Jurgis Gimberis. Takas

Jurgis Gimberis. Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys
Jurgis Gimberis. Kazio Kęstučio Šiaulyčio piešinys

2016 metų gruodžio 26 dieną į mūsų troleibusą įlipo kontrolieriai (prilipo kontrolierių). Sakau įlipo ir prilipo, nes taip vartoju dalies kilmininką. Sakau mūsų, nes nuosavo troleibuso neturiu, naudojuosi visuomeniniu. Mūsų buvo gal šeši, gal kokie aštuoni, kaip tyčia pasitaikė antroji šv. Kalėdų diena, tai visi buvom rūstūs. Pamatę kont­rolierius, visai surukom (senas, dar Donelaičio laikų žodis, pamenat tą „surukusi boba“ – diedai irgi surukom). Kontrolieriai taip pat pakankamai rūstūs, bet gana šelmiški. Matyt, jau patyrę šventinę kitų troleibusų bendrasavininkų reakciją ir pasirengę naujoms diskusijoms. Akurat. Vienas surukęs diedas atkišo vakarykštį bilietėlį. Irgi šventinį, bet vakarykštį. Kontrolierė taip jam ir pasakė. Diedas, viduje jau seniai virdamas, sprogo vietoje. „Kiaulės jūs – ne žmonės, tokią dieną“ ir taip toliau, geltonplaukė kontrolierė (ne geltonkasė) tik žaviai šypsojosi ir laukė. Vis besiplūsdamas, tas amžinų rūpesčių ištiktas senjoras rado ir dvidešimt šeštosios dienos bilietėlį, buvo sertifikuotas, su velniais ir perkūnais (pamenat būrus?) nusiyrė prie išėjimo ir kartu su kont­rolieriais išlipo. Kurį laiką erdvėje dar skambėjo: „Kiaulės jūs – ne žmonės, tokią dieną, kiaulės, kiaulės, kiaulės“ ir taip toliau. Turiu paliudyti, kad kontrolierė provokacijoms nepasidavė, išliko mandagi ir šypsulinga. Ne visi vis dėlto kiaulės. Važiuojam...

Daug metų manėme, kad „sveikame kūne – sveika dvasia“ tai tokia aksioma, nu žodžiu (mano tikra sesuo visada išgieda tą o, tai ir aš), jeigu kūnas sveikas, tai ir dvasia sveika, taip išeitų. Vėliau gi paaiškėjo, kad ne, tai tokia siekiamybė – sveikame kūne užauginti sveiką dvasią. Tas pat atsitiko ir su kitu garsiu šūkiu: „Žmogus žmogui –­ draugas, bičiulis, brolis.“ Mes taip norėtumėm. O dudkės! Nėra žmogus žmogui draugas, bičiulis, brolis, kad ir kaip gražu tai būtų. Greičiau norėtųsi, tik geriau, kad tai būtų kitas. Dar gerokai prieš Kristų graikas yra pasakęs, jog žmogus žmogui lupus est. Su graikais nepasiginčysi.

Greičiausiai to nežinodami, prieš ke­letą metų Kauno miesto valdininkai pasidavė savo dviratininkų spaudimui ir mūsų visų pasididžiavimo vertoje Laisvės alėjoje, kuri jau senokai „pėsčiųjų zona“, nutiesė dviračių taką. Garsiai pasakyta – „nutiesė“. Paprasčiausiai nubrėžė dvi baltas linijas, pripiešė tarp jų dviračio simbolių ir nusiplovė rankas. Vasarą Laisvės alėjoje pėsčiųjų tiršta kaip silkių bačkoje. Kai eini Laisvės alėja, į visas puses dairydamasis ir varnas gaudydamas, to „tako“ baltos linijos po kojomis kaip Naskos dykumos piešiniai, matomi tik pro valdininkų langus aukštybėse, o dviratininkai, išmokę jas atmintinai, skrieja taku lyg Andų grifai, įrodinėja savo teises (už ką mes kovojome!). Aš ir dviratininkas, ir pėstininkas, atsiradus tam „takui“ ėmiau nekęsti tai vienų, tai kitų – priklausomai nuo to, kokiomis eismo priemonėmis tuo metu naudojuosi. Visas piktas ir nelaimingas sakau architektui Audriui, juk galmėtų (Goaro iš Panevėžio žodis) tą taką padaryti kaip kokių 7 cm podiumą arba kokią 7,5 cm tranšėją, išdažyti jį raudonai, gal tada kaip nors susitartume. Jis sako, nei taip, nei taip – tiesiog leisti ir vieniems, ir kitiems naudotis gatve kaip džiunglėmis. Juokdarys tas Aud­rys, nors dabar panašiai ir atsitiko.

Įsivaizduoju, kas įvyktų, jei po „tako“ atidarymo tiems valdininkams su dviratininkais būtų surengti iškilmingi sveikos sriubos pietūs ir vienas kitam jie įteiktų po pusę išilgai perpjauto šaukšto – pasilinksminkit skanaudami ir atminimui. Iškilmės, ko gero, prasidėtų sarkastiškomis užuominomis ir įžeidinėjimais, o baigtųsi muštynėmis. Žinia, sunku nuspėti, kas būtų, jeigu būtų, bet kas atsitiko, matyti plika akimi – interesantai deda vieni kitus į šuns dienas.

Aha, vos neužmiršau! Tame kalėdiniame troleibuse nė vienas nebuvo atsivertęs nei „Literatūros ir meno“, nei, pavyzdžiui, Jurgio Savickio tomelio, arba kad ir mano, o apie „Iliadą“, „Odisėją“ ar vis minimą Dante’s „Pragarą“ ir kalbos negali būti. Net ir šitaip nūnai nukamuoto Šekspyro, ir jo niekas neskaitė. Aš irgi – ne, ir vairuotojas – ne. Ir nuvažiavom sau...

Komentarai  

 
#1 Reg 2017-03-11 12:06
Kur gi bus kokia knyga atsiverte? Visu rankose ismanieji telefonai,ten sukistos nosys..Daznai tas aparatas, kaip koks isskirtinis stebuklas pakisamas ir kitam keleiviui prie veido , taip arti, jog privalu atsiloosti..
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai