Kai susikerta pasauliai. Pokalbis su Valdu Aušra

Spalio 31 d. bus minimos 500-osios metinės, kai Martinas Lutheris prie Vitenbergo katedros durų prikalė 95 tezes, tad ir Lietuvoje nuspręsta 2017-uosius skelbti Reformacijos metais. Taip pat šiemet JAV gyvenantis liuteronų kunigas dr. VALDAS AUŠRA išleido pirmąją poezijos knygą „Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai“. Ta proga ir kalbamės apie gyvenimą už Atlanto, panašumus ir skirtumus bei kūrybą.

 

Kada išvykote iš Lietuvos?

Kartais man atrodo, kad labai seniai, o retsykiais, kad išvažiavau tik trumpam. Pirmą kartą atvykau į JAV studijuoti 1991-aisiais. Grįžau 1995 m. pabaigoje. Tada jau 1998 m. vykome studijuoti į Čikagą. Taip ir likome, o dabar grįžtame į Lietuvą tik atostogauti ar tarnybiniais bažnyčios reikalais.

Ir per pirmą apsilankymą, ir dabar esame aktyviai įsijungę į lietuviškų liuteroniškų parapijų gyvenimą Čikagoje. Dabar mūsų gyvenimas kiek prasiplėtęs, nes abu su žmona aktyviai dalyvaujame bendrame lietuviškame išeivijos kultūriniame gyvenime, ne tik siauresniame konfesiniame. Profesiniuose ratuose taip pat „užgriebiame“ ir amerikiečių bend­ruomenę.

Valdas Aušra. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Valdas Aušra. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kokių skirtumų ar panašumų pastebite tarp lietuvių liuteronų bendruomenių JAV ir Lietuvoje?

Labai daug panašumų: ta pati kalba, tas pats giesmynas, iš esmės ta pati liturgija. Nors Lietuvoje per pastaruosius 10 metų liturginių pokyčių įvyko daugiau nei per ankstesnius 100 metų... Mūsų pamaldų liturgija tiek nepakito.

Bene labiausiai skiriasi parapijiečių požiūris į bažnyčios savivaldą ir materialinį išlaikymą. Lietuvoje vis dar vyrauja modelis, kad kunigas vadovauja viskam. Ne tik pamaldas veda ir teikia dvasinius patarnavimus, bet ir prakiurusį stogą remontuoja, užsiima statybomis, ieško lėšų bažnyčiai išlaikyti ir sau pragyventi. Išeivijoje tie dalykai irgi nėra svetimi, tačiau visa ūkinė ir finansinė atsakomybė gula ant parapijiečių pečių. Jie privalo sumokėti kunigui algą, draudimą, visas sąskaitas ir mokesčius, išlaikyti fizinį bažnyčios pastatą. Jei žmonės to nebesugeba padaryti, tada parapija užsidaro arba turi pertvarkyti ūkį pagal savo materialines galimybes.

Taigi išeivijos parapijiečių bažnytinis gyvenimas yra aktyvesnis ir veiklesnis. Jiems parapijos savotiškai tarnauja ir kaip socialiniai klubai, ten verda socia­linis gyvenimas. Parapijiečiai dažniau dalyvauja pamaldose ir kitoje parapijos veikloje.

Grįžtate į Lietuvą tik per atostogas. Kaip, jūsų akimis, pasikeitė bendras šalies vaizdas ir žmonių mentalitetas, kol gyvenate svetur?

1991 m., kai pirmą kartą išvykau iš Lietuvos, šalis tik pradėjo savarankišką valstybingumo kelią. Labai daug euforijos ir idealizmo, bet iš esmės gyvenimas buvo toks pat, kaip ir prieš paskelbiant nepriklausomybės atstatymą, o ekonomiškai gal net tapo sunkiau, nes prasidėjo blokada. 1995 m. sugrįžęs radau Lietuvą pasikeitusią, su savo valiuta, asmens dokumentais, žodžiu, kelerius metus žengusią savarankiškumo keliu. Tai buvo jau kita Lietuva nei ta, kurią pažinojau, kurioje gimiau ir augau. Kai 1998 m. vėl išvykau į JAV studijuoti, maniau, kad po dvejų trejų metų sugrįšiu į tokią pačią Lietuvą, kokią palikau. Tačiau šalis kinta. Ji smarkiai pasikeitusi išoriškai, tie išoriniai pasikeitimai jau matyti ir periferijoje, ne tik didžiuosiuose miestuose.

Tačiau žmonių mentalitetas ir pasaulėžiūra negali taip greitai keistis. Jiems reikia laiko ir sąlygų, kurios priverstų keisti pasaulio ir savęs matymą. Dar daugelio žmonių bendravimas – profesinis ar asmeninis – turi sovietinio mentaliteto apraiškų. Nevardysiu jų.

Dabar kalbama apie būtiną universitetų reformą. Kokios jūsų patirtys iš JAV ir Lietuvos akademinio gyvenimo užkulisių?

Na, turbūt kalbama, nes suprantama, jog mūsų universitetinė mokymo sistema nėra adekvati. Klausimas, ką tas terminas „neadekvatu“ reiškia? Ir čia, matyt, galima tą „neadekvatumą“ laupyti kaip svogūno sluoksnius.

Kalbėsiu tik apie vieną aspektą, su kuriuo susidūriau dėstydamas Klaipėdos universitete. Tai dėstytojo darbo krūvio skaičiavimas. Gal dabar jis skaičiuojamas kitaip, bet 1996 m. tai man buvo visai su logika prasilenkianti sistema. Dėstytojo darbo krūvis apskaičiuojamas nuo studentų skaičiaus auditorijoje, jo profesinių pareigų ir paskaitų valandų. Vienai paskaitų valandai pasiruošti buvo skaičiuojama, jei gerai atsimenu, tik pusė valandos. Kuo žemesnės pareigos, tuo paskaitų valandų kiekis turi būti didesnis, kad sudarytų etatą. Ir dar reikalaujama, kad tas jaunas mokslininkas vykdytų kokius nors mokslinius tyrimus. Taigi kuo aukštesnes pareigas užimi, tuo mažiau reikia dirbti ir gauni vis didėjantį atlyginimą. JAV visų dėstytojų krūvis skaičiuojamas vienodai, tačiau apmokama pagal profesines pareigas. Mano supratimu, Lietuvos universitetinė sistema paėmė elementų iš Amerikos sistemos, iš Europos sistemos ir, juos sumetusi į sovietinių laikų universitetus, bandė siekti edukacinių ir mokslinių aukštumų. O pasirodė, kad tie skirtingi elementai nesiderina. Ir nesiderina, nes yra išgalvoti elementai, atėję neorganiškai.

Vakarietiška universitetinė mokymo sistema vystėsi šimtmečiais, organiškai. JAV modelis skiriasi nuo europinio, nes skiriasi ir gyvenimo filosofija, sąlygos, poreikiai. Čia universitetinė sistema nuolat kinta. Atsiranda naujų mokslo sričių, tarpdiscip­lininių ryšių, mokslo atradimų, kinta visuomenės poreikiai. Visa tai ir keičia universitetus. Valstybė gali daryti įtaką finansuodama kai kurias jai strategiškas sritis. Privatūs universitetai turi savo vizijas, steigėjus ir finansuotojus, kurie nustato jų mokslinę ir edukacinę kryptį. Tai vyksta natūraliai, kažkam nenuleidžiant strategijos iš viršaus. O pas mus vis bandoma įsakyti, kaip ir ko universitetai turi mokyti. Ir dažnai tie biurokratai, kuriems patikėta tokia pareiga, net nesusigaudo, kokie yra visuomenės poreikiai, jau nekalbant apie regioninius. Todėl tie mūsų universitetai ir nėra patrauklūs užsieniečiams. Supraskite, čia labai apibendrinu. Išimčių juk visados yra. Ir mūsų mokslininkai yra atradę keletą nišinių, konkurencingų pasaulio mastu sričių, pavyzdžiui, lazerių.

Turbūt jums tenka bendrauti su įvairių kartų lietuvių emigrantais. Ar tarp jų pastebite kokių nors esminių skirtumų?

Mano emigracinė banga vadinama trečiąja arba „tarybukais“. Antroji karta dar vadinama „dipukais“. Pavadinimas yra kilęs iš sutrumpinimo DP – displaced person, kitaip – „Dievo paukšteliai“. Pirmoji banga – „grinoriai“. Kiekviena emigracinė karta skyrėsi nuo ankstesniosios ir turėjo įsitvirtinti. Pokarinei kartai reikėjo įveikti pirmosios bangos lietuvių nepasitikėjimą. Mano kartai – pokarinių imigrantų nepatiklų žvilgsnį. Tai natūralu. Nors skirtumai nemaži, bet aš, kaip kunigas, bendrauju su visais ir stengiuosi, kad skirtingos emigracinės bangos leng­viau susikalbėtų.

Pokarinė karta pasižymi bendruomeniškumu. Žinoma, tarp jų taip pat atsirasdavo susiskaldymų ir priešpriešų. Bet susiskaldymas buvo labiau idėjinio pagrindo. Skyrėsi jų požiūris į okupuotą Lietuvą ir supratimas, ką galime ir turime daryti, kad išliktume lietuviais. Trečioji banga yra labiau pragmatinė. Nors nemaža dalis įsijungė į ankstesnes lietuviškas struktūras, bet mes esame labiau linkę burtis apie vadovo asmenybę arba kokį nors apčiuopiamą, prag­matinį tikslą. Pavyzdžiui, skirti paramą specifinėje Lietuvos ligoninėje nuo vėžio besigydantiems vaikams. Arba rinkti lėšas socialiai apleistiems vaikams tam tikrame mieste ar rajone...

Nuo bendresnių klausimų apie kontekstus pereikime prie jūsų kūrybos. Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Kelionė, arba Žodžiai ir vaizdai“ sudėti eilėraščiai ir nuotraukos. Kaip apibūdinate savo fotografijų ir tekstų santykį?

Su fotografija draugauju daug seniau negu su poezija. Fotografuoju nuo paauglystės. Lankiau fotografų būrelį. Vienerius metus net dirbau fotografijos būrelio vadovu. Eilėraščiai ir fotografijos išreiškia mano pojūčius, emocijas, mintis. Tai vieta, kur susikerta manasis „aš“ su išoriniu pasauliu. Žodis „susikerta“ nėra atsitiktinis, nes poetinis ar fotografinis rezultatas pasireiškia, kai tie du pasauliai pradeda vienas kitą dirginti. O kai jie yra visiškoje harmonijoje, nebelieka poreikio nagrinėti ir įvardyti. Tada reikia tik būti.

Po eilėraščiais parašyta data, o nuotraukos tarsi iliustracijos pratęsia ir papildo tekstus. Kokiu principu jas rinkotės? Kai kurios intymios, iš šeimos albumo, kitos – akimirkos iš kelionių, kasdienybės vaizdai...

Eilėraščius sudėliojau chronologiš­kai, bet su viena išimtimi. Tačiau nuotraukoms netaikiau tos taisyklės, nes jos papildo eilėraščius, gal net padeda atverti papildomus jutiminius klodus ar reikšmes. Tokį pageidavimą išsakiau knygos dizainerei Algei Varnaitei. Ir ji atliko nuostabų darbą, esu jai labai dėkingas. Pirminės fotografijų atrankos rezultatas buvo beveik trys tūkstančiai nuotraukų. Tada tą skaičių sumažinau iki kelių šimtų ir perdaviau nuotraukas Algei, kuri įvykdė savo pirminę atranką. Pakeitus kelias fotografijas mes turime šį nuostabų rezultatą. Visos nuotraukos pasakoja savo istoriją, kuri papildo eilėraščių nešamą žinią ir jausmus. Svarbiausia yra buvimas čia ir dabar. Nuotraukos ir eilėraščiai įamžina tą specifinį gyvenimo momentą.

Tai pirmoji jūsų poezijos knyga, kuria įeinate į literatūros lauką. Kiek girdėjau, JAV dabar populiarios kūrybinio rašymo mokyklos. Kada pradėjote kurti poeziją ir kaip mokėtės rašyti?

Esu jaunystėje parašęs vieną ar du eilėraščius, kuriuos galėčiau surasti pasirausęs archyvuose. Bet poezija, kalbant visai atvirai, nebuvo labai svarbi mano gyvenime. Pažvelgus atgal, keista, jog ta knyga yra. O viskas išėjo natūraliai – kaip vidinė evoliucija. Specialiai nesimokiau rašyti eilėraščių. Jie atėjo patys ir man tik liko juos užrašyti. Toks nepaaiškinamas būtinumo pojūtis. Kelis kartus bandžiau atsisėdęs parašyti eilėraštį – rezultatai buvo apgailėtini. Supratau, kad jų niekam negaliu parodyti. Tie tekstai glūdi kompiuterio atmintyje. Negaliu paaiškinti, kodėl neištryniau. Suprantama, net tie, kurie atgulė į knygos puslapius, nėra vienodai geri ar blogi. Bet paliksiu tai vertinti skaitytojams.

Kaip suprantate savo kūrybos reikšmę, kuriai pasirinkote būtent tekstų ir vaizdų formą? Kokį įsivaizduojate savo knygos adresatą?

Kūryba, mano supratimu, yra viena iš dieviškosios dvasios, esančios mumyse, apraiškos formų. Yra ir kitokių apraiškų: meilė, gailestingumas, viltis, tikėjimas... O mes, lietuviai, visados esame labiau linkę eiliuoti. Gal todėl, kad labai „įkritę“ į jutiminį pasaulį ir širdyje esame sentimentalūs, nelaimingi, nepritariame tam, ką mums bruka socioekonominė ir kultūrinė aplinka, bet... esame neryžtingi, kad išdrįstume ką nors aktyviai veikdami keisti. Kai pasiryžome radikaliems žingsniams, juos lydėjome daina. O daina – tai eilėraščio ir garso jungtis. Jei mokėčiau rašyti muzikinį tekstą, tikriausiai irgi dainuočiau, nes dainavimas man nėra svetimas. Kita vertus, mano tekstams reikia susikaupimo ir meditacinės tylos. Todėl jie tobulai dera su vaizdu.

Noriu, kad skaitytojas paimtų knygą į rankas ir skaitytų ją kaip kvietimą atsiduoti savo asmeninei kelionei per jausmus ir potyrius. Ta kelionė nėra lengva, dažnai skausminga. Tačiau nereikia bijoti nei sunkumų, nei skausmo. Visa tai padeda mums giliau suprasti save, taip pat savo ryšį su mūsų visų Kūrėju. Kai keliaudami savo gyvenimo keliu kurioje nors tos kelionės atkarpoje nebeturime į ką atsiremti, visados turime atramą Jame. Jis neapleidžia.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai