Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1978

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Liepos 19 d.

Jau Miunchenas; atskridau per Ciurichą, kelyje pragaišinęs lagaminą (ryt jį grąžins). Vokietijoje esu pirmąsyk, jei neskaitysime Karaliaučiaus. Miesto praktiškai nemačiau – iš karto patraukiau į Freisingą, kur vyksta lietuviškų studijų savaitė.

Tuštoka Geručio paskaita. Paskui prieškarinis lietuviškas filmas (kronika). Vienas kitas salėje pajuto jame fašistišką gaidelę; tik ne aš. Irgi mat – fašizmas!

Freisinge Štromas su Violeta Rakauskaite. (...).

 

Liepos 20 d.

Banaičio paskaita ekonomikos temomis (sakyčiau, vykusi). Atvažiavo Jurašai (...). Aušra [Jurašienė] giria Kap­linskio1 kalbą, kurios tekstas pasiekė „Laisvę“: kalba tikrai gera, tik Rusijoje tokias kalbas rėždavo jau prieš penkiolika metų.

 

Liepos 21 d.

Turėjome kažką panašaus į „valstybinį pasitarimą“: Freisingo „Wienerwalde“ susiėjome keturiese – Lozoraitis junioras, Klimas junioras, Štromas ir aš. Šnekėjomės apie tęstinumo ir egzilinės vyriausybės problemas – konfidencialiai ir gana rimtai. Lozoraitis man jau Romoje patiko, o Freisinge likau juo visai sužavėtas. Inteligentiškumo ir individualybės prezidento pareigoms jam užtektų.

Vakare ilgai kalbėjau apie Viktorą [Petkų]. Jo teismą su įdomiomis detalėmis aprašė „Die Welt“. Iš viso spauda jį mini – čia nėra ko skųstis. Sacharovas ir Velikanova2 padarė ką galėjo. Lietuviams vis atrodo, kad „Petkus užmirštamas“; tai tuščias lietuviškas kompleksas. Esamoje situacijoje rezonansas buvo nepalyginti didesnis, negu leistina tikėtis. Žinoma, tai nereiškia, kad dabar reikia nutraukti triukšmą ir gelbėjimo pastangas.

„Tautos valandėlėje“ nuobodus, be galo ištęstas Bradūno rečitalis. Jurašas atvežė rodyti savo spektaklių skaidres (...). Matyti, kad „Makbetas“ – efektingas spektaklis. Bet Glinskio pastatymas –­ iš skaidrių – neatrodo įdomus.

(...).

 

Liepos 22 d.

Platoka mano paskaita apie Lietuvos demografinę padėtį; paskui dar seminaras ta pačia tema.

 

Liepos 23 d.

Studijų savaitė baigta. Atvažiavome į Miuncheną ir tuoj pat nuėjome į filmą, kurį kaip tik čia dera žiūrėti: tai dokumentinė Hitlerio karjeros istorija. Beje, kitur to filmo nė nepamatysi, jis tik Bavarijoje leistas cenzūros.

Sutemus pasivaikščiojome po miesto centrą. Labai krinta į akis, kad jis atstatytas – maždaug kaip Varšuva. Tiesą sakant, ir Karaliaučius būtų šiandien suremontuotas, jei būtų grįžęs vokiečiams. Galybė gražių ir įvairių fontanų; šiaip aiškaus įspūdžio dar neturiu.

Štromas ilgai šnekėjo apie vokiečių padėtį: tai esanti kietai okupuota tauta ir dėl to joje, kaip ir lietuviuose, stiprėjanti praeities nostalgija bei ekstremistinės nuotaikos. Nacizmas turįs daug daugiau dirvos, negu paprastai manoma. Ir ne tik DDR’e; gal net labiau Federalinėje respublikoje. Atseit, ilgametė tarybinė propaganda, nori nenori, atitinka realybę. Nežinau, ar jis teisus: man stinga informacijos.

Nakvojome pas vokietį Landą, prieš kelerius metus dar gyvenusį Lietuvoje ir susikalbantį lietuviškai.

 

Liepos 24 d.

Visą dieną praleidau „Laisvės“ radijuje – šnekėjau apie Viktorą [Petkų], Svarinską ir kitus. Buvau ir kantinoje, kurią tarybinė spauda taip išgarsino, lyg tai būtų „Maksimo“ restoranas.

Po gana įtempto darbo pagaliau per­ėjau per Miuncheną vienas, kaip stengiuosi pereiti per bet kurį miestą. Nustebino, beveik pritrenkė Engl[ischer]. Garten kriokliai ir rėvos. Buvau dar Hofgartene, pasiekiau net Gliptoteką su Propilėjais ir mačiau Konservatoriją, kuri, anot „Laisvės“ bendradarbių, yra ne kas kita, kaip buvę Rudieji namai. Miestas erdvus, provinciškas ir maždaug Rygos masto. Aiškaus plano ir gravitacijos centro jam stinga. Bet gyventi čia neabejotinai malonu.

Pas Štromą – Kronidas Liubarskis3, turįs visokių plačių sumanymų. Jį kamuoja ambicija – norėtų vyras būti Bukovskiu ar Amalriku, o dar geriau abiem drauge, bet neišeina.

 

Liepos 25 d.

Vėl interview „Laisvei“ ir vokiečių televizijai. Daug laiko praleidau su Jurašais (...). Pateikiau jiems plačią konsultaciją apie Provansą, tegu ten pasiilsi. O Violetą Rakauskaitę konsultavau kalbotyros klausimais (ji, beje, visai patraukli mergužėlė). Miuncheną lankau protarpiais ir apgraibomis. Buvau rotušės bokšte; pasėdėjau Švabingo (čionykščio Monparnaso) kavinaitėje ir net išsimaudžiau Englischer Garten. Vanduo žalut žalias, tobulai sraunus – kalnų vanduo.

O Senojoje Pinakotekoje spėjau dirstelėti tik į Dürerį.

 

Liepos 26 d.

Darbas. Po to Naujoji Pinakoteka, kurią apėjau visą. Ką ir bekalbėti, puiki. Įdomiausia buvo tai, ko visai nepažįstu –­ Böcklinas, Klimtas, Stuckas: blogas skonis, peraugantis į siurrealizmą. Galybė vokiečių ekspresionistų ir pusiau ekspresionistų (beje, net du Kuršių nerijos peizažai). Bet ilgiausiai išstovėjau, žinoma, prie Daumier, Braque, Klee. Trys atski­ri pasauliai: Daumier sausas ir beveik nežmogiškas, Braque rimtas, sakralinis, Klee intymus ir jaukus. Atrodytų, juo mažiau figūratyvinio elemento, juo labiau turėtų būti šalinama humaniškoji ir literatūrinė tapybos pusė; o šie trys rodo, kad yra atvirkščiai.

Van Gogho „Saulėgrąžos“ nepadarė įspūdžio – persižiūrėta reprodukcijų.

Be to, pora senamiesčio bažnyčių (balta, sumoderninta Frauenkirche – iš jos buvo likę tiek, kiek iš Karaliaučiaus katedros). Na, ir Hofbräuhaus4. Nesimpatinga vieta.

 

Liepos 27 d.

Gavau vizas į Šveicariją ir Italiją. Su Dana [Krištopaityte] aplankiau Nymphenburgą – rūmus, paviljonus, karietų muziejų. Nors ir provinciškas, vietomis vargingas, bet Versalis.

Geriausias, žinoma, Amalienburgas: visiškai neišvaizdus iš lauko ir tikra stebuklų dėžutė viduje.

Pamišėlio Liudviko II vežėčių irgi verta pasižiūrėti.

Vakarą mandagumo dėlei praleidau pas Grinius (...).

 

Liepos 28 d.

Nuo ryto ligi vakaro Niurnberge. Dievulėli, kokios bažnyčios, kokios biurgerių rezidencijos, kokie tiltai! Vokietija par excellence ir tiesiog miestas par excellence, miesto realija. Keista pagalvojus, jog visa tai restauruota. Naciz­mas beveik nepaliko ženklo: rodos, tik pūstelėjai – ir vėl išlindo senovė.

Žinoma, yra stadionas, bet jis labiau apleistas ir suiręs nei Romos Koliziejus. Yra dar rūmai, kuriuose vyko Niurnbergo procesas, – neįsivaizduojamai solidūs, su akmeninėmis fascijomis ir Mozės lentelėmis virš įėjimo. Vis dėlto nuo Mozės nacistai nepabėgo. Radome tuos rūmus per didelį vargą: teko net aiškinti praeiviams, kurį Niurnbergo procesą turime galvoje.

Matėme Dürerio namus, laikrodį su elektorių figūrėlėmis, pilį, kurioje kaip tik vyksta Karolio IV epochos paroda (manuskriptai, brangenybės, moksliniai instrumentai). Bažnyčiose Veitas Stoßas, neblogesnis arba ir geresnis negu Krokuvoje (ypač Madona palaidais plaukais pas šv. Lauryną). Muziejuje lėlės, laikrodžiai, juvelyrinis laivas. Iš viso lėlė, automatas – centrinė Niurnbergo sąvoka. To lėliškumo yra ir skulptūroje, ir architektūroje, ir istorijoje; kartais tai paklaikęs, hofmaniškas lėliškumas ir automatizmas.

 

Liepos 29 d.

Rytą dar šiek tiek pasibasčiau po Miuncheną – aplankiau viktualių turgų, stebėjau veikiantį rotušės laikrodį, užsukau į Schatzkammer (ten, beje, gana daug gintaro). O antrą valandą su Štromu (...), išsinuomoję mašiną, patraukėme į Berchtesgadeną. Pietavome Turko viešbutyje, po kuriuo įtaisytas Hitlerio bunkeris – reichskanceliarijos požemių miniatiūra. Bunkeryje šalta, drėgna, klaidu; šviežiai dažytos sienos atsiduoda labirinto mitu ir Kafka. Štromas: „Man vis atrodo, kad ieškau fiurerio, norėdamas jam paaiškinti jo politines klaidas, ir negaliu surasti.“

Pati Hitlerio vila susprogdinta, pamatai užžėlę piktžolėmis, vos beprieinami. Bet žmonių čia lankosi gana daug, ir, matyt, gera pusė jų – Hitlerio gerbėjai. Beje, labai juntama amerikiečių okupacija – visur jų kariuomenės zonos.

Stabtelėję prie vakarėjančio Königsee, gerą valandą rašėme atvirukus, daugiausia humoristinius; vieną jų adresavome Žalakevičiui („Tas saldus žodis Berchtesgadenas, o dar saldesnė kelionių ir informacijos laisvė.“).

Vis dėlto šitas totalitarizmas nugalėtas, o tai reiškia, kad yra vilties nugalėti ir kitus.

 

Liepos 30 d.

Viena iš reikšmingų gyvenimo dienų: apėjau Senąją pinakoteką. Rašyti apie tai turbūt gana beprasmiška. Daugybė paveikslų, ypač Rubensas, Murillo, atmintinai žinomi iš vaikystės (tėvas mėgo Senąją Pinakoteką labiau už kitus muziejus ir turėjo daug jos reprodukcijų). Keli įsimenantys „atradimai“ (Altdorferis, Baldungas Grienas). Įstabiai mielas ir gyvas Guardi. Na, o Düreris („Apaštalai“), Cranachas („Nukryžiavimas“), Perugino, taip pat ir Tiziano su Ribera išsprūsta iš bet kokio įvertinimo ir hierarchijos. Kaip Šekspyras, kaip Donne.

Matėme dar rokokinį Residenz teat­rą ir Teatinių bažnyčia: šios interjeras itin primena Vilniaus Petrą ir Povilą, nors stambesnių matmenų ir tikriausiai prastesnis.

Pašnekesiai su „Liberty“ bendradarbiu Fedosejevu ir Jurašais. Tame radijuje visi laiko kits kitą agentais. Fedosejevas: „Jei vakariečiai sutaria tik dešimčia procentų, jie lieka bičiuliai. Jei rytiečiai bent penkiais procentais nesutaria, jie amžini ir užkietėję priešai.“

(...).

 

Liepos 31 d.

Traukinys į Ciurichą. Netikėtai ir be jokių dokumentų tikrinimo pervažiavau kamputį Austrijos (Bregencą). Dar bene vokiečių laikais skaičiau chrestomatijoje „Bregenco mergelės“ istoriją, nors jau ir primiršau, kas ten buvo atsitikę. Ciurichas – miniatiūriškas, sakytum, nerimtas miestelis. Pasivaikščiojau po centrą, krantines, aplankiau porą bažnyčių, mačiau Zwingli’o paminklą. Virš ežero rūkas, rūke ir Uetlibergas – taip pat vaikystės skaitinių (Biliūno) vieta. Labai turtinga modernaus meno kolekcija muziejuje (Cezanne’o natiurmortas su kaukole, muitininko Rousseau „Loti portretas“, na ir visokie minimal art pavyzdžiai). Vienoje iš bažnyčių Chagallo vitražai. Gatvėse žmonės žaidžia didžiuliais mediniais šachmatais (lentos išbraižytos ant grindinio). Tai gana esminga Ciurichui, gal ir visai Šveicarijai: žaislai įgiję daiktų mastą, o daiktai žaisliniai.

Nakvojau pas lietuvius Gegeckus (...). Anot [Gegecko] žmonos, „visi dabar Lietuvoje įsitikinę, kad kitais metais bus karas – rusai pasistūmės į Europą“. Ji Lietuvoje lankėsi bene prieš porą mėnesių.

(...).

Bus daugiau

 

1 Jaanas Kaplinski (g. 1942) – estų poetas.

2 Tatjana Velikanova (1932–2002) – rusų disidentė.

3 Kronidas Liubarskis (1934–1996) – rusų disidentas.

4 Aludė, kurioje savo agitacinę veiklą pradėjo Hitleris.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai