Vitalij Binevič. Nepatvaraus pasaulio gidai

Julian Barnes. „Laiko triukšmas“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

b_200_289_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-10_nr._3606_barnes.jpg

Paskraidykime virš Maskvos ant šluotos, skambant Šostakovičiaus valsui Nr. 2... Tokia mintis kyla skaitant Juliano Barneso naujausią romaną „Laiko triukšmas“. Nors literatūros mėgėjui Barneso pristatinėti nereikia, neįmanoma nuslėpti jo knygos keliamo susižavėjimo.

Ar lengva parašyti romaną apie genijų? Būtent tokios užduoties imasi rašytojas: „Laiko triukšmas“ pasakoja apie Dmitrijų Šostakovičių. Kūrinyje kompozitoriaus gyvenimas suskirstytas į tris dalis, iš kurių kiekviena prasideda pagrindinio veikėjo susitikimu su „Galia“ –­ oficialios valdžios atstovais. Šostakovičiaus santykis su „Galia“ nuolat keičiasi: jis gali būti pasmerktas už „formalistinio ir dekadentinio“ meno propagandą arba įvardytas kaip socialinio realizmo avangardas. Nestabili ir nuolat kintanti sovietinės Rusijos tikrovė kaip tik ir tampa pagrindinio veikėjo norų, baimių ir minčių priežastimi. Nors pats romanas parašytas trečiuoju asmeniu, jį sudaro būtent Šostakovičiaus apmąstymai.

Neslėpsiu, tai pirma man patikusi Barneso knyga. Sunku įsivaizduoti, kiek į šį kūrinį turėjo būti įdėta darbo – tekstas tiesiog persmelktas intertekstinių nuorodų. Romane nuolatos minimos istorinės sovietų pasmerkimo sulaukusios asmenybės, tokios kaip A. Achmatova ar A. Solženicynas. Knygos pagrindinis veikėjas reaguoja į kitų menininkų kūrinius, juos vertina ir interpretuoja. Dažnos socialinių realijų užuominos, taip pat anekdotai, pavyzdžiui, pašiepiant Staliną kaip didžiausią meno kritiką. „Laiko triukšmas“ – nuostabus postmodernus intelektualinis žaidimas, tačiau kultūrinės nuorodos tekste panaudotos taip, kad knyga gali patikti ir istorija nesidominčiam skaitytojui.

Šis romanas turbūt nepridarytų gėdos ir pačiam epochos pasmerktajam M. Bulgakovui. Nors Barnesas niekur nedaro tiesioginių nuorodų į „Meistrą ir Margaritą“ (yra tik šalutinė veikėja vardu Margarita), tačiau būtent šį kūrinį „Laiko triukšmas“ nedviprasmiškai primena. Tai gali tapti didžiausia Barneso knygos mįsle, kurią reikia įminti. Ne veltui romano pirmoji dalis prasideda 1936 m., artėjant pagarsėjusiems „Gydytojų sąmokslo“ teismo procesams, per kuriuos buvo šalinami tariami Stalino priešai. Kai kurie kritikai svarsto, ar būtent ne šie teismo procesai galėjo įkvėpti Bulgakovą. „Meistrui ir Margaritai“ ir „Laiko triukšmui“ būdingas toks pats siurrealistinis pasaulis, kuriame žmonės tiesiog dingsta, o jų likimai sugriūva. Abu kūriniai taip pat kelia blogio klausimą – Volandas atvyksta į Maskvą ir pastebi, kad žmonės visiškai nepasikeitė, o Šostakovičius bando išvengti susidūrimų su žmogiškų savybių neturinčia „Galia“. Be abejo, Barneso knyga turbūt neįgis tokio paties statuso, kokį turi Bulgakovo kūrinys, tačiau ją drąsiai galima vadinti „Meistras ir Margarita. Lite versija“.

„Laiko triukšmas“, kalbant J. Brods­kio terminais, yra apie „nuostabią epochą“. Pasaulis joje netenka pagrindo, o tiesa – prasmės. Galiausiai Šostakovičiaus laisvės skrydis ant šluotos reiškia paties kompozitoriaus mirtį. Liūdna knyga, kaip ir pati epocha. Kas ją galėtų skaityti? Klasikinės muzikos, istorijos, biografijų ar tiesiog gerų knygų mėgėjai.

 

Vladimir Bartol. „Alamutas“. Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė. – V.: „Kitos knygos“, 2014.

b_200_268_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-10_nr._3606_alamutas.jpg

„Nieko nėra tikro, viskas leistina“, –­ neapsigaukite, tai ne tik filosofijos pirmakursio pastoviai kartojama frazė, bet ir ateinančios epochos nuojauta. Postmodernizmas, šiam dar „oficialiai“ negi­mus – būtent taip galima pavadinti Bartolo 1938 m. išleistą romaną „Ala­m­u­­tas“.

Musulmonų religija nėra vienalytis reiškinys. Jos istorijoje gausu įvairių judėjimų ir atšakų. Šis faktas tampa Bartolo romano pagrindu – knygoje pasakojama apie XI a. hašašinų sektą. Tai Persijoje gyvavusi religinė bend­ruomenė, treniruodavusi hašišo apsirūkiusius bebaimius žudikus. Iš to kilo terminas asasinas – žudikas, rūkantis hašišą. Vienas pagrindinių veikėjų, Hasanas Ibn Saba, užimtoje Alamuto tvirtovėje tuo ir užsiima – ruošia nuosavą religinių fanatikų kariuomenę. Save jis tituluoja Al Mahdi: paskutiniuoju pranašu, visus musulmonus subursiančiu į Ummą – bendrą islamo civilizaciją. Tačiau slapta jis puoselėja mintį, kad nieko nėra tikro, viskas leistina... Todėl tikintis rojaus tikrumu Alamuto gyventojas pasiryžęs tuojau pat nušokti nuo bokšto: juk kelias į dangų visiems atviras ir tik keli išrinktieji žino tikrąją tiesą, kad jokios tiesos nėra. Būtent ši įnirtingai kartojama mintis – nieko nėra tikro, viskas leistina – tampa postmodernia „anything goes“ parafraze, kai tikslas pateisina priemones.

Knygoje pilna visko: filosofinių ginčų apie Dievo (ne)buvimą, istorinių islamo kultūros faktų ir užuominų apie artėjančią Europos savižudybę –­ Antrąjį pasaulinį karą. Turinys subtiliai perteikiamas per smulkmenas: dialogus, prisiminimus ar ginčus. Skaitant verta įsigilinti į kiek­vieną teologinę arba filosofinę veikėjų diskusiją, nes velnias slypi smulkmenose. Ir nors veiksmo knygoje nėra daug, nepastebimai supranti – pabaiga neišvengiamai bus tragiška, nes nieko nėra tikresnio už mirtį.

Išskirtinis Bartolo pasakojimo ypatumas – minėtų istorinių faktų ir aliuzijų gausa. Pavyzdžiui, H. Ibn Saba, nuolatos besigiriantis draugyste su Omaru Chajamu, yra istorinė asmenybė. Alamutas – realiai egzistavusi kalnuose įkurta tvirtovė. Tačiau, kaip ir bet kuriame gerame postmoderniame romane, istorinės aliuzijos nėra tiesioginės, o pateikiamos užuominomis ir intelektualiais žaidimais. Skaitytojas pats privalo išspręsti šį istorinį testą ir pasitikrinti savo žinias. Deja, būtent tai gali apsunkinti kūrinio skaitymą, nes knygoje beveik nėra išnašų ir paaiškinimų. „Alamutui“ trūksta įvadinio straipsnio su pateiktu kūrinio istoriniu kontekstu. Nors išmanau tam tikrus islamo aspektus, tačiau domėdamasis šiuo romanu iki šiolei sužinau naujų Bartolo knygoje panaudotų faktų. Tai labai reiklus kūrinys, tik išsilavinęs skaitytojas galės juo visapusiškai mėgautis.

Kiekvieną kartą, kai kam nors pasakoju apie šią knygą, man pritrūksta oro. Deja, kiek žinau, Lietuvos knygynų lankytojų šis kūrinys nesužavėjo. O gaila, Bartolas meistriškai parodo, kaip galima formuoti žmonių įsitikinimus ir priversti juos įtikėti absurdiškiausiomis tiesomis. Pavydžiu žmonėms, kurie jo dar neskaitė...

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai