1972 m. tapau viešos diskusijos apie poezijos ateitį dalyviu. Tai nutiko Makedonijoje, Strugos miesto poezijos festivalyje. Nebuvau iš anksto įtrauktas tarp kalbėtojų, bet dalyvauti turėjęs amerikiečių poetas W. S. Merwinas tiesiog maldavo mane užimti jo vietą, nes pats norėjo su savo mergina aplankyti kažkokį vienuolyną. Vyresniam, kur kas garsesniam ir nepaprastai mane žavinčiam poetui negalėjau atsakyti, todėl ryte patraukiau į diskusiją nesumodamas, ką kalbėsiu. Mano siaubui, kiti pranešėjai buvo gerai pasirengę, skaitė arba iš gausių lapukų, arba – kaip poe­tas iš Sovietų Sąjungos – iš ilgiausio mašinėle išbelsto teksto; pastarasis užtikrintai skelbė poezijos aukso amžių auštant pirmąkart per žmonijos istoriją darnoje gyvenančiame komunistiniame pasaulyje.

b_600_791_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-17_nr._3607_Charles_Simic.jpg

Tada atėjo mano eilė, nors buvau arti sąmonės netekimo – nuo intensyvaus gėrimo, rūkymo ir kalbų atvykus į festivalį po beveik bemiegės 20 val. kelionės iš San Francisko. Vis dėlto ankstesnio kalbėtojo tauškalų prikeltas iš numirusiųjų pareiškiau, kad bandymas nuspėti poezijos ateitį yra laiko švaistymas, nes poezija per pastaruosius 25 amžius iš esmės nepasikeitė, ir suabejojau, ar pasikeis per artimiausius 100 metų. Šitaip išnaudojęs visą likusią energiją, nutilau ir nebepravėriau burnos iki pat diskusijos pabaigos. Nepamenu, kad kiti diskutantai būtų kaip nors sureagavę į mano žodžius, nes ir toliau ginčijosi tarpusavyje apie poezijos ateitį.

Tai, ką pasakiau, gerokai nustebino mane patį (turbūt kaip ir kitus diskusijos klausiusius žmones), kadangi tuo metu buvau žinomas kaip poetas siurrealistas, vos pasitaikius progai skelbdavęs savo tikėjimą avangardu. Tais laikais su bičiuliais panėšėjom į senuosius marksistus, kurie neabejojo suprantantys istorijos dėsnius. Buvom įsitikinę, jog abstrakčioji tapyba pažangesnė už vaizduojamąją dailę, kad laisvosios eilės pranašesnės už metrą ir rimą. Naujoviškumas man buvo (ir tebėra iki šiol) esminė meno sąlyga. Pritariau Wallace’ui Stevensui, rašiusiam, kad žmogus

Gyvena tėkmėje, o ne ant tvirtos uolos.
Monolitiškas tik tas amžius, ta
Angliškai mebliuota epocha,
Kuriai komandavo Kalėdų dvasia.

Istoriją jis suvokė kaip vyksmą, kurio nusakyti negali jokia galutinė idėja, o poezija jam buvo neatsiejama nuo nuolatinės tikrovės kaitos. Skaitymo vertas poetas gyvena nuolat kintančioje dabartyje. Kas poezijai tiko vakar, nebetinka šiandien, todėl poetui nelieka nieko kito, kaip tik ieškoti priemonių savo gyvenamam laikui suvaldyti. Vis dėlto nesikeičia tai, kad esame tokie patys kaip ir prieš šimtus metų – skaitančios ir savo egzistencijos prasmę besistengiančios įminti sąmonės, ištinkamos nuostabos, kad gyvena, ir drauge aštriai suvokiančios savo mirtingumą.

Tai, ką pasakiau Strugoje, galutinai suvokiau po daugelio metų vieną mielą gegužės popietę Niujorke, ties 5-osios aveniu ir 42-osios gatvės sankirta laukdamas vėluojančio draugo. Buvo penkta valanda, metas, kai tūkstančiai žmonių, palikę tuščius biurus, pasipila į gatves gaudyti savo metro ar traukinio. Valandą prieš tai praleidau netoliese veikiančiame knygyne, garsėjančiame naujausiais literatūros žurnalais ir poezijos knygomis; juos vartydamas stabteldavau ties vienu ar kitu eilėraščiu. Toje judrioje vietoje man staiga dingtelėjo, kad senovės graikų poetė Sapfo, išvydusi tai, ką matau aš, ne tik nieko nesuprastų, bet ir gerokai išsigąstų. Kita vertus, perskaičiusi eilėraščius, kuriuos tuo metu skaičiau, Sapfo būtų pritariamai linktelėjusi, nes daugumoje šių naujų eilių, lygiai kaip ir jos pačios kūryboje, skleidėsi žmogaus džiaugsmai ir kančios. Tuose eilėraščiuose visos oficialios tiesos atmainos buvo vertinamos įtariai ir įžūliai skelbiama sava tiesa, podraug susirūpinus ir nerimaujant, kiek reikšmingas aprašomojo žmogaus gyvenimas. Šis balsas, kurį atpažintų Sapfo, nepaliovė mums tyliai kalbėti eilėmis nuo pat lyrinės poe­zijos pradžios.

Mano pasidygėjimas utopiniu mąstymu kyla iš komunistinės vaikystės Jugoslavijoje. Mokyklų klasėse virš lentų kabėdavo Marxo, Stalino ir maršalo Tito fotografijos, iš kurių visi trys su pasitikėjimu žvelgė į ateitį. Mokytojai mums kalė į galvas, kokie esam laimingi gyvendami visuomenėje, kuri bus pavyzdžiu visai likusiai žmonijai ateinančius tūkstančius metų. Visiškai priešingą požiūrį namie skiepijo mane auginusi močiutė, kuri buvo pergyvenusi du pasaulinius karus, Austrijos ir Vokietijos okupacijas, pilietinį karą ir prisiminė kiekvieną per praėjusį šimtmetį mūsų šeimą ištikusią nelaimę. Kaip ir mano mama, iš ateities ji nesitikėjo nieko, tik dar daugiau vargų, švilpiančių bombų ir kančių. Nei viena, nei kita netikėjo pomirtiniu gyvenimu, nors abi buvo palikuonės giminės, turėjusios ne vieną dvasininką. Išgirdusios blogą naujieną abi šaukdavosi Dievo, abi žegnodavosi nusišypsojus laimei, abi bažnyčioje degdavo žvakes už mirusiuosius, tačiau nužvelgdavo užjaučiamai, paklaustos, ar tiki dangumi ir pragaru.

„Poezijos buveinė – tai begalinė jos pačios utopija“, – rašė iškilus Romantizmo laikų britų eseistas Williamas Haz­littas. Nepaisant to, ką parašiau ankščiau, šis teiginys, manau, prasmingas. Ateities atžvilgiu eilėraštis yra lyg raštelis, užkimštas butelyje ir įmestas į jūrą. Rašymas – tai neaprėpiama, beveik iracionali viltis, kad įvaizdis, metafora, kai kurios eilutės ir jose įsikūnijęs balsas gyvuos ilgai, net po poe­to mirties. „Eilėraštis siekia Kito, jam reikia Kito“, – sakė Paulis Celanas. Kartais tai išsipildo.

Jaunuolis mažame Patagonijos ar Kanzaso miestelyje skaito iš bibliotekos parsineštą senovės kinų poeto knygą ir įsimyli eilėraštį, brėkštant vasaros nakčiai skaito jį vėl ir vėl. Skaitydamas jis kas kartą atgaivina mirusio poeto balsą. Vieną nepamirštamą akimirką jis išžengia iš savo riboto aš ir persiima nepažįstamų vyrų ir moterų gyvenimais, žvelgia į pasaulį jų akimis, jaučia jų kadaise jaustus jausmus ir mąsto jų kadaise mąstytas mintis. Jeigu poezija nėra didžiausia kada nors žmonijos sumanyta utopija, tada aš nežinau, kas ji.

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas

www.nybooks.com