Jūratė Visockaitė. Merė Popins, bet ne ta

Pamela Lyndon Travers (1899–1996), pirmą apsakymą apie Merę Popins parašiusi 27-erių, pati vaikų neturėjo. Kai galiausiai būdama 40-ties vieną įsisūnijo (jis buvo iš dvynių, bet dviejų vaikų jai buvo per daug), auklėjo jį taip metodiškai, kad, vos tapęs pilnamečiu, jis pabėgo nuo mamos ir ėmė gerti. Prisiekusi okultistė rašytoja ir žurnalistė Pamela turėjo daugybę romanų su vyrais ir moterimis, sulaukė šlovės ir pinigų, bet realiame gyvenime, savojoje Vyšnių gatvėje, nesujungė dangaus ir žemės dovanų. Žinoma, taip paradoksaliai nesusiderino ne jai vienai iš didelių mąstytojų ir atradėjų.

„Penki Merės stebuklai“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Penki Merės stebuklai“. Martyno Aleksos nuotrauka

Kodėl gi šiandien Merė Popins nevaikiškais, tai niūrios videografikos, tai plasnojančių žiedlapių paveikslais – „pagal motyvus“ – yra prikeliama naujoje lietuviškoje operoje „Penki Merės stebuklai“?

Nes poetė, Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė pagal Travers kūrinį parašė rimuotą libretą. O kompozitorei Ramintai Šerkšnytei buvo užsakyta parašyti muziką. Ir taip toliau.

Įėjęs į LNOBT reklamos atributuose pamatai linksmai nuteikiančias, džiazuojančias, turbūt spektaklio scenografo Gintaro Makarevičiaus arba kostiumų dailininkės Julijos Skuratovos kurtas grafines melodijas. Scenoje tie pirmi įvaizdžiai kiek nublanksta, susitraukia – tarsi pinigų būtų pagailėta, na, juk spektaklis daromas tik vaikams, jiems galima ir be prabangos elementų. Užtat gal bus kultūringai, kaip nors angliškai? Prislopintų spalvų lopiniais aprengtas choras nuteikia ne nuotykiams, ne vaiko proto mankštai drauge su klasikos kūrinio heroje, o tiesiog sulėtintiems poetiniams apmąstymams apie gėrį ir grožį...

Nors pati ponų Benksų šeima išeina į avansceną ryškiai apšviesta, super­energinga, „iš kitos operos“. Mama papuošta aukšta ševeliūra su bigudi, hm, kažką labai primenančia, gal nemarius tarybinius multikus? Tėtis – su chalatu, vėliau su nuobodžiu kostiumu, apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis „po padu“. Didiesiems vaikams reikia ilgai vilkėti dukslias pižamas ir dar kažką, kaip priklauso pagal gerų vaikučių standartą, dvyniams kūdikiams, kurie nepajudinamai įtaisyti lopšiuose, tenka daug įdomesnis išbandymas, tačiau – mano mažųjų kaimynų žiūrovų nusivylimui – jie taip ir nepasivažinėja „visu greičiu“.

Toji Mama iš karto atsiskleidžia kaip totali miesčionė naujalietuvė, bendraujanti su savo vaikais tik tas sociologines 7 minutes ir tuoj lekianti į parduotuves bei galerijas. Ak, vėliau, kai išsiderina fortepijonas, dar atskleidžiama, kad ji yra garsi dainininkė (tai gal dėl to ir imtasi šio siužeto?). Šioje „operoje šeimai“ stebėdama Mamos dramaturgines metamorfozes, jos egoizmą, staiga suvokiu skaudžią aktualiją: lygia greta su mušamais ir užmušamais vaikais eina vaikų „greitukų“ auklėjimas ir mylėjimas. Taip, taip, būtent dėl to ir imtasi šios operos! Idėja išties verta Travers plunksnos.

Išmintingoji Merė Popins būtent tokią žinią įmuš į mūsų bukas kaktas finale! Žinoma, ne tiesmukai, bet subtiliomis užuominomis.

Tačiau „Penkiuose Merės stebukluose“ toks stebuklas neįvyksta.

Tyli ir libretas, ir režisūra.

Skučaitės senamadiški moralai nugrimzta žvaigždelės ūkuose, baltai žydinčiose vyšniose ir mėnulio pilnatyje su klevo lapais. Režisieriaus Kęstučio Jakšto sugebėjimai pasireiškia per auklių įvairovę. Konkuruojančioms auklėms kažkodėl skirta daug gražaus sceninio laiko: vyrukas Auklius demonstruoja karingą vaikų supimo metodą, dama policininkė irgi praėjusi karinius apmokymus. Į jų vienodai komišką gretą vėliau atsistoja dar viena madam Vamp, kuri trokšta ištekėti. Komanda nebloga, tačiau šitų „freken Bok“ fone pasimeta Merė, kuriai lyg ir nebelieka ką veikti, ką deklaruoti.
Nebent pleventi „Spragtuko“ perukais prisidengusių choristų amžinybėje... Originaliau sublizgant vieninteliame epizode su juodmargėmis karvėmis balerinomis, kurioms, deja, nėra kur įsibėgėti.

Apmaudu, kad scenoje visai nėra ką veikti ir Merės auklėtiniams, berniukui ir mergaitei, kuriuos salėje seka daugybė bendraamžių. Jiems neduota išreikšti jokių atviresnių jausmų, parodyti santykių su lėkštais tėvais. Nors Šerkšnytės muzika, tirštai susipinantys ritmai ir rečitatyvai, daugybė persiklojančių, gal netgi okultistine energetika pakrautų melodijų, atrodo, stimuliuote stimuliuoja kiek kitokią vizualinę kalbą. Atleiskite, visai kitokią ir verbalinę.

Poeziją ir veiksmo iššifravimą galima buvo skaityti švieslentėje – ir kas mokėjome, skaitėme, nes per individualius mikrofonus tekstas prastai girdėjosi.

Raiškiai artikuliuoti operoje Pamelos ir Merės išminties, mano galva, nepavyko. Mūsų Vyšnių gatvėje, kaip ir Pamelos gyvenime, fantazija ir realybė nesusijungė.

Kita vertus, vaikai išmintingesni už visus dėdes ir tetas. Jie ir smėlio dėžėje susikuria stebuklų. Susikurs per muziką ir čia.

Vis dėlto iš LNOBT dėdžių ir tetų, iš „ponų Benksų“ šeimynėlių norisi pareikalauti daugiau dėmesio savo namams ir vaikams, o ne respektabiliems koncertams.

Komentarai  

 
#1 M.K. 2017-04-23 13:06
Labai nesmagu, kai straipsnio autorė sumala gražų darbą vien tik norėdama įgelti arba išsakyti savo nuomonę šiuo metu LNOBT supančių skandalų fone. Straipsnio autorė skaičiuoja pinigus straipsnio pradžioje teigia, kad jų pagailėta, nes spektaklis vaikams, o pabaigoje kalba apie "LNOBT dėdes ir tetas", neskiriantiems dėmesio savo vaikams. Toks autorės pasirinktas būdas yra labai nepagarbus. Pagal sausą ir pašaipų personažų aprašymą, susidaro nuomonė, jog straipsnio autorė neturi vaizduotės ir spektaklį žiūri piktos suaugusios tetos akimis, tačiau vaikai - TURI VAIZDUOTĘ- apie tai šis spektaklis. Geriausis įvertinimas - vaikų aplodismentai, o ne kino kritikės bandymai, komentuoti operą
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai