Marijus Gailius. Mokslininkai menininko kailyje

Mokslinė veikla, kaip ir grožinės literatūros kūryba, neįmanoma be vaizduotės. Ir be atitinkamos raiškos, kalbos registro. Kaip pavyksta lietuvių mokslininkams laviruoti tarp registrų, perėjus nuo akademinio rašymo prie meninio? Ar sklandžiai trijų naujų kūrinių autoriai, mokslų daktarai, peršoka iš vienos vaizduotės ir žodyno terpės į kitą, tarsi būtų patyrę šokių grojikai, iš patefono persukantys dainą į kitą patefoną?

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikas“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

b_200_294_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-17_nr._3607_pietinia-kronikas.jpg

Kiekvienas šio numerio skaitytojas veikiausiai jau bus girdėjęs apie pirmąjį profesionalaus filologo romaną: netikėtas, žaismingas, parašytas šiauliečių tarme ir slengu. Kritikai išskiria vaizdingai ir tiksliai rekonstruotą socialinį kontekstą antrosios respublikos pradžioje – nuo kriminogeninės situacijos iki laisvės sąlygomis suvešėjusios popkultūros. Jokiame kitame kūrinyje dar nebuvo ir turbūt negreit bus skirta tiek dėmesio regbio filosofijai ir praktikai pavaizduoti. Be to, romanas yra įtaigus liudijimas, kaip individas Lietuvoje iš socialistinio bestuburio tapo kapitalistiniu plėšrūnu – visi perėjo šį tapsmą, tik nebūtinai sėkmingai (pasakotojo mylimosios tėvas irgi praranda santaupas žlugusiame banke): „...mes raunamės į priešingą pusę, kur nieks neaišku i viskas spalvota i blizg“ (p. 82).

Nepabijokime įvardyti – kūrinys yra ne tik jaunuolio brandos, bet ir nepavykusios meilės (nors šiuo atveju nebūtinai nelaimingos) istorija, mat pasakotojo polinkių, interesų pokyčiai įvyksta būtent per ryšį su moteriškos lyties būtybe. Anais laikais socialinė situacija buvo nesaugi ir kiekvienam grėsė nueiti šunkeliais, tad dažniau romantinis ryšys, o ne sunkiai prie pakitusių sąlygų prisitaikančių tėvų su mokytojais auklėjimas ir pavyzdys leido susikurti emocinio stabilumo garantiją. Neišvengiama prisitaikymo kintančioje visuomenėje sąlyga, sykiu sutampanti su gaju sovietžmogio instinktu, – neišsiskirti, supanašėti su mase: „...niera pasirinkima – arba tu turi normalų treniningiuką, arba esi ablavuchs, molis, katras netaika į kiečiausias mergičkas, i nieks į tokį rimtai nežies“ (p. 86).

Kitaip sakant, Kmita atskleidžia, kaip nepriklausomos Lietuvos jaunimas augo kartu su pačia Lietuva – niekas jų nemokė išgyventi santvarkų virsmo sąlygomis, kai patiems perėjus prie praktikos „visi techniniai aprašymai virta gryna literatūra“ (p. 25). Svaigiu greičiu kintančiame sociume paauglys, kurio realybė taip pat nestovi vietoje, nuolat dvejoja: „Kažką aš darau neteisingai. Kažkas mane mausta. I kažko aš nepagaunu“ (p. 115). Neapibrėžtumo, nežinios būsena tampa veikėjo atspirčių ir išeičių centriniu tašku, išaugančiu į tam tikrą egzistencinę programą.

Mažieji Lietuvos tarzaniukai, bjaurieji ančiukai. Nors Kmitos pasakojimas guvus dėl sąmojo, gyvenimas Šiaulių rajone anapus geležinkelio rodosi gūdus ir graudus. Šitas perkėlimas, sveikas pasakotojo žvilgsnis pasitelkiant ironiją, manyčiau, kaip B. Sruogos „Dievų miške“, sudaro didžiausią kūrinio vertę, kurią slengas iškelia į menines aukštumas. „Pietinia kronikas“, ko gero, nebūtų sulaukusios tokio palankaus kritikos atgarsio ir sukėlusios rezonanso tarp rašytojo kartos skaitytojų, kurių paauglystė prabėgo XX a. 10 dešimt­metyje, jeigu pasakotojas viską būtų išdėstęs rimta ir rūsčia mina.

O seksualinio farso ir jūros metafizikos vaizdavimas romane pagal meninę prabą prilygsta geriausiems Sigito Parulskio pasažams šiomis temomis (tiesa sakant, netgi yra parulskiški). Atskiros žiūros vertas „literatūrologinis klodas“ romane – pasakotojo samprotavimai apie grožinę literatūrą, kuriuos galima įtraukti į literatūros mokymo programas mokyklose ir net prijaukinti prie kanono: „Nors mokykloj labiau negu poezija mane gal tik chemija dior­gin. Ką aš galiu pasakyt’ žiedams į eilieraštį? Nemažai. Kiek eilučių i kiek stulpelių. A surimuots. Bet daugiau – ką ten suprasi. Nu liūdna kažkam. Nu tėvynę ji myl’. I kaip i viskas“ (p. 172). Nepaisant šitos trafaretinės mokyklinės patirties, pasakotojas atkakliai skaito ir, įsisavindamas poezijos turtus, ima pats aiškiau suprasti pasaulį, kuris jį mausto ir kuriame jis kažko nepagauna.

Iš savo tėviškės tarmės Kmita pasisėmė ne tik morfologinių ir leksinių ypatybių, ne tik specifinio šiaulietiško bazaro (ablavuchs, načiovkė, makufelis etc.), bet ir specifinę nuotaiką, sakytum, tokią geziukišką kalbėjimo manierą, kuri savaip styguoja sintaksę ir pasakojimui suteikia energingumo. Ši iš pačios tarmės ateinanti jėga leido išvengti tematinės patetikos, sakinio sunkio ir tradicinio nuobodžio, panašiai kaip R. Granausko žemaitiška šaknis pasitarnaudavo jo sintaksės gyvybei.

Nors „Pietinia kronikas“ yra neįmantraus siužeto ir vietomis smulkmeniškos (įkyri jaunojo prekeivio dolerinė filosofija ir banali vertelgos buitis), pasakojimo išradingumo visuma įtikina, kad autorius mokslininko vaizduotės registrą į prozininko perjungė sklandžiai, kaip sėkmingai zanosą (tokį įvartį, – red. past.) atlikęs regbininkas.

Tomas Vaiseta. „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

b_200_316_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-17_nr._3607_Orfejas_kelione_pirmyn_ir_atgal.jpg

Kmitos romano pasakotojas pamažu puoselėja literatūrinę savimonę, o Tomo Vaisetos pasakotojas gilinasi į mokslininko pašaukimą. Ne šita tema svarbiausia, užtat mokslinio darbo motyvas iškalbingas: kamuojamas artėjančios katastrofos nuojautų pasakotojas kapstosi savo disertacijoje („Tekstą vėl stūmiau į priekį kaip ant bėgių užstrigusį traukinį“, p. 79), ir iš stagnacijos išsivaduoja tik patyręs euforiją – suartėjęs su ištekėjusia kaimyne. Neištikimybės santykis, pasakotojo įvardytas nuodėme, susipina su nerimu dėl gresiančio karo. Seksualiniai polinkiai ir negeros nuojautos tarsi vienas kitą papildo, kol visai išsitrina stabilaus pasaulio kontūrai ir veikėjas patenka į psichologinį akligatvį, kur vyksta vienas kito verti destruktyvūs procesai: neištikimybė tik skatina nesaugumą ir nerimą, o nuo nerimo bėgama į svetimos moters guolį, tad laimingo finalo nelauk – „šopeniška karo nuojautos muzika liejosi su stravinskiška Anos ilgesio melodija ir kėlė tokią sumaištį, kad rašyti tapo beveik neįmanoma“ (p. 80). Ne tik muzika ar dailė, visa buitis – pūga, burzgiantis katilas, dingusi elektra, gręžiama skylė, varstomi varteliai – pradeda veikti kaip artėjančios katastrofos akompanimentas. Veikėjas išgyvena militaristines fantazijas ir meilužės guolyje vartydamas reprodukcijų albumus patiria brutalios dailės grožį, simboliškai išgyvena paveikslų siužetus.

Didžiausias romano trūkumas: tarytum interesų deklaracijoje džipo nenurodęs politikas Vaiseta nuo skaitytojo nuslepia, kas, po galais, iš tikro įvyksta. Būtų galima tarti ir šitaip – romane nieko neįvyksta, visas pasakojimas yra tik ligonio iš antrosios knygos dalies kliedesys, kaip per pristatymą Valstybiniame jaunimo teatre davė suprasti pats autorius. Tačiau toks teiginys ne iki galo pagrindžia pasakojimo logiką ir struktūrą – gal net klaidina. Manding, sąžiningiausia komplikacijų aiškinimo versija būtų ta, kad romanas yra paskubėtas, neišgulėjęs. Autorius per pristatymą užsiminė, kad rašymą paskatino leidyklos pateikta paraiška dėl knygos finansavimo. Projektinis rašymas turbūt gali mobilizuoti kūrybines pajėgas, bet šiuo atveju ar nebus įsipareigojimai lyg agresoriaus tanko sviediniai aptrupinę Vaisetos prozos? Jau iš pirmosios knygos „Paukščių miegas“ (2014) galėjome patirti, jog talentingo autoriaus proza yra emociškai trapi, tad sutartis su leidykla dar nebaigus rank­raščio galėjo virsti sąmonės spąstais, akmeniu po kaklu. Beje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė Jūratė Čerškutė, per radiją komentuodama 12 praėjusių metų kūrybiškiausių knygų sąrašą, į kurį Vaisetos romanas per plauką nepateko, paminėjo ne tik Vaisetai ir kitiems jauniems autoriams, bet visai lietuvių literatūrai bei jos ateičiai svarbų aspektą: „Kuo toliau, tuo labiau lietuvių literatūrai, ypač prozai, romanams, trūksta turinio redaktoriaus – būtent to nematomo žmogaus, kuris pasakytų, kaip pagerinti romaną.“

Nors ir kebloko užmanymo, „Orfėjas...“ siūlo įstabią temų bei aliuzijų polifoniją, kurioje persidengia karo ir aistros klodai, egzistencializmo klasikų įtakos, įvairūs menai: literatūra, muzika, dailė, architektūra. Rašytojas proziškai pertapo tapybos katastrofistų drobes ir detaliai, lyg mokslininkas, į tekstą perkelia net konkrečius architektūros objektus. Būtent – lyg mokslininkas. Šiame kūrinyje ant Vaisetos prozininko galvos užsirioglinęs Vaiseta mokslininkas nepaleido aštriadančio vilkiuko iš narvo į mišką.

Man įspūdingiausia polifonijos apraiška Vaisetos tekste – nuoroda (greičiausiai atsitiktinė) į Nerijaus Mileriaus monografiją „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ (2014). Kaip iliustraciją apokaliptinėms jausenoms Milerius pasitelkia kavos puodelį, kuris, „namiškio priglaustas prie lūpų, sprogtų be jokios regimos priežasties“. Romano veikėjo moteris irgi atlieka judesį su kavos puodeliu, kuris, vėliau pasakotojo vaizduotėje ne kartą atkartotas, tampa katastrofos nuojautos šaltiniu: „...tą rytą, kai moteris ant kriauklės padėjo puodelį taip atsargiai, lyg būtų užtaisiusi miną...“ (p. 32)

Tuokart polifoniško, kompoziciškai įmantraus „Orfėjo...“ pasakojimo raktas galėtų būti paties pasakotojo žodžiai: „...melas mus su moterimi sutvirtino todėl, kad mes nebežinojome, ką meluojame, tai pati stipriausia, kone tobula melo forma“ (p. 173). O skaitytojams lieka laukti jau tobulos formos būsimojo kūrinio, tik pačiam rašytojui dar teks apgauti vis nagus į prozą kaišiojantį racionalųjį mokslininką.

Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fu­ga“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-17_nr._3607_uosto_fuga.jpg

Kvietkausko knygoje publikuojama eseistika – tarpinis žanras, kurį autorius išnaudoja prasmingai, racionalią informaciją pateikdamas per asmeninį filtrą. Profesionalaus mokslininko išeities taškas, pasakojimo dramos vektorius priešingas nei daugumos aplink „Šiaurės Atėnų“ mokyklą susiformavusių Lietuvos eseistų, – ne iš savęs į išorę, o iš išorės į save. Kitaip tariant, kai kitiems pripažintiems autoriams išgyvenimai sukelia savotiškas kultūrines aliuzijas, Kvietkauskui kultūros ženklai, atradimai, reliktai, intensyviai permąstomi ir kruopščiai tiriami, tampa jo paties asmenybės dalimi. Pats maniau, kad tokio intelektualinio svorio ir humanistinio lengvumo tekstai šiais laikais, kai vertinant kultūrą vis labiau įprasta kliautis vien blizgiu autoriniu ego, jau neberašomi, kad Vaižganto ir Keliuočio masto mąstyseną pasiglemžė projektinė veikla ir įvairūs narcisistiniai atvejai.

Kvietkauskas, kaip subjektas (asmuo, individas, personažas), savo eseistikoje primena Neo iš 1999 m. kultinio filmo „Matrica“. Šis, prieš lemiamą susidūrimą su priešu išlaisvinęs protą nuo sąmonės barjerų, vien savo fiziniu kūnu patiria visą jį supančią tikrovę, todėl jam ne kliūtis vos rankos mostu sulaikyti atzvimbiančias kulkas.

Eseistas nesistengia sulaikyti lyg kulkų plūstančių rupūžių – aplink pasakotojo namus masiškai ir gaivališkai migruojantys gyviai tampa alegorija kultūrinei temai apskliausti. Tekstas „Gyvas kambarys“ man jaukiausias, nes trapus kaip per kelią liuoksinčios rupūžės gyvybė ir gilus tarsi padarėlių vidinio kompaso paslaptis. Kitais žodžiais, ši esė labiausiai nutolusi nuo Kvietkausko kaip mokslininko amp­lua, atskleidžianti pasakotojo jautrumus ne tik kultūros paveldui, bet ir gamtai, siūlanti atviresnę susitapatinimo prieigą – juk eseistika paveikiausia tuomet, kai pasakotojo „aš“ kuo glausčiau sutampa su „mes“.

Dalis turiningiausių tekstų – lyg ka­tedros. Didžiausios apimties kelių skyrių esė „Amžino judesio meistras“ net skirta katedrų statytojui – Vilniaus baroko kūrėjui Jonui Kristupui Glaubicui, prie kurio paslapties autorius artėja bemaž detektyviniu stiliumi, nors visuminė kūrinio nuotaika lieka racionali. Daugumą faktų tekstuose autorius niuansuoja asmeniškomis įžvalgomis, tačiau jos nebūtinai, kaip įprasta eseistikoje, intymios, veikiau aforistinės – greičiausiai todėl, kad autorius neat­skiria ir nemato didelio reikalo atskirti savo asmenybės nuo kultūros paveldo, į kurį tarsi rašalas į popierių susitelkusios mintys.

Toje pačioje esė svarstydamas apie meno istoriko Valdo Drėmos pašaukimą domėtis praeitimi, Kvietkauskas kelia prielaidą, kad tyrinėdamas istorinę situaciją Drėma „nejučia ima tapatinti su savąja“. Tą patį turbūt galima ištarti ir apie „Uosto fugos“ autorių. Jam pačiam tiktų ir Drėmai adresuotas epitetas – „europietiško masto eruditas“. 2001 m. datuotą esė „Nenoriu neobaroko“ Kvietkauskas baigė vildamasis: „...ieškau mūsų literatūrinėje kūryboje ir spaudoje pagaliau savo jėgomis patikėjusios, drąsios renesansinės mąstysenos“ (p. 220).

Panašu, kad prieš 16 metų Kvietkauskas išpranašavo brandesnįjį save. Save, vaisingai įvaldantį esė žanro formatą, kuris skaitytojui leidžia pakelti literatūrologinį svorį, veikia kaip aukštą idėją įžeminantis laidininkas. Mūsų kultūrai būtina ši gyvybė, meninė jaut­ra sudėtingomis temoms plėtoti.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai