Rima Palijanskaitė. Ar Vydūno žmoniškumo kultūros idėja – utopija?

Iš kritiškesnių vydūniečių (tiesa, Vydūno kūrinių neskaitančių) ne kartą teko išgirsti nuomonę, kad Vydūnas su savo žmoniškumo idėjomis šiems laikams netinka – paseno, nes visame pasaulyje vyksta nuožmi kova už būvį, tiksliau – geresnę materialinę bei socia­linę padėtį. Lietuva esą pražūtų, jeigu Vydūno žmoniškumo vertybėmis vadovautųsi.

Tačiau čia turbūt ne vydūniškojo žmoniškumo, bet sukurto ar įsivyravusio Lietuvoje mąstytojo įvaizdžio prob­lema. Neskaitant Vydūno kūrinių gali susidaryti įspūdis, kad Vydūnas buvo nuobodus asketas ir moralistas, į blogį kviečiantis atsiliepti tik geru, pvz., gavus per vieną skruostą, atsukti smurtautojui antrą, o atėmusiajam apsiaustą atiduoti ir marškinius... Atsiduoti smurtautojui – jo valiai – Vydūnas tik­rai niekam nepatartų, nes tai reikštų nežmoniškumo pergalę ir jo palaikymą. Visai kas kita – duoti prašančiajam daugiau, nei jis prašo, ar pasiūlyti pagalbą nelaukiant, kol kas pats paprašys. Galbūt dėl sklindančių gandų, esą Vydūnas net uodo neužmuša (mat tai irgi gyvybė!), jaunuoliai rašytojui yra uždavę ir tokį klausimą: „Kaip žmoniškai apsieiti su visokiais gyviais (parazitais), kurie yra apnikę žmogų? Juos naikinti ar ne?“ Vydūnas: „Aišku, kad reikia naikinti. Save suėsti neprivalome leisti.“ Ir pateikia platesnį paaiškinimą. Tas pats pasakytina ir apie kitas gyvenimo sferas – žmogus neturi leisti, kad kiti jį „ėstų“. O kad žmogus tam pasipriešintų, anot Vydūno, jam duota valia; ji, kaip ir sąžinė bei meilė, yra jo dvasios apraiškos. Tačiau ar mes ją išties turime? Neseniai teko nustebti, perskaičius labai vydūnišką režisieriaus Jono Vaitkaus frazę: „Šiuolaikiniai žmonės enciklopediškai pakaustyti, bet neturi dvasios.“

Grafitis Berlyne. manipuliacija.lt nuotrauka
Grafitis Berlyne. manipuliacija.lt nuotrauka

Dvasios turėjimo (dvasingumo) tema itin ryški Vydūno dramose. Tačiau simbolinės Vydūno dramos tarpukario Lietuvoje nebuvo suprastos, tad profesionalūs Lietuvos teatrai jų beveik nestatė. Vydūnas, gyvendamas jau Detmolde, atsiminimuose rašė 1920 m. buvęs pakviestas į Kauną ir čia sakęs šešias kalbas apie „tautos gyvatą“. Netrukus jį pasiekusi žinia, kad, atidarant Kaune lietuvišką teatrą, vaidintas Hermano Zudermano veikalas „Johanisfeuer“ („Joninių ugnis“). Vydūnas: „Tame veikale rodomos ir trys lietuviškos žmogystos: senas girtuoklis, sena vagilė ir jauna paleistuvė. Vokiškame veikale jie ir kalba lietuviškai. O tokiu veikalu atidarė Kauno teatrą. Tautos garbės neatjautimas tiesiog sužeidė mane.“ Toliau rašytojas samprotauja, ar nebūtų galėjęs teatras ką nors iš jo veikalų vaidinti – iš „Probočių šešėlių“ ar „Amžinos ugnies“ – jie daug kartų buvo vaidinti (jo vadovaujamos giedotojų draugijos) Tilžėje ir vis sutraukdavo didelį susidomėjusių žmonių skaičių.

Anot Karlo Gustavo Jungo, rašytojai yra dviejų tipų: psichologinio ir vizionieriškojo. Vydūnas, aišku, yra antrojo tipo rašytojas. Pirmojo tipo menininkas apsiriboja elementariais gyvenimo reiškiniais, emocijomis ir savąja patirtimi. Kapstydamasis po gyvenimo paviršių, čia pat suranda savo kūriniui temą bei personažų prototipus. Toks rašytojas gali puikai įsijausti netgi į niekingiausias žmonių aistras ir jas pavaizduoti meist­riškai, kurti išties sukrečiančius ar neįtikėtinai šlykščius gyvenimo vaizdus. Bet tai yra gyvenimo paviršius: lėkštas, dažnai purvinas ir netgi kruvinas. Galima skaityti ir mėgautis drauge su jų herojais kartu, arba, pajutus pirmuosius apsinuodijimo ar apgirtimo požymius, tuo pasidygėti kiekviena savo sielos bei kūno ląstele.

Tarpukario Lietuvoje ne vienas kritikas piktinosi, jog Vydūno dramose nėra kovų, kraujo ir aistrų. Išties tose dramose yra visko, net kraujo; yra ir didžios aistros bei klaidinančių „žalt­vykslių“. Tik Vydūnas ne mėgavosi žemomis žmonių aistromis, bet siekė parodyti, kaip ir kodėl jų reikėtų vengti, kaip iš kančių bei nežmoniškumo iškopti. Nes ten, kur klesti nežmoniškumas (didelė puokštė įvairiausių jo reiškinių), ten veši ir chaosas bei žmonių kančios; o tokia bendruomenė (šeima, draugija, tauta ar valstybė) nesveika iš esmės, todėl pamažu išsigimsta ir griūna. Žmoniškumą Vydūnas laikė žmogaus ir žmonijos esme – ji žmonijoje dar tik skleidžiasi ir visu ryškumu žmoguje pasireiškia retai. Žmoniškumas yra Vydūno filosofijos ašis, o jis pats žmoniškumą deklaravo savo gyvenimo prasme, t. y. išreiškė norą tautoje būti „aiškia žmoniškumo apraiška“ ir tiek savo pavyzdžiu, tiek savo kūriniais tą žmoniškumą žadinti kituose, savo tautoje. Kartais Vydūnas tai darė galbūt deklaratyviai, su perdėtu entuziazmu ir naiviu tikėjimu. Bet ar jo žmoniškumo idėja tebuvo utopija? Žmoniškumo kultūrą rašytojas išskiria kaip aukštesnę, nepalyginamai svarbesnę nei techninė ir intelektualinė kultūra. Vydūnas netgi manė, jog lietuviai iš kitų išsiskiria aiškesniu pajautimu, kas išties žmoniška (o kas ne), todėl savo žmoniškumo kultūra galį praturtinti pasaulį. Vydūnas: „Su Lietuva tikrai dar žmonija, / kaip gyvu stebuklu pasveiks visa.“

Vydūno žmoniškumo koncepcija ir sudėtinga, ir labai paprasta. Atrodo, ją lietuviai puikiai suvokia ir paties Vydūno neskaitę. Niekas turbūt nė nesiginčytų, kad žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno, jog turi dvasinį pradą, nesvarbu, kaip jį traktuotų. Žmogaus būvis, kai ta dvasinė galia paneigiama ar ja beveik nesinaudojama, šiandien dažnai pavadinamas gyvūnišku ar gyvulišku, ir tai išties labai vydūniškas požiūris. Žmogus savo esme skiriasi nuo gyvūno, o šis skiriasi nuo augalo, nes turi ne tik kūną ir juo cirkuliuojančias tapačias mineralines medžiagas, bet dar ir gyvūniškumo esmę: instinktus, geismus. Tai turi ir žmogus, bet kartais praranda –­ tokį skaudų būvį kai kas prilygina augalo (daržovės) būviui. Taigi mąstome labai vydūniškai, nors savo nuostatomis ir poelgiais kartais palaikome gyvūniškumu grįstą gyvenimo būdą. Kad ir kaip ten būtų, visi trokšta būti vertinami ir gerbiami – trokšta kitų žmoniškumo. Netgi didžiausi nusikaltėliai apie save geidžia girdėti tik gerus žodžius: nepaisant didelių dvasinių sužeidimų ir iš jų kilusių baisių klaidų ar nusikaltimų, jie vis dėlto yra žmonės ir turi žmoniškumo.

Vydūnas yra parašęs trumpą pasakojimą „Išganytojo užgimimas“, kai dėl vagystės teistą, iš kalėjimo išėjusį ir artimųjų bei visų kitų atstumtą ir pasmerktą žmogų per pasivaikščiojimą sutinka išmintingas žmogus. Panašu, jog šio pasakojimo išmintingasis – „žinomas kaipo nepaprastai prakilnios dvasios“ – pats Vydūnas. Išmintingąjį labai paveikę tai, jog vaikystėje matytas žmogus dabar neturi kur prisiglausti ir jaučiasi žmonių niekinamas. Suprato negalįs jo išlaikyti, tik sušelpti, tad nutarė tai padaryti ir pareikšti pasitikėjimą juo. Vakarop, jau temstant, išėjo vėl pasivaikščioti; pamatė ant suolelio sėdintį ir slepiantį savo veidą žmogų – „buvo tai mano nelaimingasis“. Išmintingajam sukilęs ypatingas meilės jausmas, ir priėjęs prie jo ištiesė savo ranką pasisveikinti. Tačiau nelaimingasis atšoko, esą jis su savo dora tegalįs į jį žvelgti sakydamas „vagis“, kaip ir visi kiti. Bet išmintingasis neleidęs jam taip kalbėti. Ir šalia kitų žodžių pasakė: „Žinau labai gerai, kad jumyse yra ta pati žmogaus prakilnybė, kaip ir visuose, nes jūs esate žmogus. Aš jumis tikiu. Jūs tiek jau doriškos galios turite kaip ir aš. Tik atsiminkite tai!“ Žmogus labai sutriko – tai išdavė jo veidas ir siela, kurioje varžėsi džiaugsmas ir verksmas: „Jūs tikite? Jūs? Ar supratau? Jūs ir aš? Lygūs?“ Išmintingasis tai patvirtinęs –­ tik jis turįs „prakilniam žmogui savyje valdymą palikti“; sutrikusiam ir jau nuo jo besitraukiančiam vyrui į ranką įbruko pinigų, kad turėtų iš ko gyventi darbo ieškodamas. Po kelių mėnesių šis atnešė duotus pinigus, nes pavyko įsidarbinti. Tas pasakymas, kad juo tikįs, jame pažadino „visiškai naują, prakilnesnį žmogų“; tie žodžiai visą tą sunkų metą jį palaikė ir stiprino. Šio pasakojimo pabaigoje pabrėžiama, jog mes turime pasitikėti kitu žmogumi, nesvarbu, kaip kitas į tai atsilieps.

Gal Vydūno idėjos – tik gražiai skambantys, bet su gyvenimo realybe nieko bendra neturintys žodžiai? Vis dėlto jeigu gerai įsiskaitytume ir aiškiau įvardytume, ką Vydūnas akcentavo, ko jis iš žmogaus tikėjosi, ką jam patarė ir ko reikalavo, jis neatrodytų šiandien nebeaktualus ir nuobodus moralistas.

Vydūnas nuoga bekompromise tiesa yra netgi nepatogus ar, anot V. Rubavičiaus, siaubingas. Jis ne šiaip primena dorą ar sąžinę, bet reikalauja būti iš esmės sąžiningam, nes bet koks melas yra tiesos bei savęs paties (savo dvasios) neigimas ir žudymas. Jis ragina atsigręžti į save – į savo esmę ir būti pačiam sau šviesuliu, o ne dairytis, kieno tiesa tiesesnė ar patogesnė (naudingesnė). Kitų šviesa ir objektyviosios vertybės tėra kompasas ar lazda, kuria pasiremiant reikėtų eiti ir ieškoti jų savyje. Rašytojas pabrėžia, jog nuodėmė ar nedora iš esmės yra ne kokių nors įstatymų nesilaikymas, bet nusižengimas prieš savo paties žmoniškumą – savo paties esmę. Anot Vydūno, žmogui nėra jokių galimybių tapti sveikam dvasiškai (moraliai), jeigu jis nepriartės prie savo paties dvasios, jeigu nepradės galvoti savo paties galva ir eiti savo kojomis. Jo teigimu, kiekvienas turįs tapti pats sau gydytoju ir pats sau kunigu. Jo žmogaus idealas – žmogus-sau, nes tik tapęs savimi žmogus yra išties dvasiškai laisvas ir sveikas, sąmoningas ir atsakingas pilietis; tik tada jis gali augti kaip asmenybė ir kažką duoti kitiems.

Lietuvoje po virtinės skaudžių tragedijų, kalbant apie girtuokliavimo žalą ir jo pažabojimo svarbą (tai išties yra šventa tiesa), mažai kas svarsto apie gilesnes šio reiškinio (kaip ir savižudybių ar agresijos) priežastis. Ir tai yra jau ne medikų, bet politikų reikalas. Vydūnas patartų kelti klausimą, kodėl žmonės nori svaigintis, kodėl jie nesugeba džiaugtis gyvenimu būdami blaivūs – šviesia sąmone? Rašytojas primintų ir tai, jog tikroji žmogaus blaivybė yra gerokai daugiau nei tik svaigalų nevartojimas: „Tikrasis blaivumas ten reiškiasi, kur yra išminties, malonumo ir valios aiškumo bei stiprumo.“ Anot Vydūno, kiekvienas savo dvasios (asmenybės branduolio, savasties) neturįs žmogus yra kažkuo apsvaigęs ir nėra sąmoningas, taigi nėra blaivus. Remiantis šia Vydūno blaivumo samprata, daugelis mūsų turėtume pripažinti, jog vienaip ar kitaip dažnai esame tarsi girtuokliai.

Girtuoklis Vydūno trilogijoje „Probočių šešėliai“ turbūt yra mįslingiausias visos Vydūno dramaturgijos personažas, kurio literatūrologai įminti iki šiol nesiryžo, nors jo įžvalgumą pastebėjo. Panašus į Girtuoklį personažas yra Duobkasys – jie abu, kaip sako Duobkasys, gyvena tam, kad padėtų „žmonėms iš tamsumos iškopti“. Duobkasys stengiasi iš „senovės kapų“ iškasti, į paviršių iškelti senųjų lietuvių kaulus – t. y. jų dvasią, nes be jų vyrai yra ne vyrai, o tik apgailėtini probočių šešėliai („šiaudgalviai“). Taigi didžiausia Lietuvos vyrų bėda yra ta, kad jie neturi kaulų – neturi savo dvasios. Duobkasys ne tik rausia probočių kaulus, bet ir siekia surinkti visą tamsą, kančiomis mokyti arba pražudyti visus tuos, kurie dvasine prasme yra negyvi. Tad Duobkasys siekia atkapstyti (iškasti) lietuvių dvasią. O Girtuoklis kapstosi po tamsiąją pamaldžių krikščionių sąmonę ir pasąmonę. Jis, tarsi žmogaus pasąmonės archeologas (psichoanalitikas), ištraukia iš tamsos ir atskleidžia kitų (šventeivų) šešėlį – jų paikumą, veidmainystę ir menkystę. Ne kas kitas, būtent šventeivos labiausiai Girtuoklio ir bijosi, mat jis juos sekioja, primena jų nuodėmes, kimba prie pamaldžių moterėlių. Girtuoklis išryškina už itin pasipūtusių (vieno jų vardas yra Pūslys – tai „savo šventumu pasipūtęs, be tautiško jausmo lietuvis“) asmenybių fasado (jie itin dailiai apsirengę) slypinčias tikrojo veido detales. Jis apnuogina nemąstančių (fanatiškų) žmonių būtį ir stabmeldišką (magišką) jų tikėjimą. Šventeivos su Pūsliu priešakyje smerkia bedievius ir niekina lietuvių kalbą bei kultūrą, papročius. Jie niekina ir čia pat šlitinėjantį Girtuoklį, bet patys yra dar labiau apsvaigę – religinėmis dogmomis ir pačių išganymo, išsigelbėjimo nuo pragaro rūpesčiais. Savo šventumu ir rūpesčiais apsvaigę šventeivos savosios dvasios neturi, Duobkasiui tai yra negyvi žmonės.

Tiesa, į dangų nori patekti ne tik šventeivos, bet ir Girtuoklis. Jis irgi apsvaigęs: visur, kaip ir pamaldieji, mato velnius. Jis paprastai miega (taigi yra pasyvus, tarsi bejėgis), o pakirdus jam nesiseka sėkmingai žingsniuoti: jis tai svyruoja, tai parkritęs tįso, nes velniai į vieną ir kitą kojas įlindę – „įlindo jau besimeldžiant“. O vienas velnias „rėkė viduje – degtinės šaukė“, taigi vidinė Girtuoklio būsena tokia, kad ją sunku pakelti. Šiaip jį galėtume traktuoti kaip gerą, tautiškai sąmoningą lietuvį: jis gerbia lietuvių kalbą ir dainas, kaip ir jo draugai dainuotojai. Tačiau Girtuok­lis ir dainuotojai tarsi nieko daugiau ir neveikia, tik kitus (ir velnius) keikia. Tiesa, dainuotojai, ypač alaus išgėrę, smagiai dainuoja ir galbūt Lietuvos vardą skanduoja. Bet jų dvasia negyva, tad merdinčios Tėvynės negaivina ir juolab jos nekuria, nes šūkiais Tėvynės neatgaivinsi ir nesukursi. Šie lietuvių kalbos ir dainų gerbėjai yra apsvaigę ne tik nuo alaus ar degtinės, bet ir nuo nemarios Lietuvos idėjos, manydami, kad to ir pakanka.

Tad Vydūno Girtuoklis, Duobkasys bei kiti personažai ir šiandien turi ką pasakyti Lietuvai ir kiekvienam mūsų, ypač politikams, jų padėjėjams, patarėjams ir visiems kitiems veikėjams bei svajokliams. Dažnai, vydūniškai žvelgiant, jie yra apsvaigę. Vieni kaip Pūslys pasipūtę, kiti tiesiog girtuokliškai apsnūdę. Ir ne tik... Girtuoklis: „Kas šventa, jau tik pasilieka šventa, / kad rankų laikoma šventų! / Žiūrėkite, ar jūsų šventos!“

O Duobkasys stebi, ką veikia besiblaškąs Tautvyda:

Ir vis giliau brendi! Gerai!
Nors veik pajusi skaudžiai,
kur susirasti reik gyvybės pamatą! –
Iš kur parein dora,
pareina ir palaima,
pareina geros sąlygos žmonių,
pareina medega ir spėka!
Kad būtų išgesinama,
kas gyva jūsų širdyje,
o kas atplūsta iš gyvybės pamato,
tikrai visa gyvybė galą gautų!
Ak! brendat į skausmus, į ašaras!
Kad nematytų amžių nuoseklumo, –
Vysuomis verktų, sekant jums aklumą!
Bet aš varysiu jus kančių kardu
tikros gyvybės veikt vardu!
Suvesiu su Šviesybės geniju.

2018-aisiais – Vydūno ir Lietuvos Nepriklausomybės metais – rašytojo drama „Probočių šešėliai“ skambėtų itin aktualiai – bylotų išties gyvu ir aktualiu žodžiu: „Aš savo dvasios įkinkyt neleisiu! / Aš laisvas būti noriu šišon – / čia ant šventosios Bočių žemės!“ Tik ar atsiras drąsus, galintis šios ar kitos Vydūno dramos imtis režisierius?

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai