lengviau pasiduoda baimei, dėl to išsirenka valdžias, daugiau investuojančias į valstybės saugumą nei į švietimą.

Rytojaus Europa – jau šiandien apsireiškianti Europa – veikiausiai turės geresnę valstybės socialinio aprūpinimo sistemą, leisiančią sėkmingai gydyti senatvės ligas, tačiau gerokai mažiau mokyklų ir darželių, tapdama nepatogia vieta toms šeimoms, kurios norėtų susilaukti vaikų. Mūsų neturėtų stebinti, jei ateityje regėsime daugiau kareivinių ir socialinės kontrolės sistemų nei investicijų į kultūrą ir atviras erdves jaunimui, jei vis dažniau išlydėsime jaunus žmones ten, kur jaunystė vis dar laikoma investicija, o ne rizika. Esame vidurio amžiaus krizės sulaukęs žemynas, atsidūręs ateičiai reikšmingų procesų nuošalėje, tačiau gana gyvybingas puoselėti iliuzijai, kad dar atliksiąs lemiamą vaidmenį.

Atlikti šį vaidmenį nebus taip paprasta, nes Europa paseno ne vien dėl demografinių priežasčių. Dėl ypatingos tam tikrų istorinių įvykių sekos mūsų žemynas per pastaruosius keturis šimt­mečius nuėjo išskirtinį evoliucijos kelią, kuris itin paspartino ekonominę, kultūrinę bei socialinę raidą ir leido sutelkti galią, pasireiškusią gerokai toliau geografinių Europos ribų. Kolonialistinis imperializmas, krikščionybės schizmos, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir su ja užgimę demokratijos principai, pramonės perversmas ir po jo įvykęs gamybos šuolis, ilgametė priešprieša tarp kapitalizmo ir komunizmo, didieji pasauliniai karai – tai tik keli netolimos istorijos įvykiai, paženklinę Europą ir pastūmėję jos inteligentiją sistemiškai plėtoti priemones šiems reiškiniams suvokti ir įvardyti. Filosofija, antropologija, humanitariniai ir socialiniai mokslai, kalbotyra kaip savos ir svetimų kalbų tyrinėjimas, pats mokslinis metodas, gimė ir buvo ištobulinta čia, kur problemiška mintis susiformavo anksčiau ir tęstiniau nei kitose pasaulio šalyse.

Jei, viena vertus, šis kultūrinis gausybės ragas dovanojo europiečiams neribotą istorinės būties įtvirtinimo ir išraiškos galimybių spektrą, tai, kita vertus, atvedė Europos idėją prie savito nekintančio vaizdinio, sąstingio, dėl kurio jau kelis dešimtmečius ją suvokiame kaip merdėjančią. Tarsi būtume pernelyg ilgai mąstę apie save ir pasiekę sąmoningumo ribą, kurios peržengti neįmanoma. Susidaro įspūdis, kad visos pastarojo penkiasdešimtmečio pasaulio naujovės gimsta kažkur svetur: Amerikoje, kuriai vis dar priklauso mūsų vaizduotės hegemonija, Azijoje ir Indijoje, kurios dominuoja senose ir naujose rinkose, ar Afrikoje, demografiškai sprogstančioje į visas puses. Nenuostabu, jog šiame kontekste net savo piliečių akyse Europa atrodo lyg praėjęs istorinis ir geografinis reiškinys. Tūkstantmetė Europos kultūra, galėjusi sau leisti mainų ir maišymosi riziką, jau kelis dešimtmečius rodosi sustingusi ir užsikonservavusi, nuolatinės gynybos pozicijos dėl įgytų privilegijų.

Būti Europos piliečiais šiandien reiškia pritarti statiškai pilietiškumo idėjai, velkančiai neišvengiamą irimo naštą, apsunkinančią galimybę šią sąvoką permąstyti. Kartu šis permąstymas, regis, būtinas ir neatidėliotinas: senosios apibrėžties schemos nebegalioja. Būtent čia, šioje santykių erdvėje, kurioje apibrėžiamos naujos tapatybės, Europa galbūt dar galės dalyvauti būsimos pasaulio istorijos žaidime.

Kaip galėtume apibrėžti ateities pilietybę? Norint atsakyti į šį klausimą negalima neatsižvelgti į tai, kaip šiandien Europoje suvokiama sąvoka „pilietybė“. Būtina remtis dviem esminėmis prielaidomis.

Pirmiausia reikia pabrėžti, jog mums žinomos demokratijos yra iškentėtas itin sudėtingų istorinių procesų rezultatas: šiandien balsavimo teisę turintys piliečiai dar vakar buvo monarcho pavaldiniai, parlamentinės sistemos buvo žiaurios diktatūros, federacijos – atskiri galios centrai, kurių sienos perbraižytos nesuskaičiuojamą daugybę kartų, taip priverčiant vietines bendruomenes vis iš naujo kelti priklausomybės klausimą, niekada galutinai jo neišsprendžiant. Tai, ką šiandien vadiname pilietybe, yra juridinis šio palikimo produktas, apimantis visus praeities anachronizmus ir prieštaras.

Antroji prielaida: beveik visą Europos kontinentą sudaro valstybės-tautos, t. y. instituciniai subjektai, ilgus dešimt­mečius puikavęsi kultūra, pilna pretenzijų į homogeniškumą, kuriuose kalbos tapatybė, priklausymas etninei grupei ir vertybės sutapo (ar buvo tapatinami jėga) su geografinėmis ribomis. Valstybės-tautos puoselėjama pilietiškumo idėja telpa nelemtame penkių skiemenų žodelyje identitetas. Jo lotyniškoji šaknis sutampa su identicus, žyminčiu tai, kas tobulai tapatu, vienoda, visapusiškai primena originalą. Man identiškas pilietis – kuris dalijasi su manimi ta pačia tapatybe – yra tik tas žmogus, kuris kalba mano kalba, kuris atpažįsta save mano istorijoje, laikosi mano valgymo įpročių, meldžiasi mano dievui ir yra tos pačios odos spalvos kaip ir aš.

Vadovaujantis šia itin paplitusia mintimi, skirtumai tarp žmonių yra ne vertybė, o grėsmė nacionaliniam identitetui ir prie jo besišliejančiai asmeninei tapatybei. Kitoks, svetimtautis, į mane nepanašus žmogus yra ardomasis elementas, kenksmingas simbolinei pusiausvyrai, kuria grindžiama XIX a. tautinės priklausomybės sąvoka, ta, kurioje geo­grafija ir kultūrinė tapatybė tobulai sutampa. Šioje pilietiškumo vizijoje ksenofobija nėra šalutinė problema, su kuria senosios Europos bendruomenės gali kovoti ir ją įveikti, bet neatsiejamas bendruomenių egzistavimo elementas: kito ir kitoniškumo baimė esmiškai kyla iš identiškumo ir identiteto pretenzijos. Svetimo baimė, maitinanti visas pasaulio dešiniąsias jėgas, ypač nutukino Europos dešiniuosius, kurie jau kurį laiką identiteto ir tautinių šaknų retoriką pavertė savo karine vėliava.

Iš šios prielaidos aišku, kodėl europinėje valstybių-tautų istorijoje tegalėjo egzistuoti vos du būdai tapti piliečiu: arba gimus tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje, arba gimus svetur, tačiau iš tėvų, turinčių teisę priskirti save tam tikros teritorijos kultūrai. Pirmuoju atveju, kai pilietybę lemdavo geografija, atsirado ius soli, žemės teise paremti įstatymai. Antruoju atveju, kai tėvai garantavo priklausymą vienai ar kitai valstybei-tautai, dienos šviesą išvydo ius sanguinis principu grįstos atpažinimo sistemos.

Visi kiti kandidatai į piliečius, t. y. gimę ne valstybės-tautos teritorijoje ir ne tos valstybės-tautos šeimoje, gali tikėtis lygių teisių tik tuomet, jei pripažins toje teritorijoje egzistuojant „kultūrinį originalą“, prie kurio prisitaikys visokeriopai supanašėdami. Turės kalbėti tos valstybės kalba, priimti jos papročius ir įsisavinti, kiek tai įmanoma, visus kultūrinius žymeklius, apibrėžiančius taip trokštamą tautinę tapatybę: ar būtų ji itališka, prancūziška, vokiška, ispaniška, ar kuri kita. Europoje šis progresyvaus mimetiškumo procesas su neslepiamu veidmainiškumu vadinamas „integracija“, bet čia kalbama veikiau apie socialinę asimiliaciją, t. y. procesą, kuriame su svetimtaučio kultūra elgiamasi kaip su menkaverte ir subordinuota savajai, laikomai viršesne vien todėl, kad apibrėžtoje teritorijoje egzistuoja seniau ir yra apsiginklavusi teisinėmis priemonėmis, leidžiančiomis apsiginti nuo lygiateisiškumo.

Štai kodėl Europa daugių daugiausia gali siekti multietniškumo, negalėdama išvengti žmonių rasių įvairovės, tačiau jai gerokai sunkiau pavyks tapti multikultūriška, nes tai pareikalautų panaikinti kultūrų hierarchiją ir pripažinti, jog mūsų skirtumai praturtina bend­ruomenę, o ne kelia jai grėsmę. Visi tie, kas socialiniuose tinkluose, bare, agitaciniuose miestelių susirinkimuose ar užstalėje su draugais it mantrą kartoja: „Atvykėliai privalo prisitaikyti prie mūsų gyvenimo būdo“, daugiau ar mažiau sąmoningai linksniuoja mintį, kad Europoje egzistuoja statiška ir lengvai atpažįstama tapatybė – kultūrinis originalas – ir kad prie mūsų prisiliečiantis kitoniškumas neturi teisės juo abejoti.

Ši monolitiška tapatybės sąvoka yra prietaringa ir sunkiai paveikiama, net ir pasitelkus akivaizdžias tiesas. Jai paneigti užtektų prisiminti, kad tai, ką vadiname mūsų kultūriniu palikimu, tėra tūkstančio lovų pagimdytas benkartas – kultūrinių, geografinių, ekonominių, etninių, savanoriškų ar priverstinių mainų rezultatas. Vis dėlto šis benkartas ne visada yra linkęs išsamiau susipažinti su savo genealogija. Gimti toje istorijos ir geografijos pusėje, kuriai labiau pasisekė, daugeliui yra puiki priežastis nesigilinti.

Tačiau, norime to ar ne, daug kas keičiasi. Mūsų gyvenamu laikotarpiu, karams ir skurdui lemiant vis didesnę migraciją ir verčiant senąją Europą nuolat stoti akistaton su multietniškumu ir bent jau multikultūriškumo galimybe, granitinės tapatybės idėja rodosi istoriškai atgyvenusi. Jei tiesa, kad tol, kol atsilaikys valstybės-tautos, su jomis atsilaikys ir integracijos bei tautinės tapatybės sąvokos, tiesa ir tai, kad jų trapumas vis labiau ryškėja. Ne vien todėl, kad naujų tautų ir jų kultūrų daromas spaudimas tampa neišvengiamas, bet ir dėl vidinių autonomijos siekiančių judėjimų postūmio – tikrų tikriausio peilio dūrio į fiktyvią vadinamųjų tautinių tapatybių širdį.

Net jei mūsų krantuose neišsilaipintų nė vienas imigrantas, jau dabar Europoje keli milijonai piliečių abejoja mintimi, kad Valstybės – tokios, kokias jas pažįstame, – yra neginčytini kultūriniai monolitai. Šie žmonės jau dabar laiko save pamėkliškais piliečiais tautoje be valstybės, be istorinių, kultūrinių ir lingvistinių tapatybių, kurios dešimt­mečiais ar šimtmečiais buvo slopinamos ar netapo politiškai dominuojančios, bet vis dėlto neišnyko ir šiandien reikalauja teisės laisvai apsispręsti.

 

* „Eurostat Regional Yearbook 2014“.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Michela Murgia. „Futuro interiore“. – Einaudi, 2016.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai