Senis iš pagirio. Broliai, ne tuo keliu einame!

Prieš kelias dienas labai anksti kažkas pabeldė į mano pravirą langą. Atidarau, o ten – senučiukas, veidas kaip ką tik suarta žemė, tik akytės kaip ežeriukai telkšo. Sulinkęs visai, užsimaukšlinęs kiepką su snapeliu. Nespėjus man ko ištarti, kiša drebančia ranka suglamžytą popieriaus lapą ir vos girdimai lemena: „Esu gal seniausias planetos gyventojas. Nepamenu, kada ir kur gimiau, ką veikiau, tik žinau, kad jaunystėje mėgau rašinėti, kažin kur spausdino. Net savo pavardės nebeatsimenu, dokumentai visi sudegė. Radau tik šį savo prirašytą lapą. Padėkite nustatyti, kada tai galėjo būti. Tada žinočiau, kiek man dabar metų, nes kai šitą rašiau, o tai gerai atsimenu, nes buvau ką tik grįžęs iš Amerikos, man buvo apie penkiasdešimt.“

Bandžiau ko klausti, bet senučiukas, ištaręs: „Grįšiu po mėnesio“, dingo. Užsimetu kas po ranka, neužrakinusi durų puolu vytis, bet kur tau, gatvėje namų daug, į visus tarpdurius neįlįsiu. Grįžtu, bandau išlyginti kone sutrūnijusį lapą, kuriame plunksna rašytas tekstas vos beįžiūrimas. Jo pabaigoje yra gerai įskaitomas parašas – Senis iš pagirio. Sėdu prie kompiuterio, renku dabartine rašyba, paskui tikrinsiu. Kelių sakinių neįskaitau, palieku ateičiai. Tikrinu žodynus, enciklopedijas, įvairių metų informacinius leidinius, bet nieko nerandu. Todėl dabar prašau jūsų padėti nustatyti šio straipsnio autorių ir laiką, kada jis galėjo būti parašytas ir kur atspausdintas.

Ši istorija mane sujaudino, tą pačią dieną pristojau prie dailininko Jono Liugailos: nupiešk man to senučiuko portretą. Jis atsikalbinėja, nematė gi to žmogaus, bet po mano detalaus pasakojimo, o aš gerai įsiminiau šį veidą, sutiko. Jam pavyko, kaip iš akies trauktas, o akių ežeriukuose gali ir paskęsti. Dabar bus lengviau, gal kur matėte, juk tokio veido neįmanoma neįsiminti. Atsakymus ar pamąstymus pateikite tiesiai redakcijai arba šio straipsnio komentaruose. Labiausiai padirbėjusiam – J. Liugailos autorinis darbas – Senio iš pagirio portretas. Atsakymų laukiame iki balandžio 1 dienos. Iš anksto dėkoju.

Vida Girininkienė

Senis iš pagirio. Jono Liugailos piešinys
Senis iš pagirio. Jono Liugailos piešinys

Senas esu; neteko man lankyti jokių mokyklų; tiktai išmokau pas daraktorių skaityti, paskui rašyti. Iš mažų dienų labai mėgau skaityti: ačiū a. a. kunigui Sederavičiui, visados turėdavau lietuviškų knygelių, paskui ir laik­raščių. Nebuvo man svetimi Prūsuose ėję laikraščiai; pažįstu ir dabartinius. Mano dienos jau baigiasi; prieš mirsiant noriu pasakyti jauniesiems savo broliams, lietuviams, kas graužia man galvą, žiūrint į mūsų gadynę. Dovanokite, jei ką netinkamai parašysiu, nesimokinau, geriau negaliu.

Mes trokšte troškome atgauti spaudą, galėti liuosai skaityti, mokytis arba, kaip dabar sakoma, šviestis. Gavome spaudą; pasklido po Lietuvą knygos, laikraščiai, pakilo, anot tos pasakos, apšvietimas. Bet kas iš to? Ar dabar geriau Lietuvoj? Kad nėra geriau, matome tai mes visi seniai. Nei dabar žmonės išmintingesni, nei laimingesni; priešingai, rodos, eina kvailyn; laimės gi bėga ieškoti po svetimas šalis. Kodėl taip yra? Kodėl knygos, laikraščiai, mokyklos arba, kitaip pasakius, kodėl tas kylantis apšvietimas neduoda lietuviams laimės? Kol mes, lietuviai, buvome mažiau apsišvietę, kol nepažinome, kaip žmonės gyvena kitose šalyse, tai buvo mums visiems gera tėvynėj. Kylantis apšvietimas parodė mums Ameriką ir kitus pasaulio kraštus; blizga iš tolo Amerikos aukso kalnai, kvepia josios pyragai. Nūste panūdo lietuvis pasiekti tuos aukso kalnus, pyragų paragauti; ėmė bodėtis Lietuvos žemele, juodąja jos duonele, ir štai beveik visi esame netekę suaugusio jaunimo; kaip tiktai atėjo vaikas į pusbernius, mergaitė į pusmerges, jau Amerika galvoje: apie Ameriką kalba, jąją sapne sapnuoja, ieško, kas greičiau atsiųstų šipkartę. Vargo dar nepažinę, skubinasi, rodos, ją pamatyti. Nerūpi darbo mokytis, tėvynėj gyvenimą surengti, visų sparnai pakilę į Ameriką lėkti. Ar jiems ten Amerikoj gera, ar ne, Dievas juos žino; bet Lietuvoj, vieniems išlėkus, kitiems pakilus lėkti, bėda. Vieni seniai su mažais vaikais nedaug ką galime padaryti. Atsirado knygų, laikraščių; mokinama, kaip geriau žemę įžiūrėjus. Kas iš to viso mokslo, kad jau beveik nėra kam žemės žiūrėti.
Kyla pas mus apšvietimas, bet kai pažiūriu į jaunesnius už save, į tuos, kurie sakosi daugiau apsišvietę, tai man rodos, kad jie su tuo savo apšvietimu eina paikyn, ne išmintingyn. Seniau, kai aš augau, riksmų apie apšvietimą nebuvo girdėt; vienok žmonės buvo išmintingesni; dėl ko? Dėlto, kad atskirdavo, kas gera, kas ne. Dabar gi, kaip aš matau, viskas susimaišė. Dievo prisakymai netinka; Bažnyčios juo mažiau; tėvų, vyresniųjų pamokymai laikoma perniek; visa tai dabar apsišvietusiems lietuviams negera. Kas gi gera? Iš ko apsišvietęs mūsų dienų lietuvis mokinasi gyventi? Ilgai galvojęs turiu tiesą pasakyti, nors ji gal bus daugeliui nemaloni: daugeliui apsišvietusių lietuvių tai gera, kas gyvuliams gera; daugelis lietuvių mūsų dienose mokinasi gyventi iš gyvulių. Seniau, mums besimokinant, rūpėjo, kaip būti geresniu žmogum; dabar gi, rodos, lietuviams besišviečiant rūpi, kaip likus geresniu gyvuliu, kaip išdildžius savyje Dievo paveikslą, sulyg kuriuo žmogus sutvertas.

Koks supratimas, tokie ir darbai. Aš esu matęs daug žmonių savo amžy, ir ką gi? Kol lietuviai nepažinę buvo dabartinio apšvietimo, visai kitaip dėjos mūsų krašte. Buvo kur kas daugiau meilės, vienybės; vaikai gerbdavo tėvus; jauni klausydavo senesniųjų; darbininkas dirbdavo be prievartos; jaunimas būdavo linksmas, neišdykęs; vainikėlio netekusi merga pasitaikydavo kaipo didelė retenybė; visiems buvo gardi Lietuvos duona. Visi mylėjo savo tėvynę. Dabar gi su apšvietimu juo tolyn, juo aršyn. Dingo Dievo baimė, tėvų pagarba; vyresnieji turi lenktis prieš mažesniuosius; ūkininkai prieš darbininkus; tėvynės meilės nė neminėk; kur gera, sako, tenai tėvynė. Palaidumas gavo naują liuosybės vardą. Naujoji liuosybė leidžia daryti, kas kam patinka, paliuosuoja nuo visų ryšių, kurie varžytų žmogaus palinkimą į piktą. Nereikia klausyti nei Dievo, nei Bažnyčios, nei kunigų, nei tėvų, nei vyresniųjų; nereikia niekuo tikėti; reikia žmogui pačiam viskas išbandyti... ir bandoma dabar iš naujo tokie daiktai, kurie jau nuo amžių tebėra išbandyti, pažinti, atskirti, kas gera, kas negera.

Kyla apšvietimas; žmonės gi eina kvailyn; eidami kvailyn, nerimauja, vietos sau neranda, laksto po visą pasaulį laimės ieškoti, vieton dirbti savo tėvynėje ir rūpintis, kad joje būtų visiems gera, kaip tai senovėj mūsų bočiai darydavo, nors buvo nepažinę mūsų dienų apšvietimo.

Ką visa tai reiškia? Reiškia, jog mūsų dienų lietuviai eina negeru keliu, jog tai, ką papratę yra vadinti apšvietimu, nėra apšvietimas. Juk tikras apšvietimas negali žmogaus kvailinti, kaip tat, matome, Lietuvoje dedasi; taigi pas mus dabar platinasi ne apšvietimas, tiktai apgavimas, prisidengęs apšvietimo skraiste! Kitaip būti negali; iš vaisių pažįstame medį; iš ėjimo žmonių kvailyn pažįstame, jog mus kvailinama, nešviečiama. Kas mūsų kaimuose skaitosi apsišviestesnis? Tas, kursai yra prisiskaitęs daugiau knygpalaikių, begėdiškai platinančių melus; kursai garsiau rėkia, būk Dievo nesą, būk nereikią žmogui nė tikėjimo, nė prisakymų, nė jokių savęs varžymų, žodžiu, kursai daugiau yra apkvailintas... (toliau neįskaitoma, –­ V. G.) Aš senas, gal dar to nesulauksiu, bet pamatysite, žus Lietuva, eidama šiuo keliu; pražudys ją ne lenkai, ne rusai, tik patys lietuviai, kvailindami vieni kitus, apgavimais naikindami brolių širdyse meilę Dievo, tėvynės, ardydami dorybės pamatus, versdami žmones gyvuliais. Ne aukštyn mes, lietuviai, kylam, bet žemyn slenkame; riksmo, triukšmo darome daug, bet riksmas, triukšmas, pasigyrimas visai nėra ženklas, kad mes žengiame pirmyn. Puola žemyn dora, mažinasi turtai, nyksta pajėgos; svetimtaučių kas metas daugiau apsigyvena „didvyrių“ žemėj (kaip dabar mūsų apšviestieji mėgsta vadinti Lietuvą); patys gi „didvyriai“ apsvaigusiomis galvomis bėga iš tėvynės. Atitokime, broliai, nes šiuo keliu eidami žūsime!

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai