Ričardo Šileikos stalčius (II)

Autoriaus nuotraukoje: tupėtojai Asta Valskienė, Ričardas Šileika ir Bon Bon Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, rodomoje VDA parodų salėje „Titanikas“
Autoriaus nuotraukoje: tupėtojai Asta Valskienė, Ričardas Šileika ir Bon Bon Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, rodomoje VDA parodų salėje „Titanikas“

Vėl virtuvėje

Ankstarytį atsivertęs Alfonso Nykos-Niliūno bet kurią dienoraščių frag­mentų knygą. Išsyk esu panardinamas stačia galva. Pasinardindamas. Įnikdamas visomis ląstelėmis, iki kaklo, iki viršugalvio, iki padų. Nesvarbu kelintą kartą. Eidamas tomis pačiomis eilutėmis, tais pačiais įrašais. Vis vien vėlekos iš naujo, vis vien vėlekos iš šviežio – tie įvykiai, patirtys, įžvalgos, citatos. Pieštukėlis mano dešiniojoje kaskart aptinka, sutinka ką (pasi)žymėtina. (Su)svarbinamo man šiąją minutę.

 

Meditacija iš Vilniaus į Kauną

Juodai balta. Iš tikrųjų baltai juoda. Traktorius, šiltnamis, pašiūrė, tvora, akligatvis, žemių kaupas, greičio lėtinimas, vėžės, senas obelynas, išlaužos, akmens paminklėlis, krūmokšniai, skalbiniai, šulinėlis, nulinkėlis beržas, geltonaliemeniai krūmakirčiai prie užsikurto laužioko, viksvų plotai, prakirtos, takelis, bėgių rietinė, žabų kupetukės, šlagbaumas, vandenbokštis, suartų daržų geometrijos, angliakrūvė, atsiveriantys (veriami, verkiami) toliai.

 

Ievos Ripinskytės sms

Sėdžiu alėjoje, persūdytoje „pažįstamų“. Aktoriai užkulisiuose užsiiminėja pudrinimais. Praeina močiutėlė su „Zaros“ maišeliu. Nugaron pro atsiirinėjančias duris ataidi „Ikiuko“ muzikėlė. Sėdžiu priešais kepyklėlę ir lėlių teatrą. Jis į mane žiūrėjo per ilgai, bet dar ilgiau neužkalbino, nebeužkalbins. Ikiukas. Ieva, lauke laukianti, kada pasibaigs spektaklis

 

Aktualu

– Va toks retas snigimas (koks nūnai regimas už lango) dar nevadintinas snyguriavimu. Lietuvių kalbos žodynas turtingas, kažin ar yra žodis ir šiajam gamtąvyksmiui apibūdinti?

Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Kostiumo dizaino katedros vedėja prof. dr. Jolanta Vazalinskienė akimoju (o gal dar tiksliau akiminčiu) taip užtikrintai mesteli:

– Snaigenimas.

Olia! Kaip nustebau. Kaip džiugtelėjau.

Po dešimties minučių tikrinu (visut viską dabar tikrinuosi) žodyne.

Snaigenti nėra, tačiau snigenti ir snigelioti – yra. Valio!

 

Ankstų rytą vyras plauna indus

Ermyderiaujančios varnos, pulkas jųjų, plikšakėse prie Kipro Petrausko paminklo. Autobusan įsiropščia laidotuvėsna kankantis senyvas vyras su krepšeliu. Sušmėsčioja mintyje: pilnutėliausias autobusas vyrų ir moterų su vainikais, su didžiažiedžių chrizantemų krepšeliais, perjuostais juodom juostelėm... Po Vilnių – absoliučiai be jokio grafiko – kursuojantis Šermenų autobusas.

Vaikas valo garu apėjusį langastiklį. Trina dešine pirštinėta plaštakėle, trina, nors jau seniai per langą regima kita pasaulio pusė.

 

Vienatinė

Iš Pilies pradžios suktelėdamas Bernardinų gatvės atšakon trumpapauzei stabteliu: saulė sodriai lyžtelėjusi Šv. Jonų bažnyčios varpinės karūną. Senamiestyje klestena ir banguoja varpo žalvarinis sod­riagarsis. Atsimušusi į vienų gatvių koridorius, aidija vėl kyla, sukasi, įsprūsta kitų paskliautėsna, pastogėsna. Čia prapuola, suduslėja, čia vėl pradryksta ir liejasi.

Matai, šiandien įkyrus permanentinis smulklietis, lijundra, šlapmenos visame mieste. Toks vientisas vienis –­ žemė su žemadangiu taip nepriekaištingai susiūta, sulygta ši diena, neabejotinai išlošta. Užmarštis čia pat kaipmat užpildo visas išgyvenimų įdaubėles.

 

Toks reikalas

Utenos kultūros centro vaišių salėje Alis Balbierius, apsižiūrėjęs (suprask, užsidėjęs akinius), kad jam esu įbrukęs savo vizitinę kortelę „Elgetautojas“, tuoj susikrimto, kad išsyk neperskaitė mano „pareigų“. Taisydamas poapmaudžią klaidą, tuojau sukrapštė dvidešimt eurocentų ir ištiesė:

– Mėgstu elgetas.

Po kelių minučių Alis vėl grįžo prie manęs ir prie aukotos aukos mestelėjo dar dvidešimt centų:

– Kad nebūčiau šykštus.

 

Godos Gurinskaitės sms

langai rasoti ir dangus nekrenta ant galvos, atrodo, nieko nevyksta. mano judėjimas visoj tylos prieš audrą trajektorijoj beveik nieko nereiškia. maršrutas nesikeičia. traukinys pakyla į kalną ir išjungia šviesas. ugnikalnis užgęsta

 

Tiek

Deltuvos vidurinėje mokykloje automobilizmo pamoką vesdavo mokytojas Jonas Stimburys. Tobulai išaiškindavo visas esmes. Mechanizmo pavadinimas, funkcijos atlikimas, veikimo principas, galimi gedimai, jų pašalinimo būdai. Viskas.

Tiesą sakant, vairuotojo teises išlaikiau tik iš antro karto. Mat labai jau pasitikėjau savimi ir teorijos egzamine suklupau. C kategorijos vairuotojo pažymėjimas nuo to laiko gražiai įmestas knygų lentynos stalčiukan. Tai reiškia, neturiu nė menkiausio noro vairuoti, turėti automobilį ir jokių su tuo susijusių priklausomybių.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai