Virginija Cibarauskė. narzicės raudos, arba du apie literatūrą ir kitus

Laimos Stasiulionytės / voxart.lt nuotrauka
Laimos Stasiulionytės / voxart.lt nuotrauka

I.

Kartą su draugais svarstėme, kokį pasaulį rinktumės – be meno kūrinių ar be žmonių. Aš rinkausi pasaulį be meno, nes įstabiausi, nuolat kintantys kūriniai yra mano galvoje, tik pati esu pernelyg grubi, pernelyg „išmokyta“, o visa man prieinama materija – pernelyg primityvi, kad galėčiau tai iškeldinti iš savęs paversdama sutvarkytais sustingusiais tekstais. Dėl to menui niekuomet nejaučiau ypatingos pagarbos, kaip tik atvirkščiai – jis man atrodo dirbtinis, meluojantis, sąmoningai pagražinantis ar pabjaurinantis ir taip supaprastinantis, baltais siūlais persiuvantis nesuvaldomus ir neįforminamus dalykus. Todėl nedegantys rankraščiai man – tik tie, kurie neparašyti.

Dėl įsivaizdavimo, kad didžioji žmonijos dalis savo galvose neturi to, ką turiu aš, todėl yra priversta tenkintis galerijomis ir literatūros kanonu, nuolat jaučiuosi kalta. Kalta dėl pasipūtimo, savipakankamumo, dėl to, kad nesu dvasinga, negaliu žavėtis, vertinti kitiems tokių svarbių, už patį gyvenimą svarbesnių dalykų, pavyzdžiui, literatūros. Ši narciziška kaltė neabejotinai suformuota vaikystėje skaitytų literatūros vertingumą, prasmę teigusių knygų, kurios, be to, dėl akivaizdžiai pragmatinio mano požiūrio į literatūrą tarnavo ir kaip priemonė, įrankis, gal net įsakymas, padedantis valdyti ir struktūruoti savo pasklidusią, išsidraikiusią sąmonę, o kartu su ja ir elgseną, laikyseną, kalbėseną. Kiek save atsimenu, skirtingais gyvenimo periodais buvau ir brisius, ir ras­kolnikovas, ir madam delovėj, ir didysis getsbis, ir jozefas k., ir tik daug vėliau supratau, kad viskas visuomet baigiasi tuo pačiu –­ nesvarbu, kuo buvau prieš kelias valandas, ryte veidrodyje matysiu tą patį neapibrėžiamą veidą, jausiu tą pačią tarsi gyvių apniktą galvą.

Pati baisiausia idėja, kurią perėmiau tikriausiai iš pažemintuosius apdainuojančių Dostojevskio romanų, buvo tikėjimas, jog kenčiantieji yra tyri, o kančia apvalo. Kadangi pati kentėjau tik dėl savo užgaidų, o apskritai nemačiau nei skurdo, nei rimto smurto ar prievartos, kentėjimas pamažu tapo lengva obsesija. Žinojau, kad nesu ir negaliu būti tyra, kad pasinėrimas į karšto vandens sklidiną vonią ar naujos, dar gurgždančios suknelės matavimasis man visuomet teiks daugiau malonumo nei eilėraščio skaitymas, kaip vienintelę išeitį pasirinkau kuo nuoširdžiau mylėti aukas, užjausti, guosti kenčiančiuosius, stokojančiuosius.

Tiksliai neatsimenu, kada pamažu pradėjau tuo abejoti. Gal tik prieš kelias savaites, kai su dviem poetėmis vykau į Panevėžio moterų koloniją su įkalintomis sielomis dalytis poezija, savuoju išsilavinimu, žinojimu, emancipacija. Prieš tai ne vienas tikino, jog jos bus tokios, kaip aš, paprastos moterys, atsidūrusios ten, nes joms taip susiklostė. Aš mintyse dar prisidurdavau, jog jos bus geresnės, nes juk kentėjo. Tikėjausi savotiškai suluošintų, o todėl – sutaurintų veidų ir kūnų, persefonių ir euridikių, kurias į požemius atvedė meilė, neviltis, skausmas. Kartu tai buvo dar vienas nuotykis, savotiška avantiūra iš serijos „galiu bet ką“. Važiuodamos svarstėme, ar verta užsiminti apie moterų meilės temą – abiejų poečių kūriniuose ji svarbi, ir juokėmės, kad kalėjimas – kaip tik ta vieta, kur apie moterų meilę būtina kalbėti, nes visos myli taip pat.

Bet iš tiesų kalėjimas nepriminė požemio – raudonų plytų fasadas, sakytumei, savotiškai jaukus gal XX a. pradžios statinys, o laukiamojo patalpos išmuštos linksmomis gelsvomis lentelėmis tarsi paauglystės draugų tėvams ar seneliams priklausantys sovietmečiu statyti sodo nameliai, kuriuose prarandamos nekaltybės. Ir nė vienos iš sutiktų moterų veidas nepriminė maniškio. Jų veidai nebuvo nei taurūs, nei nekalti – bent jau ne literatūriniais matais matuojant. Jei sutikčiau kurią gatvėje, sudrebėčiau ir jokiu būdu, jokia kaina neatsisukčiau. Neabejoju, visos kentėjo, dauguma buvo psichiškai nestabilios (taip pasakojo kalėjimo direktoriaus pavaduotoja, mūsų vedlė), taigi jautrios, sutrikusios (vis norisi sakyti – beveik kaip aš, nes ir aš jautri, ir aš nestabili, bet...), dauguma – iš smurtaujančių šeimų, geriausios kalinės – tos, kurios, neapsikentusios smurto, nudobė savo vyrus, o čigonės sėdėjo giminėmis – močiutė, mama ir nėščia dukra, ir visos eina į tą pačią klasę. Vietoje dvasingumo jose tarsi skalpeliais preciziškai išraižytos istorijos, kokių niekuomet nepatirsiu, todėl savotiškai pavydėjau, ir vis dėlto – nė lašo egzaltacijos, nė lašo tragizmo. Už skausmo ir nerimo tarsi surūdijusi spyruoklė glūdėjo užgniaužta, tačiau bet kurią akimirką išsilaisvinti gebanti jėga. Kai po renginio viena jų priėjo ir pradėjo pasakoti, jog šiuo metu skaito psichologinę literatūrą, aš atsakinėjau kaip galima meiliau, patariau vestis skaitymo užrašus, gal net rašyti apie savo gyvenimą, o ji į tai: „O, tam neužtektų viso pasaulio sąsiuvinių“, ir mes abi nusijuokėme, bet mano dantys kaleno iš baimės, nes knygas skaitanti ir vertinanti moteris, jei reikėtų, tik­riausiai galėtų padaryti bet ką, ir visai ne dėl to, kad ji bloga, o dėl išlikimo. Gailestis jai būtų melas, visiškas ne­adekvatumas. Bedantės senutės, čigonės tamsiomis akimis ir tankiais plaukais, paauglės užtinusiais veidais ir tos, kurios krizeno salės viduryje, nes, kaip sakė vedlė, renginiai daugumai – dar ir proga susitikti, pasikalbėti – nebuvo kankinės, kaip tik atvirkščiai, labiau priminė kovotojas, savo kovų galutinai ir negrįžtamai perkeistas, suluošintas. Jei atsidurčiau tarp jų – neišlikčiau, o jei išlikčiau, tai jau nebebūčiau aš. Viskas paprasta – anapus literatūrinių pezalų yra į citatas ir gerus norus neįspraudžiamas pasaulis, veidai, kurių bijau ir kurie tai žino. Nė karto nekilo noras orfėjiškai atsigręžti, visiškai ne – išeidama jaučiausi laiminga, galvojau apie taurę raudono vyno ir ką nors saldaus.

Kokia naivi dabar atrodo mintis joms pasiūlyti rašyti apie save, apie savo jausmus. Pažinti save sunku, bet įmanoma, kai tave palieka meilė arba kai visi veidai primena gumines kaukes, o tu vienintelė – nuoga, nors žymiausios išpažintinės poetės vis dėlto neištvėrė: pagaliau nuo piktojo šeimininko išsilaisvinusio Arielio-Sylvios galva tarsi mėsa įdarytas pyragas auksine plutele šalo orkaitėje; madam Sexton liekną žiaurų kūną gaubė motinos brangenybės ir kailiai, ir nuodingos dujos, pamažu pripildančios tamsiame garaže stovinčio automobilio saloną. Ne, nėra sudėtinga, nors ir ne itin malonu, pažinti savo tuštybę, susireikšminimą, piktdžiugą, tačiau ką ir kaip rašyti, kai nužudai du savo kūdikius, o pati esi graži tarsi Angelina Jolie – taip apie vieną iš kalinių pasakojo vedlė. Kas skaitė tikrų kalinių, o ne kalėjiman pakliuvusių inteligentų tekstus, žino, kad dauguma tegali kalbėti literatūriniais štampais, formulėmis, aptakiomis nugludintomis frazėmis. Nes jei pradėtų kalbėti taip, kaip yra, susinaikintų. Prieš išvykstant net taip gerai kalines pažįstanti vedlė prasitarė nesuprantanti, kodėl moterys vengia atsidurti vienutėje: atrodo, turėtų džiaugtis, vienutė – galimybė pailsėti nuo kitų – moterys gyvena po dešimt ar daugiau kambaryje. Bet didžiausia bausmė –­ pasilikti vienai. Didžiausia bausmė man – prašmatnus jovalas galvoje, kuriuo mėgaujuosi viena ir paskui jaučiuosi nebepataisomai prasikaltusi pasauliui, kuris mane vis dar globoja, šildo ir saugo tarsi ant galvos užtraukta antklodė.

II.

prieš kelias dienas parašė kolegė, klausdama, kaip klasifikuot atminties formas, nes rašiau disertaciją apie atmintį literatūroje ir tuo metu, atrodo, buvau tiek visko sugalvojusi, tačiau kai pabandžiau jai, o visų pirma – sau pačiai atsakyti, supratau, kad apie atmintį – literatūroje, gyvenime – tegaliu pasakyti tiek, kad dalykus, kurie kažkada buvo tikri ir neįveikiami, ji man perkeičia taip, kad galėčiau juos nešiotis su savimi, ir taip pamažu iš manęs padaro seno šlamšto prigrūstą savo tikrumu ir paskirtimi abejojantį iš vidaus yrantį namą. Atmintis viską, ką mačiau, girdėjau, skaičiau, pritaiko prie manęs, sulydo su įsivaizdavimais, atsiminimų atsiminimais – keistas įmantrus koliažas, kuris, kai viskas galų gale praeina, lieka vienintelis tikras ir nuolat, diena iš dienos dar pildomas naujomis figūromis. Kartais net fiziškai jaučiu, kaip šis statinys įsitempia ir svyruoja arba užlieja tarsi potvynis, o vienintelis būdas nenuskęsti yra krestelėti galva, atplėšti nago odelę, liežuvio galu perbraukti priekinius dantis, išeiti į miestą, pasivaikščioti, nueiti išgerti, pabūti su žmonėmis arba tarp žmonių – visi tie kasdieniai ritualai, kurių tikslas – bent trumpam nutildyti save.

Sibiu kapinės, 2016. Autorės nuotrauka
Sibiu kapinės, 2016. Autorės nuotrauka

Šią žiemą pradėjau vis dažniau galvoti, ar tai, ką perskaičiau, yra tikra, arba – jei kažką perskaičiau, o paskui patyriau kažką panašaus, ar mano patirtys vis dar tikros, vis dar mano, o gal tik skaityto, matyto, išgirsto teksto kopija. Šie beveik idiotiški klausimai tokie įkyrūs ir varginantys, kad stengiuosi mažiau apie tai galvoti. Apskritai stengiuosi mažiau galvoti; kartais pavyksta, o kai ne, viskas baigiasi šalčio gūsiais, tikriausiai jie simbolizuoja baimę, nors nesu tikra – nuolat šąla kojos, rankos, nesvarbu, ką daryčiau, jaučiuosi taip, tarsi peiliais varstytų skersvėjai. Gal todėl vis atsimenu epizodą iš dar vasaros pradžioje skaitytos Kalinauskaitės novelės, epizodą apie moterį, seną, bet griežtą, tiesia nugara, ji buvo protagonisto motina, iš tų žmonių, kurie leisdavo kitiems išeiti, ir jos namai liko tušti – moteris įsileisdavo skersvėjus ir jie išpūtė žmones, ir ji liko viena. Ar kažkaip panašiai. Galvoju, jei daug galvosiu, tai ir aš liksiu viena. Kai skaičiau, tai buvo tiesiog gražu, paskui pamiršau, o dabar prisimenu nuolat: ant plaukų dažų pakuotės užrašyta „labai šalta tamsi brunetė“, o nuogas pėdas glostydamas vyras juokėsi, jog, nepaisant visų pastangų, jos vis tiek šaltos, ir aš neturėjau ko atsakyti, nes, nepaisant visko, tai buvo tiesa. O pirmą kartą skersvėjus prisiminiau, kai lankėme Sibiu apylinkėse esančius apleistus dvarus.

Apleistus pastatus dabar lankau tik su tais pačiais žmonėmis. Anksčiau mėgdavau į jau aplankytus nueiti dar su kitais, dažniausiai su tokiais, kurie patikdavo ir todėl nenorėdavau šiaip pasimatymų, bet kuo toliau, tuo labiau tie kiti pradėjo užknisti, nes jausdavosi nejaukiai – visi apleisti pastatai, nors iš išorės ir atrodo ramūs, susitaikę su savo griūtimi, savotiškai net normalūs, tik apleisti, viduje pilni beprotybės, kurią aš žinojau, o tie kiti – ne, todėl vis nenorėdavo likti vieni, kalbėdavo per daug arba ne tą, ką reikia, kitaip tariant, tai visuomet buvo žmonės, kurie eidavo su manimi, nes pasiūlydavau, ir šitai pamažu pradėjo priminti tą kitą jausmą, kai žmogui, kuriam žinai, kad patinki, atskleidi savo mažus nukrypimus ir jis ar ji sako, kad jie patinka, net savotiškai žavūs, bet abu suprantate, kad taip nėra. Vieno iš Sibiu aplankytų dvarų balkono kolonos iš­paišytos ančiukais, šuniukais – kažkada ten buvo vaikų darželis. Tas balkonas žvelgė į kalnus, atrodė toks tvirtas, sakėme, kaip čia būtų smagu surengti pikniką, ir tik vėliau sužinojome, kad balkonas bet kurią akimirką galėjo nukristi, o taip šauniai mums melavo apie savo amžiną puikumą.

Kaip ir Lietuvoje, dvarus Rumunijoje versdavo kolūkių administraciniais pastatais, vaikų namais, ligoninėmis, alkoholio gamyklomis, visais tais dalykais, kuriais jie neturėjo būti, bet buvo per prievartą – sugniaužtomis lūpomis, ironiškomis šypsenomis, nepatogūs, nesvetingi naujiems šeimininkams, pernelyg storos, todėl niekaip neįšylančios sienos ir sunkiai pritaikomos asimetriškos erdvės, pernelyg dideli langai, pro juos nevaldomai srūvanti pernelyg blyški šviesa. Kad ir kurioje namo pusėje būtum, pro langus matosi kalnai. Ant grindų – vėjo suneštų lapų krūvos, pūvantis parketas, sienų lipdiniai, tarsi šydais apgaubti voratinkliais ir dulkėmis, beveik visur sraigtiniai laiptai – beveik visuomet be turėklų. Pats didžiausias iš matytų dvarų buvo paverstas našlaičių prieglauda. Įlindome pro rūsį, jis nebuvo kažkuo ypatingas, tačiau tik pakilus į pirmą aukštą sužiuro šimtai kambarių, siauri koridoriai, arkinės lubos, išdaužytos milžiniškos koklinės krosnys – jis priminė Miliauskaitės prieglaudą, irgi pusiau tikrą, pusiau sufantazuotą, perskaitytą ir kartu patirtą. Visada beveik fizinį malonumą kelia savų beprotybių atpažinimas kituose – tokius įsimyli intuityviai, akimirksniu, tarsi nežinia už ką, o iš tiesų už tai, kad primena tave pačią. Miliauskaitės prieglauda irgi buvo tik atgarsis tos tikrosios, kurioje ji būtų džeinė eir, o jis – misteris ročesteris, ir vienoje iš palėpių inkštų jo beprotė žmona – savaitę neplauti plaukai, kai kasaisi galvą, panagėse lieka juodi pusmėnuliai, vis galvoju – iš kur, juk mano galvà niekuomet, niekuomet neliečia žemės, be to, ji dar buvo ir alkoholikė, padegė namus, vargšė moteris, bet neverta gailėtis, pati kalta, neperspėjo apie savo beprotybę, nors puikiai žinojo, kas laukia – šiame dvare radome krūvas daiktų. Daiktų buvo tiek daug ir tokių įvairių – austriško porceliano lėkštės, baidarės, mokykliniai suolai ir amžiaus pradžios komodos, rūbai ir sulipę nuotraukos, vaikiškos lovos, kreida, išdžiūvusios guašo tūtelės, patalynė, sąsiuviniai, dėžės pankolių arbatos, viena greta kitos sudėtos slidės – jokie vėjai neišpūstų šio skurstančios šalies našlaičiams suaukoto turto, kurį našlaičiai nežinia kodėl paniekino ir paliko pūti, todėl pastatas niekada nebus laisvas, jo stogas suiręs, pro griaučius matyti dangus ir balti vienas į kitą judantys kryžiai jame – pigių oro linijų lėktuvai. Dabar šis dvaras – mirti pasiruošęs ligonis, žinantis, kad mirtis nebus greita, kad dėl jos teks kovoti, kasdien, po truputį artėjant. Atsimenu, buvo beveik juokinga supratus, kad tik tuomet, kai Miliauskaitė pagaliau įveikė savo prieglaudą, rado namus, susitaikė su praeitimi ir atmintimi, tiesiog susirgo vėžiu ir labai greitai mirė.

Keisti ryšiai tarp to, kas buvo, ką skaičiau, ką atsiminiau ar sugalvojau ir prisiskyriau sau, savo gyvenimui, supainioja taip, kad vakare atsigulus lovon sunku atskirti, kas iš tiesų šiandien nutiko, ar tai buvo gera, ar bloga, – kūnas neatsipalaiduoja, minčių gijos neišsitiesina, nes tam reiktų kito rankų, ant kurių galėtum vynioti tuos siūlus tarsi minkštus antrankius, o kai lieki viena, jie tik dar labiau veliasi. Keisčiausia, jog įsisiautėjusią atmintį geriausia įveikia kita, svetima, už tavąją didesnė, grakštesnė, aštresnė atmintis, todėl dabar įsivaizduoju vėją, skersvėjus, leidžiančius išeiti, ir tada jau šiek tiek iš savojo repertuaro, kad būtų lengviau užmigti – kaip sienų apmušalai lupasi tarsi glitus luobas, kyla supelijusių daiktų bangos, paskui prasideda atoslūgis, atidengiantis tuščią pakrantės ruožą, lapai išpustomi, jie blaškosi po kambarius, susigūžia kampuose ir virsta dulkėmis; anksčiau ryškiaspalviai, aštriabriauniai dalykai netenka spalvų ir formų, ima gesti iš vidaus, jų paviršius skilinėja, pamažu pratrūksta, atsiveria šalčiui, drėgmei ir, neatlaikę savęs, suyra (...).

Nuo ankstyviausios vaikystės mane mokė kaupti, vertinti, saugoti – nes buvau mergaitė, o mergaitės ypač turi saugoti daiktus, visų pirma knygas, rūbus, geradarius žmones, save, savo kūną, sveikatą, akis, rankas, protą, kuris yra visų nuostabių dalykų, kuriuos išmokau, patyriau, perskaičiau, konsteliacija, o visų labiausiai – saugoti kitus. Atsimenu, mama sakydavo – kai būsi mano metų, prisiminsi ir viską suprasi, bet kuo vyresnė tampu, – aš jau dabar savo mamos metų, net galiu prisiminti jos veidą, koks jis buvo, kai ji buvo tokio amžiaus, kaip dabar aš, – tuo labiau abejoju, kad tai įmanoma.

Komentarai  

 
+3 #1 ltntc 2017-03-14 05:36
Labai atsiprašau, šitie du savistabiniai-s avistebukliniai ar, visgi apie literatūrą kažkuris?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai