Andrius Jevsejevas: „Susimuliuoti pasimetusią europiečio sąmonę“

Andriau, Vilniaus mažajame teatre rodomas spektaklis „Europiečiai“ (rež. Paulius Ignatavičius), kuriam parašėte tekstą pagal Aischilą ir kitus klasikus. Tačiau visų pirma esate teatro kritikas. Kurį iš vaidmenų – kritiko ar dramaturgo – atlikdamas jaučiatės geriau?

Beveik dešimtmetį visiems aiškinu, kokie jie kvailiai, ir dabar staiga pats išeinu į sceną... Baimės ir jaudulio apstu. Kita vertus, kažkada esu pusiau juokais pasakęs, kad pas mus profesionalių kritikų apskritai nėra. Taip, dabar jau ruošiami pusiau kino, pusiau teatro dramaturgai, tačiau iš principo visi mes esame savamoksliai. Visi mes –­ arba literatai, prozininkai, poetai, arba filosofai, ar dar kažkas. Nė vienas nesame tik dramaturgas. Dėl to nemanau, jog daug kuo rizikuoju. Ši sfera tokia apleista, kad aš ateinu į beveik nulinę teritoriją. Tradicija tik imama kurti. Be to, dabar dramaturgai tikisi šiek tiek kitokio proceso: jie nori sėdėti, matyti, dalyvauti, adaptuoti ir perrašyti tekstus, jeigu to prireikia. Dirbti mokomės visi kartu – tiek dramaturgai, tiek režisieriai.

 Andrius Jevsejevas. Lauros Vansevičienės / voxart.lt nuotrauka

Atidi ausis spektaklyje gali išgirsti ištraukas iš Čechovo, Lyncho, Camus. Kodėl būtent toks dramaturgo pasirinkimas – kalbėti ne savais žodžiais?

Argi tai nėra šnekėjimas savo žodžiais? Manau, tai šių dienų savotiškas bendravimo būdas. Mums nereikia rašyti ilgo sakinio, nusiunčiame šypsenėlę ar dainos nuorodą, kuri dviem žmonėms, turintiems bendrą patirtį, sukuria prasmę. Nemanau, kad tai nėra autentiška. Tai irgi šnekėjimas. Apskritai nežinau, ar yra toks dalykas kaip „savo žodžiai“. „Savo žodžiai“ turbūt turėtų būti susikurti savo kalba. Tai tiesiog yra šiandiena. Mes bendraujam nuorodomis, Ctrl C, Ctrl V, Share ir t. t. Kartais dėl tokio bendravimo nukenčiame, tačiau tikriausiai kiekvienas laikotarpis turi savo aukštumas ir nuopolius. Ne išimtis ir šis, bet nemanau, kad juo nereiktų mėgautis. Be to, žinoma, spektaklyje yra žaismės ir su Mažojo teatro ar kitų teatrų įvaizdžiais ir vidinėmis istorijomis. Taip, tam tikrose vietose per panaudotą citatą aš išreiškiu savo nuomonę tam tikru klausimu. Galbūt tai nebūtinai „persiskaito“ visiems ir iš karto, tačiau man svarbu, kad aš tai pasakiau. Kaip aš tai pasakiau – jau kiti dalykai.

Tačiau ar tai netampa slapstymusi už žodžių? Galbūt taip kalbėti saugiau?

Argi saugu žmogui, neturinčiam jokios patirties, bandyti žongliruoti klasikų tekstais? Bet koks žmogus, besiorientuojantis kultūriniame kontekste, gali ateiti ir tave „suvalgyti“ per 10 sekundžių, jeigu padarysi nesąmonę. Laukčiau kažko panašaus iš recenzentų, tačiau pastarieji nešneka apie šituos dalykus. Jie nešneka apie muzikinę dramaturgiją ar temą, jie kalba apie formą – kas spektaklyje veikia ar neveikia, t. y. apie tai, kas jiems yra įdomu. Nemanau, jog tokio spektaklio kontekste tai apskritai yra prasminga.

Kitaip nei režisierius, kuris šiame spektaklyje aktorius naudoja tarsi mediumą pabėgėlių balsui, teigiate, jog pabėgėliai – tai ne jūsų realybė ir asmeninis santykis su jais neegzistuoja. Vis dėlto pabėgėlius dažniausiai matome arba kaip problemą, arba kaip galimybę, tačiau niekuomet nematome jų kaip žmonių.

Asmeninis santykis egzistuoja. Tiesiog labai nuoširdžiai sakau, jog nieko nežinau nei apie tuos žmones, nei apie jų religiją. Taip, aš skaičiau, domėjausi, kalbėjausi su specialistais, keliais sirais, bet vis tiek nieko nežinau. Žinau per mažai, kad galėčiau kažką apie juos pasakyti. Vienintelis dalykas, ką galiu pasakyti, tai šį tą apie save ir savo artimiausią aplinką. Juk nežinau, koks jausmas yra sėdėti bombarduojamame mieste, kai aplink griūna namai ir taškosi kraujai. Ir manau, kad dauguma žiūrovų ar recenzijų skaitytojų taip pat nežino. Kalbėti apie tai, mano manymu, būtų net nesąžininga. Todėl man buvo įdomiau pasiaiškinti, kaip mes reaguojame susidūrę su kažkuo nepažįstamu. Šiuo atveju tai gali būti pabėgėliai, kitu atveju – romai, dar kitu –­ homoseksua­lų eitynės. Štai koks buvo mano tikslas. Režisieriaus tikslas galbūt buvo šiek tiek kitoks. Apie tai daug diskutavome ir net pykomės, bet tai buvo labai naudinga tiek man, tiek jam. Tikras iššūkis ne tik meninei, bet ir bendrai pasaulėžiūrai: sutikti žmogų, kuris mąsto visiškai priešingai ir yra iš kiek kitos kultūrinės tradicijos – ir su tokiu drauge nueiti apmąstymo kelią. O kelias dygliuotas, su kliūtimis, duobėmis... Kuo daugiau tų kliūčių įveiki, tuo buvimas kartu tampa prasmingesnis.

Ar galima tuomet Lietuvos nūdienos kontekste šį spektaklį vadinti „vystančiu tolerancijos problemą“, o pabėgėlius – naująja šių dienų mažuma, kurios atžvilgiu netolerancijos problema ir iškyla?

Porą pabėgėlių pažįstu ir galiu drąsiai sakyti, jog mes darome tragediją iš prob­lemos, kurios čia dar net nėra. Ir labai abejoju, ar iš viso bus. Galų gale, ar tai apskritai yra problema? Koks skirtumas, iš kur tas žmogus? Kodėl mes ne­šnekam apie, pavyzdžiui, ukrainiečius? Juk ukrainiečių pabėgėlių yra ir Ruk­loje, ir Pabradėje. Ukrainą irgi krečia kariniai konfliktai, kuriuose kam nors gali būti įsimetęs Putino virusas, o juk pastarojo bijome ne mažiau negu ISIS. Tačiau apie tai nešnekame, nes apie tai neskalambija spauda. Tikriausiai tai nėra tokia sexy tema, be to, ją jau praėjome –­ visi jau atvargome dėl Maidano, dabar būtų jau kaip ir kvaila grįžti. Tarytum ten jau viskas gerai, nors iš tiesų nežinom, kas dabar Ukrainoje dedasi. Nieko nežinom. Ar žinai, kas vyko toje šalyje pastaruosius pusę metų? Ši tema tiesiog išėjo iš apyvartos, galbūt kokiu nors aspektu ji dar grįš. O ten vyksta tie patys dalykai: vis dar šaudo, namai tebėra griaunami, žmonės vis dar bėga. Tie patys žmonės glaudžiasi pas mus. Kažkuria prasme tai tėra viešųjų ryšių žaidimai. Kol kas nesu išgirdęs nė vieno racionalaus argumento, kodėl mes neturėtume ko nors nepriimti.

Vis dėlto spektaklis „Europiečiai“ yra pateikiamas kaip itin aktualus. Ar pačioje temoje neužkoduotas likimas to aktualumo greitai netekti? Aprimus pabėgėlių problemai, spektaklis bus aktualus tiek, kiek Maidanas.

Būtent todėl mano tikslas ir buvo kalbėti ne apie pabėgėlius, o apie mus. Juk ir spektaklio pavadinimas yra „Europiečiai“, o ne „Sirai“ ar „Ukrainiečiai“, galiausiai ne „Pabėgėliai“ ir net ne Aischilo „Maldautojos“. Spektaklis aktualus bus tik tuomet, jei jis nuslinks nuo tų publicistinių antraščių ir kalbės apie mumyse glūdinčius dalykus. Tarp mūsų nėra nė vieno, kuris galėtų drąsiai pasakyti: „Aš žinau, kas vyksta su pabėgėliais.“ O tuos, kurie tai vis dėlto sako, mes ir bandėme parodyti spektak­lyje. Pristatėme tas tris supaprastintas pozicijas – kairiąją, dešiniąją ir „debiliškąją“, kurioje tiesiog nėra racionalių argumentų. Įsivaizduok, kaip turi būti suluošinta žmogaus sąmonė, kad jis sėdėtų kavinėje ir skaičiuotų, kiek juodaodžių praeis pro šalį per penkias minutes. „Septyniasdešimt du!“ O juk mes tai darome. Teatre bandėme į kolektyvą priimti šviesų dailininku sirą, ir žmonės netrukus pradėjo šnabždėtis, jog kažkas kažką sprogdins. Ir visiškai nesvarbu, ar tai būtų siras dabar, ar ukrainietis prieš porą metų, romas prieš penkerius ir panašiai. O jei žmogus dar ir homoseksualus, tuomet išvis katastrofa. Apie žmones, kurie šnabždasi, ir norisi šnekėti. Gyvename tarp šių žmonių, ir galbūt mumyse pačiuose užgimsta panašūs šnabždesiai. Atsigręžus į realybę (ne į literatūrą ar beletristiką) galime prisiminti, jog dalis Ispanijos ir Balkanai ne taip seniai dar buvo gerokai musulmoniški kraštai. Taigi kažkuria prasme pabėgėliai grįžta namo. Juokingiausia, kad nemaža dalis jų išvis nėra musulmonai. Tas pats šviesų dailininkas siras yra krikščionis. Jeigu Alachas, Mahometas ir bombos čia neveikia, kur iš viso yra problema? Tačiau žmonės tuo nesidomi. Jie net nepasiteiraus, ar tu esi krikščionis, ar musulmonas. Net jei tai jiems aktualu.

Spektaklyje skamba daina: „Ar priglobčiau tave, ar priglobtum mane, ar priglobčiau save?“ Pagrindinis klausimas, kurį turi kelti ir kelia šis spektaklis: ar aš priimčiau kitokį nei aš, ar aš galiu pasitikėti žmogumi, kuris yra kitoks?

Grubiai tariant – taip. O daina, tiesą sakant, atsirado likus savaitei iki premjeros. Judesio režisierius Aaronas Ka­hnas atnešė ją, paklausę nusprendėm išsiversti ir kiek adaptuoti. Daina mums pasirodė įkyri, teisuoliška.

Taip, daina neva nurodo poziciją. O koks pačių jūsų – kūrėjų – tikslas: ar „Europiečiai“ turi tik kelti klausimą žiūrovui, ar jame taip pat yra sufleruojama tam tikra pozicija? Be to, spektaklio pradžioje danaidės balansuoja ant lentų, kurios padėtos ant ritinio. Tačiau panašu, jog tai nėra įprastas pusiausvyros laikymas priešais žiūrovą.

Spektaklis yra ganėtinai fragmentiškas, pilnas dalykų, tiesiogiai vienas su kitu tarsi ir nesusijusių. Vis dėlto manau, kad tose miniatiūrinėse scenose mes randame gana įvairių pozicijų. Čia mums labiau norėjosi sukelti sumaištį ir žiūrovų, ir mūsų pačių galvose. Neradome atsakymo ir maždaug viduryje proceso supratome, kad jo ir nereikia ieškoti. Norisi tik abejonės gimimo. Abejonės pačiu savimi. Mano tikslas buvo susimuliuoti europiečio sąmonę, kuri lygiai taip pat yra pasimetusi. Pasimetusi tarp problemų, žiniasklaidos priemonių, ideologijų, vienadienių aktualijų. Tad man asmeniškai balansavimo scena simuliuoja mano sąmoningai išblaškytą dramaturgiją.

Kadangi turėjau galimybę stebėti dalį repeticijų, žinau, jog tam tikros moterį kaip trapią ar silpną būtybę rodančios eilutės spektaklyje buvo išbrauktos, nutylėtos. Todėl negaliu nepaklausti, kodėl pasirinkote vaizduoti moteris stiprias, bene kaip kovotojas?

Man, kaip žmogui, kaip kritikui ir kaip pradedančiajam dramaturgui, aktorius kaip atlikėjas nėra įdomus. Aktorių visuomet laikiau spektaklio bendraautoriu. Šiame spektaklyje moterų vaidmuo iš principo yra bendrų paieškų kartu su aktorėmis rezultatas. Ir aš nenorėjau jo nulemti, norėjau, kad jis pats organiškai atsirastų. Žmogų galima labai lengvai užblokuoti. Esu matęs daug teatrinių laboratorijų, kuriose atsiranda metodologinių klaidų, kai informacija pernelyg agresyviai traukiama iš atlikėjų. Labai retai pavyksta pamatyti tokį teatrą kaip pavykusį – Lietuvoje toks principas pasiteisino nebent „Atvirame rate“. Norėjosi neforsuoti proceso ir leisti aktoriams patiems atrasti santykį su pjese, o tuomet jau ieškoti cheminių reakcijų tarp aktorių, tarp scenų ir pan.

Kaip minėjote, spektaklis labai frag­mentiškas. Fragmentus jame nesunkiai susieja ironija. Vis dėlto ironiškas žvilgsnis retkarčiais nuslysta iki piktumo.

Turbūt spektaklyje daugiau saviironijos nei ironijos. Mes puikiai suvokiame, jog visas šlamštas, tūnantis kai kurių personažų galvose, yra tas pats pyktis, kurį kiekvienas iš mūsų jaučiame. Aš nežinau, ką daryti, kad neabejočiau, ar lipti man į lėktuvą, jei šalia stovi moteris, dėvinti burką. Pasišlykštėčiau kiek­vienu žmogumi, kuris nuspręstų neskristi. Bet viskas ne taip paprasta. Pats jaučiu baimę. Su tuo ir norisi kovoti.

Tiesa. Tad be jokių ironijos formų – apie ateitį. Kokie tolesni planai teatre? Galbūt išbandžius dramaturgo kėdę, pabandysite ir režisieriaus?

Galbūt. Nežinau. Konkrečių planų režisuoti aš neturiu, tačiau visiškai to neatmetu. Apskritai apie teatrą kalbėti, apie jį mąstyti, bendrauti su publika – ar tai būtų laikraščio skaitytojas, ar teat­ro žiūrovas – nepabosta. Man įdomu ieškoti susikalbėjimo būdų. O priemonės gali būti įvairios.

Kalbėjosi Laura Kutkaitė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai