Grupinės tarpdisciplininės „Padorios parodos“ kuratorių VIKTORIJOS DAMERELL ir ONOS JUCIŪTĖS teigimu, parodos ašis – savotiškas nervinis tikas menininkų kasdienybėje. Jis pasireiškia vienam renkant ir taisant sulūžusius nereikalingus daiktus, kitam esant apsėstam iššūkio vienodai sudaužyti dvi keramines plyteles, trečiam siekiant pagerinti savo pulso rekordą, o ketvirtam tuos pačius 30 kg parafino perlydant į vis kitą kūrinį. Parodoje pristatomuose kūriniuose glūdi pasikartojimai, apsėdimai, kurie išduoda nukrypimus nuo normos, išėjimą už vidinės simetrijos ribų, tačiau, paradoksalu, fizinė kūrinių išraiška lieka labai simetriška ir padori.

„Padorios parodos“ atidarymo proga su Viktorija ir Ona kalbamės apie lengvas obsesijas, kuratorystę ir, žinoma, kūrybą.

„Titaniko“ pirmo aukšto parodų salėje paroda veiks iki 2017 m. kovo 12 d.

 

Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė. Arno Anskaičio nuotrauka
Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė. Arno Anskaičio nuotrauka

Esate menininkės, bet ir kuruojate pa­ro­das – tai jau antroji jūsų organizuota grupinė paroda. Kokie skirtumai tarp šių sričių?

Ona. Abu užsiėmimai yra kūrybiniai ir abu pasiekia mus gana natūraliai: yra poreikis ką nors sukurti ir kažką suburti. Turbūt pagrindinis skirtumas, kad vieną sritį labiau apibūdina individuali, o kitą –­ kolektyvinė patirtis. Pernai, kai pradėjome kuratorinę veiklą, siekėme organizuoti parodą iš menininko per­spektyvos. Antra vertus, kalbant apie buvimą kūrėju ar kuratoriumi, nesinori savo veiklos apibrėžti vienu žodžiu ir taip tarsi nustatyti ribą, kas daroma, o ko ne. Net ir šioje parodoje, nors ir nerodome savo kūrinių, jaučiamės tokios pat dalyvės, kaip ir kiti. Panašu, jog svarbiau ne pavadinimas, bet laiku ir vietoje daryti tai, kas reikalinga, ir nedaryti to, kas nereikalinga.

Viktorija. Sakyčiau, visų pirma esu kūrėja, tad ir kuruodama daugiau dėmesio skiriu kūrybinei pusei – idėjos formavimui, gilinimuisi į kitų meninę veiklą, sąlyčio taškų paieškai. Kitaip nei kuratoriai, turintys labiau teorinę prieigą, galbūt nesame tokios pajėgios rengti mums visiškai svetimų darbų pa­rodas. Antra, svarbi ir organizacinė, reprezentacinė dalis – bandymas rasti savitą prieigą prie žiūrovo mąstant, ko pačiai norisi išvysti lankantis parodose.

Kaip apibūdintum savo paieškas paro­dose?

V. Grupinėse parodose man patinka, kai kūriniai turi vietos kvėpuoti, t. y. kai dėmesys fokusuojamas ne tik į juos kartu iš anksto suburiančią idėją, bet ir kitus lygiagrečiai egzistuojančius, tai idėjai nepasiduodančius kūrinio aspektus. Kitaip sakant, tema man yra labiau pretekstas sudėti kartu gražius, įdomius kūrinius. Tik vėliau ieškau bendro vardiklio. Aišku, kartais dėl jo gali tekti kokio kūrinio ir atsisakyti. Taip pat džiaugiuosi, kai parodose atrandu žiūrovui įkandamus kūrinių aprašymus, kuriuose sudėtingais žodžiais nesistengiama supainioti ar nuslėpti elementarią idėją.

Kaip renkatės temas organizuojamoms parodoms?

O. Kai rengėme parodą „Per plauką“, rinkomės kūrinius, kurių idėjos artimos mūsų pačių kūrybai. Kartu tuos, kuriems, mūsų galva, tenka nepelnytai mažai dėmesio – norėjome jiems suteikti galimybę sutikti savo žiūrovą. Rengdamos šią parodą galvojome apie darbus, kurie mums patinka, ir pastebėjome tendenciją – bent dalis jų sukosi apie lengvą maniją, jų estetika buvo tarsi ledkalnio viršūnė, slepianti plika akimi nematomus pasakojimus. Vėliau tai įvardijusios pradėjome tikslingai ieškoti kūrinių, atliepiančių šią temą.

„Padori paroda“. Kodėl toks pavadinimas?

O. Svarstydamos, kokia paroda yra gera, juokavome, jog kokybės pras­me tinkamas, kitais žodžiais, padorus objektas mene dažnai išeina už visuotinai priimtinų ribų, vadinasi, yra nepadorus. Prie šio žodžių žaismo paradoksalumo prisidėjo supratimas, kad mus domina kūriniuose slypinčios aist­ringos kasdienybės istorijos, vis dėlto kartu jų vizuali išraiška yra labai kukli, padori.

Didžioji dalis šioje parodoje dalyvaujančių menininkų – skulptoriai. Koks jūsų santykis su tradicine skulptūra?

V. Nesinori daryti kažin kokios kategoriškos perskyros tarp to, kas yra tradicinė ir kas yra šiuolaikinė skulptūra. Nepaisant to, kad medžiagų ar išraiškų prasme skulptūros sąvoka labai išsiplėtė, manau, esmė išlieka ta pati –­ jautrumas medžiagai ir jos santykiui su erdve. Tikiu, jog visada bent daliai skulptorių amato įvaldymas nebuvo pagrindinis iššūkis. Nenoriu pasakyti, kad skulptūroje technika nesvarbi arba nebesvarbi, tiesiog kiekvienai idėjai yra atitinkamas išpildymas. Nemaišome sriubos kastuvu, taigi ir menininkas, tyrinėdamas, pvz., laikinumą, greičiausiai nenaudos nerūdijančio plieno. Iš tikrųjų gali ir naudoti, čia tik kaip pavyzdį.

„Padori paroda“ yra apie švelnias obsesijas. Ar menininkų ir žmonių, nesusijusių su kūryba, obsesijos skiriasi?

O. Manau, nesiskiria. Skiriasi jų naudojimas kūrybai ir tam tikros estetinės išraiškos paieškos. Nereikia pamiršti, kad šioje parodoje mes rodome ne obsesijas, bet kūrinius, kurie viena ar kita prasme nuo jų atsispyrė. Matome, kaip menininkai nenumalšinamus impulsus priverčia dirbti dėl savo kūrybos. O nekuriantys žmonės turbūt tuo visai nesirūpina, gali ramiai mėgautis savo manijomis.

 

Parengė Ilona Vitkauskaitė

Viršelyje – Beatričė Mockevičiūtė. „Be pavadinimo“.