Vilkas su ožiukais. Visa tiesa apie Vilniaus knygų migę

Ne visi keleiviai, įlipę į specialiai Knygų mugei skirtą autobusą, žinojo, kur juos veža. Antai viena tigriniais kailinukais pasidabinusi dama žūtbūt bandė prašytis „į bazę“, o dvi garbesnio amžiaus moterys, atsivėrus durims prie „Litexpo“, paklausė vairuotojo, ką joms dabar daryti (visai kaip Jarmusho „Patersone“). Ir žinančius, ir nežinančius šįmet pasitiko kone donelaitiškai įmurusi žemė, įšalusios ir lėtai tirpstančios eilės prie kasų bei mobilios užkandinės, kuriose galėjote ragauti puode mirkstančių tradicinių cepelinų ar čia pat jaunųjų filosofų rankomis gaminamų graikiškų pitų. Iš anksto buvo aišku: kiekvienas atvykėlis bus pasotintas, gal net persivalgys ir kurį laiką rimtai negaluos.

ožiuko šumaniuko nutraukos iš VKM
ožiuko šumaniuko nutraukos iš VKM

Knygų migė – per skubą vietoj balsės „u“ žinutėje parašiusi „i“ draugė padarė reikšmingą riktą. Žodis „migis“ aiškinamas kaip „vieta gulėti, guolis, gulykla“ ar „kiaulių tvartas, kiaulidė, kiaulininkas“, todėl naujadarą „knygų migė“ galėtume interpretuoti kaip vietą, kurioje daug ir garsiai kriuksima apie knygas, o pavargus ir (ne)deramai prisiėdus, ieškoma guolio poilsiui.

Vis dėlto ilgiau drybsoti („Drybsai tokiu metu, kai daroma istorija?“ – Gavelio žodžiai ant LLTI stende parduodamų marškinėlių) kliudė siekis, kaip ir kasmet, suvartoti kuo daugiau kokybiško renginių turinio. Šiuo aspektu knygų migė primena „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus Alantoje, tik žanras ir laiko apimtys kitos: valandos nesiekiantys pristatymai dažnai apsiriboja paplekšnojimu autoriui per pečius ir paviršutiniškais dalyvių, įtariu, kartais net neišstudijavusių pristatomų knygų, kriuksėjimais.

Klausimas, mielieji, toks: ko reikia, kad knygų migė, kuria mes taip didžiuojamės, ilgainiui netaptų tvartu? Pirmiausia, manau, talentingų moderatorių. Iš anksto pasiruošusių, nuosaikių, lanksčių, reaguojančių į dalyvius ir auditoriją. Vieša paslaptis, kad neretai mūsų kultūros žvaigždūnai nesuspėja pasiruošti gausybei pristatymų, į kuriuos yra pakviesti, o knygų migės naujokai švebeldžiuoja kažką formalaus ir nuobodaus, kartais raminančio, bet toli gražu ne stimuliuojančio pristatomos knygos perkamumą. Pavyzdžiui, dirbtinų (po)sovietinių draugiškumų pritvinkęs pasirodė K. Sajos naujos knygos pristatymas, kurį vedusioji kelis sykius ragino „paploti mūsų mylimam ir gerbiamam rašytojui“ ir daugiau nieko, be patosiškų ir sausokų pagyrų, pasakyti nebandė. Džiugu, kad patyręs Saja, be kita ko, puikus ir charizmatiškas pasakotojas, perėmė ir ilgai negrąžino draugei vedėjai mikrofono. Smagu, kad G. Lukšas su komanda suskubo jo pasakojimus įamžinti.

Konceptuliai vykusiu moderavimu laikytinas T. Vaisetos romano pristatymas, kur ne kas kitas, o pats autorius ryžosi uždavinėti klausimus renginio svečiams – V. Cibarauskei ir R. Valatkai. Ir pats Tomas pasakė turiningų dalykų, ir renginio vadžioms neleido išslysti iš rankų. O ši pokalbio situacija galbūt įkvėps atsiversti „Orfėjo kelionę pirmyn ir atgal“ dar jos puslapiais neklajojusius:

 

R. Valatka: Gerai, kad Tomas nevedęs, nes...

T. Vaiseta: Aš vedęs.

R. Valatka: Nes jeigu būtų vedęs, nebūtų parašęs tokio romano.

T. Vaiseta: AŠ ESU VEDĘS!

 

Kitas aktualus, dedikuotinas migės organizatoriams, prašymas nenugrūsti išties svarbių renginių į mažiausias ir sunkiausiai pasiekiamas auditorijas. Netgi suprantant, kad dalis tų renginių yra specifiški ir skirti labiau praprususiai publikai, vis dėlto juos grūdant tolyn į prietvartę, kone į lauko tualetus, visuomenės nuomonė apie gurmaniškesnius patiekalus, švelniai tariant, negerinama. Ir todėl lengviau, bet toli gražu ne linksmiau, suprasti A. Sverdiolo žodžius, esą „mūsų žiniasklaidoje apie filosofą prakalbama tik tada, kai jam nutinka kas nors juokinga“ ar N. Mileriaus mintį, jog „10 perskaičiusiųjų tavo knygą Lietuvoje yra visai normalu, nieko žeminančio“. Ir todėl aiškiau dėl ko, M. Gailiui uždavus klausimą: „Ar yra knygoje scena, kur dvi moterys kalbėtųsi apie ką nors kitą nei vyrus?“, L. Ever atsako: „Hm... Yra, yra viena! Apie vaikus!“ Juk į pokalbį apie lytis, filosofiją ir politiką, nugrūstą į ne patį didžiausią „Rašytojų kampą“, buvo bemaž neįmanoma įsibrauti ir teko (didesnei daliai visuomenės tebetenka?) voliotis kažkur šalia.

Inertiškai besivoliojančių skaičių sumažinti galėjo A. Jakučiūno knygos „#Utopijos“ aptarimas – viena įsimintinesnių diskusijų šįmet. Kodėl? Nes tai buvo ne liaupsių dalybos, o problemiškas žvilgsnis į knygoje surinktų straipsnių turinį. Nes kalbėta apie aktualius, bet viešojoje erdvėje mažiau reflektuojamus, dalykus: mūsų negalią mąstyti apie ateitį, prievolę paisyti tikrovės, prijunkimą prie viešojo absurdo (tiek, kad jo tiesiog nebepastebime, jis tampa „natūralus“), alternatyvios minties ir stiprių viešųjų intelektualų trūkumą, pavojingą kultūros sušventinimą ir stabų garbinimą, mažų mažiausiai apribojantį juodojo humoro raiškos publicistikoje galimybes („Lietuvoje vyrauja instrumentinė kultūros funkcija. Mes nemokame atsipalaiduoti ir drąsiau žaisti. Kai kultūra laikoma šventybe, to rastis negali“, – sako T. Vaiseta). Paminėjimo vertos ir estų filosofo, rašytojo, – nors man ši asmenybė visų pirma imponuoja vieša, o ne rašytine polemika – R. Raudo idėjos į lietuvių k. išverstos knygos „Rekonstrukcija“ pristatyme. „Kiekvienas iš mūsų, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, taptų fundamentalistu“ – kiek provokuodamas teigė jis, savo romaną pavadindamas „profilaktiniu“, apsaugančiu nuo suvešėjusio noro atrasti „tikrą tiesą“, žinoti „kaip yra“, užsiimti „dvasiniu vampyrizmu“. Maždaug to neišvengė „socialinių tinklų poetais“ pasivadinusieji T. Norkaitis, T. Taškauskas ir J. Kisieliauskas. Pirmųjų duetas feisbuke kuruoja „Begalybės fragmentus“ (T. Norkaitis atviravo jau imąs mąstyti fragmentais), turinčius daugiau kaip 30 000 sekėjų, o visa trijulė teigė „jau kurį laiką esą rašytojais“ ir perskaitė socialinių tinklų poezijos – „naujai gimstančio žanro, kuris neišvengiamai paliečia visus“ – manifestą: atsisakymą „bet kokių postmodernių išvedžiojimų“ ir poreikį kalbėti tai, „ką aš jaučiu“. Jei rašyti demokratinėmis sąlygomis galima nesivaržant ir nesibijant, tai deklaruoti, kad tai yra aukštesnė ir labiau „nuo įmantrybių apvalyta tiesa“, o kitų rašytojų ignoravimas ar neva pasipūtėliška kritika kyla „dėl konkurencijos“, neadekvatu ir naivoka. Socialinių tinklų poetai galėtų atsakingiau pasirinkti, ar eiti į gylį, ar pigiais kalbos saldainiais toliau sacharininti dvasingų mergaičių širdis – juolab taip fanatiškai.

Beatodairiškas lėkimas, brovimasis, stumdymasis, susitikimai, išsiskyrimai, ginčai, be perstojo purškiantys kavos aparatai, už slaptingų širmų pakaitomis geriama trauktinė, moteris, klausianti, ar čia galima įsigyti knygų, mokiniai, ant grindų kremtantys sumuštinius, mokytojai, jais besididžiuojantys, stendų darbuotojai, pervargę nuo nuolatinio pirkėjų klegėjimo ir... muzika... Į visą tai įsiveržianti ir akimirkai ištrūkti leidžianti Schumanno muzika I. Veisaitės ir A. Švedo pokalbių knygos pristatymui baigiantis, priminusi legendinį (iki šiol geriausią IMDB reitingą išsaugojusį) F. Darabonto filmą „Pabėgimas iš Šoušenko“, kurio pagrindinis veikėjas, įgavęs kalėjimo prižiūrėtojo pasitikėjimą ir užsirakinęs jo kabinete, pro kalėjimo garsiakalbius užleidžia Mozarto operos „Figaro vadybos“ dalį, taip sujaukdamas kalėjimo kasdienybę ir suteikdamas kaliniams vilties. Pastarosios bus daugiau, jei vengsime rinkos madoms pataikaujančio kriuksėjimo arba suteiksime jam atskirą gardą.

ožiukas šumaniukas

 

Kad ir ką sakytum, mugė – ar tarptautinė Vilniaus knygų, ar Kaziuko – vis tiek turgus, kaip Džordža ir Afrikoje Džordža. Taigi, kaip ir kasmet, nesvarbu, atvyksti viešuoju transportu ar automobiliu, pasitinka geriausias posovietinių Gariūnų ir nerekonstruoto Kalvarijų turgaus tradicijas primenantys, giliai išminti riebūs purvynai ir balos, ir išsproginėjusios šaligatvių plytelės, ir klaidžios nuorodos, ir eilės, grūstys, spūstys. Tebūnie. Šįkart pasirinkau kelią per miškelį tikėdamasi, kad gal ten purvo bus mažiau – kur tau, viltis kvailių motina. Kita vertus, prisiminiau, kad, norint pasiekti nušvitimą, pirma reikia pasiekti dugną. Taip sumetaforinusi ir sudvasinusi purvyną, pasijutau net savotiškai pakylėta. Vėliau paaiškėjo, jog panašiai situaciją įprasmino ir kiti: kas, beieškodami sausesnės vietelės, automobilyje klausėsi Donelaičio „Metų“ fragmentų, kas ne be tam tikro patoso tapatinosi su į pragarus besileidžiančiu Dante. O pragaruose viskas po senovei: žmonių gyvas galas, ilgiausios eilės prie rūbinės ir visur kitur, tarsi atpirkimo trokštantys nusidėjėliai leidyklų stendus apgulę skaitytojai ar tiesiog pirkėjai, išbalę etatiniai diskusijų dalyviai beigi moderatoriai ir šventiškai pasipuošę autoriai (kai kurie – net profesionaliai nugrimuoti). Kaip ir kasmet labai trūko erdvės, kurioje būtų galima pailsėti: vos keli minkštasuoliai ir sėdmaišiai keliomis eilėmis nugulti pavargusių literatūros vartotojų, nes pragarai, atsiprašau, mugės juk ne poilsiui skirtos. Laimei, pavyko rasti gana saugų ir net savotiškai jaukų koridorių šalia konferencijų salių antrame aukšte. Būtent čia, susėdę ant trupiniais, išdžiūvusiu purvu ir smulkiomis šiukšlėmis margintų grindų, gerdami brangią kavą iš automatų galėjome padiskutuoti apie pristatymus, knygas, jų kainas. Nes juk viskas turi savo kainą. Didžiausia girdėta – itin laukta VU dėstytojos Nijolės Keršytės knyga „Pasakojimo pramanai“. Vilniaus universiteto leidyklos išleista studija, daugumai studentų galinti atstoti išsamiai ir kompetentingai parašytą naratologijos vadovėlį, Mugėje kainavo nei daug, nei mažai – 30 eurų.

Ožka Apšviesta

 

Šį kartą ožkelė virto darbiniu jaučiu ir uoliai dirbo mugėje, kraudama į maišus knygas mieliesiems skaitytojams. Įsiminė moteriškė, aiškinusi, kad „Tūla“ nėra tiesiog knygos veikėja – ji gali būti šventoji arba kino žvaigždė (tolesnius skaitytojos samprotavimus nuplovė žmonių srautas). Taip pat prajuokino vieno knygų stendo dizaineris, kuris, slėpdamasis nuo „naujos valdžios“, ketvirtadienio rytą gėrė alų iš butelio, paslėpto miegmaišyje, o kai apšilęs įsidrąsino, įmovė butelį į pirštuotą pirštinę vis apsidairydamas, ar nesiartina kas nors „iš seimo“. Tačiau nei prezidentė, nei kiti valdžios žmonės prie jo stendo nesustojo. „Viskas ne taip ir blogai, mes galbūt turime ateitį“, – panašiai kalbėjo leidėjai ir knygininkai, užburti mugės. O ožkelė mąstė, kad yra galbūt ne jautis, o citrina, kurios sultys garuoja ir tvenkiasi virš vamzdžių lubose.
Pavidalą pakeitusi Ožkelė

Pirmą kartą joje atsidūriau tapusi gimnaziste. Susodino mokytoja mokinius į autobusą ir atvežė į sostinę. Daugumai būtent sostinė imponavo labiau nei mugė – nežinojome, nei kam ši skirta, nei kad reikia turėti pinigų. Su klasioke porą valandų pasiganiusios radome ramų užkampį ir ten laukėme, kol baigsis mums duotas laikas ir galėsime grįžti į autobusą.

Kelios kitos mugės buvo sėkmingesnės – žinojau, ko ieškau ir kad būna pristatymų bei muzikos. Šiemet irgi beveik žinojau, ko ieškau. Vis dėlto buvimas kultūros lauko darbuotoju turi savų niuansų – visų norimų (ar bent jau reikalingų) knygų neįpirkčiau, antra vertus, daugumą jų galima sužvejoti iš draugų ir kolegų. Pasitenkinau 5 pristatymais-diskusijomis (2 pirmus pramiegojau), o po jų netgi pasijutau turinti šiokią tokią kryptį gyvenime, t. y. viskas puikiai susijungė tarpusavy. Paprastai žmonėms pageidautina tai suvokti kiek anksčiau, nei pavyko man, bet ką jau... It pirmą kartą protingą (ir dar gerai moderuojantį!) profesorių išvydusi studentė kone visą dieną sekiojau Mažeikį, tačiau klausydamasi diskusijos apie kultūros politiką ir prioritetizaciją, nusprendžiau – užaugusi noriu būti kaip Trilupaitytė.

Tądien mano pasirinkimai buvo tokie tendencingi, kad beveik nebepykau ant neadekvačių vaikigalių (tokių, kokia pirmąkart mugėje buvau pati), nervus tąsančių eilių ir netikusio įgarsinimo (Rašytojų kampe, kalbu apie tave).

Tik vieno dalyko nesuprantu – atviro puikavimosi nesilankymu mugėje ir jos niekinimu. Vadinas, jūs visus sau aktualius žmones jau pažįstate ir galite bet kada su jais pasikalbėti arba esate agorafobas, arba jums išvis niekas neaktualu, sveikinu.

Maža juoda ožkytė

ožiuko paišas
ožiuko paišas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai