Algirdas Brukštus. Dykuma

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Yra toks veikėjas manyje – atsiskyrėlis. Kada tik į jį pažvelgiu, jis nuolat, nepailsdamas, tuo pačiu ramiu žingsniu eina ir eina dykuma, nešdamas sename žibinte degančią ugnį. Net nebūtinai dykuma − tai netinkamõs žmogaus būčiai išsiskleisti teritorijos simbolis, teritorijos, netinkamõs gyvenimui įprasta to žodžio prasme. Tokia teritorija gali būti ne tik dykuma, bet ir visa Antarktida. Italų rašytojo Dino Buzzati’o apsakymas „Nusižeminimas“ prasideda taip: „Brolis Čelestinas tapo atsiskyrėliu ir persikėlė gyventi į didmiesčio cent­rą, kur širdžių vienatvė yra aštriausia ir Dievo siunčiami išbandymai stipresni. Stebuklinga galia Rytų dykumų, kur dunkso akmenys, driekiasi smėlis, kepina saulė, kur žmogus, atsidūręs begalybės amžinumo akivaizdoje ir patyręs kūrinijos neaprėpiamumą, kaip mat pajunta savo menkystę. Tačiau dar galingesnė yra miesto dykuma, su miniomis žmonių, automobilių gaudesiu, elektros šviesomis ir laikrodžiais, rodančiais tą patį laiką ir tuo pačiu metu paskelbiančiais tą patį nuosprendį.“

Dykuma kartais gali būti ir tuščias valomas baseinas kaip Tarkovskio „Nostalgijoje“, kurį pereiti išilgai su uždegta žvake nėra taip jau paprasta. Dykuma, ledynai ar net didmiesčio labirintai būtų tik įvairios simbolinės išraiškos kažko, ką reikia pereiti, išbūti, bet neužsilikti. Tai vieta, egzistuojanti mūsų sielose, kaip ir konkrečios dykumos ar ledynai šioje žemėje, kaip kepenys, inkstai ar žarnos mūsų kūnuose. Kadangi teritorija ne bet kokia, tai ir žengti į ją reikia ne bet kaip apsirengus. Netiks tai, ką vilkim sėdėdami ant sofos su pulteliu rankoje. Taip žengę, toli nenueisim. Tačiau stebiu vis gausėjantį būrį tų, kuriuos ten „užnešė“ tiesiai nuo sofos ir kurie dabar kapanojasi nežinodami, kaip iš jos grįžti, net nepagalvodami, kad galbūt reiktų ją pereiti kiaurai?

Daugelyje pasaulio dvasinių tradicijų į žmogų, koks jis yra dabar, žiūrima kaip į esantį vienos iš savo vystymosi stadijų. Jis yra lyg koks vabzdys ar kirminas, ar augalo sėkla. Žmogui, kaip ir vikšrui ar patekusiai į tinkamą terpę augalo sėklai, ateina laikas pereiti į kitą būties formą. Kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu ir žmogus staiga pajunta, kad jau nebeišsitenka tarp jį ribojančių sienų, ir nesvarbu, ar tai gimdos sienelės, ar pasaulio aprašymo. Tada jis ima ieškoti išėjimo. Tai visiškai natūralus procesas, tolygus vikšro perėjimui į lėliukės stadiją. Tai ne evoliucija (evoliucija – to paties lyg­mens formos prisitaikymas prie nuolat besikeičiančių sąlygų), o metamorfozė. Kai tai atsitinka, labai gerai, jei tuomet visuomenėje yra tokio perėjimo tradicijų, o pas mus jų, deja, praktiškai nėra, todėl prasidėjęs virsmas dažniausiai baigiasi Vasaros ar kokioje nors analogiškoje gatvėje, kur žmogų vėl bando grąžinti į kirmino būseną. Tai vikšrai, nesuvokiantys, kas su jais vyksta, o aplinkui niekas negali paaiškinti. Taigi baimė nebūti vikšru iš vienos pusės, o iš kitos – kažkokia jėga, traukianti į nežinomybę. Besisukantis į lėliukę vikšras greičiausiai net nesuvokia, kad aukštai skraidantis drugelis – tai irgi jis. Transformacija visuomet susijusi su senos formos mirtimi, o tai, aišku, baisu. Vikšrui paprasčiau, jis negalvoja, bet veikia. O žmogaus protas šioje vietoje linkęs sutrikti. Kaip sakė Jungas, savastis ego akimis – baisus monstras. Protas negali įsivaizduoti, į ką mes virsim, tai ne jo jėgoms, nors ir kaip gražiai tai atrodo Williamo Blake’o graviūroje.

Vienos formos mirtis ir kitos gimimas, o tarp jų – procesas, apsaugotas lėliukės ar sėklos sienelėmis. Senos formos subyrėjimas į ją sudarančius elementus ir iš tų elementų naujos formos susidarymas. Vikšro jau nėra, bet ir drugelio dar nematyti. Košė lėliukėje, košė galvoje. Apie tai ir Hanso Christiano Anderseno pasaka „Bjaurusis ančiukas“. Šį procesą simbolizuoja teritorija, kurią reikia pereiti, o tuo metu mums įprastame pasaulyje nieko gero nuveikti negali, tikslinei būčiai skirtos energijos nelieka. Dykuma – visada šalia esanti teritorija, į kurią galima įžengti tik atėjus laikui ir geriausia sąmoningai. Sėsliam gyvenimui ji netinkama, sėslus gyventojas panašus į kirminą, kuris dar iki soties neprisivalgė kopūsto, t. y. žmogus, kuris dar neparagavo visų gyvenimo jam siūlomų malonumų su pasekmėmis, išplaukiančiomis iš to. Bėda ta, kad vieni dykumą patys pasirenka, susirasdami savo sieloje atsiskyrėlį su žibintu rankoje, o kitus ten tiesiog netikėtai „užneša“ tiesiai iš virtuvės ar iš nepabaigiamų darbų. Jie ten nenorėjo, bet vieną rytą atsibudo dykynėje, kepinami saulės, be lašelio vandens. Jie tik­rai to nenorėjo, tuo labiau sąmoningai nesiekė, tačiau visas savo jėgas atidavę išorei, vidų pavertė dykuma, tiksliau, dykuma išsiplėtė ir taip priartėjo, kad vieną rytą ėmė ir pasiglemžė jų būstą. Fu, kažkoks nelinksmas vaizdas. Iš tikro ir nėra linksma, psichiatras greičiausiai užrašys: depresija. Ir rašo vis dažniau. Ar to norėjo tėvai, kai sakė vaikams, kad jei gerai mokysitės, tai ir gyvensite panašiai, kaip tie iš „Stiliaus“ ar panašių žurnalų? Štai tokia siekiamybė. Jei ne čia, Lietuvoje, tai ten, Anglijoje ar Norvegijoje. Tikslas aiškus, bet, kaip sakydavo psichologas Alfredas Adleris, fiktyvus, o jei fiktyvus, tai rezultatas – dykuma, nors iš išorės pažiūrėjus to ir nepasakysi – namas, automobiliai, šilti kraštai. O sapnuose tarakonai pro gyvenimo fasado plyšius lenda ir niekaip nepavyksta jų sugrąžinti atgal. Ir pabunda tada žmogus puikiuose pataluose visas prakaituotas ir su besidaužančia širdimi. Pirmieji dykumos pranašai, pirmasis įpustytas smėlis ant išvaškuoto parketo.

Mūsų visuomenė orientuota į horizontalią sėkmę ir plėtimąsi, todėl yra neįgali suteikti dvasinių vertybių, atramų, leidžiančių pereiti dykumą. Koučeriai ir kitokio plauko asmenybių „puoselėtojai“ visaip stengiasi nublizginti mūsų išorę, kad tik būtume kuo geresnės prekinės išvaizdos, kaip agurkai, o kas dedasi po tuo spindinčiu apvalkalu, ar kam rūpi? Ekonomikai tikrai ne, net, tiesą sakant, negalėčiau ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad bažnyčiai rūpi. Manau, psichologams dabar rūpi, bet ar to užtenka? Taigi išorė blizga, o viduje vėjas smėlį nešioja. Puikus 2015 m. filmas „Anomaliza“ apie tai, jei kas dar nematėt, būtinai pasižiūrėkit.

Kodėl Lietuva, kodėl čia daugiausiai savižudybių? O gal būtent Lietuvoje yra didžiausias skaičius žmonių, pasirengusių vidinei transformacijai, tik, beje, nežinančių apie tai? Tai jie, instinkto vedami, žengia į dykumą, tačiau protas ir visuomenė tam priešinasi ir iš visų jėgų bando sugrąžinti tokius piliečius atgal, nes kas žino, ar perėję dykumą jie norės funkcionuoti taip pat smagiai, kaip ir anksčiau, o gal net kels visuomenei pavojų? Todėl ir žengiama aklai, atsitiktinai, be žinojimo, be žibinto rankoje, kuris simbolizuoja tikėjimą tuo, ką darai.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai