Jūratė Visockaitė. Istorijos povaizdžiai

Siauras nepriklausomybės atkūrimų tarpušventis man kasmet sukelia drumstą jausmą. Grubiai tariant, rinkis, ką labiau myli: ar istoriją ir tik paskui save, ar save lygiagrečiai su istorija? Kadangi man į galvą įkalti meniniai principai ir Stanislavskis (jį perfrazuojant: mokėk mylėti istoriją savyje, o ne save istorijoje), tai renkuosi pirmąjį variantą, Vasario 16-ąją, ir sulaukiu dalies aplinkinių nervingo gūžčiojimo pečiais.

„Povaizdis“
„Povaizdis“

Kad ir koks požiūris būtų, laisvės datų konkurencija, šūkių ir vėliavų „dubliai“ kol kas, matyt, yra neišvengiami ir svarbūs kuriant masinių švenčių modelius, vienybę, propagandą. Istorija atsirinks, nusistovės vėliau.

Kinas pastaruoju metu istoriją ir jos povaizdžius garbina ir visaip stumia į paviršių. Omenyje turiu, žinoma, ne vadinamuosius kostiuminius, o politinius filmus. Kurie, jei pavyksta peršokti meninę kartelę, prisideda prie moralinio nerimo bangų, išliekančių kultūros istorijoje. Jei nepavyksta (taip dažniausiai ir atsitinka), tuomet tas „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ tampa triukšminga ir laikina propaganda, festivalio laureatu, deguto ar medaus šaukštu istorijos statinėje.

Šiuo tarpušvenčiu pasirodė ir jam demonstratyviai buvo paskirta lietuviška „Emilija iš Laisvės alėjos“. Prie švenčių priderinta ir lenkiška premjera „Povaizdis“.

Dėkingi lenkai savo kino klasikui Andrzejui Wajdai (1926–2016) suteikė galimybę kurti filmus iki jo ilgo gyvenimo pabaigos (iš viso 40 filmų). Suteikė, beje, ir už tokį, nė kiek iki šiol nenudilusį meninį politinį filmą, kaip „Pelenai ir deimantas“ (1958), kurio kultiniu herojumi tapo nepakeliamas dvasines kančias patiriantis, Zbigniewo Cybulskio genialiai suvaidintas banditas Macekas (plg. „Niekas nenorėjo mirti“). Paskutiniame „Povaizdyje“ Wajda teigė norėjęs išreikšti svarbią šiandien mintį, kad politika neturi brautis į asmeninį ir kūrybinį žmogaus gyvenimą.

Ar pavyko? Taip, tačiau deklaratyviai, seniokiškai vis mykiant tą patį, susiaurinant scenarijų iki konflikto su sistema, nukertant negražias asmenines peripetijas ir liejant „žmogų iš geležies“, nusižengiant savo paties jaunystės idealui kalbėti vaizdais, o ne žodžiais, nes iš tiesų tiems „vaizdams“, kino pagrindui, jau nebėra jėgų. Vis dėlto pokario Lenkijos buitinė restauracija, operatoriaus ir dailininkų darbas, taip pat, žinoma, pagrindinio vaidmens atlikėjas Bogusławas Linda ištraukia filmą ir pastato jį į vertingų biografijų lentyną (vėliau aktorius prasitaria, kad meninė pusė Wajdai ne visai pasisekė).

„Povaizdžio“ herojus dailininkas Władysławas Strzemińskis (1893–1952) yra gyvenęs ir Vilniuje, jaunystėje bendravęs su jam idėjiškai artimu avangardistu Vytautu Kairiūkščiu. Tačiau režisierius preparuoja tik dailininko, Lodzės dailės mokyklos profesoriaus senatvę. Dar Pirmajame pasauliniame kare netekęs kojos ir rankos Strzemińskis pristatomas kaip užsigrūdinęs, geležinis, užsispyręs – jo nelengvam charakteriui atskleisti pritrūksta šiltesnių, žmogiškų „šalutinių sakinių“. Perrašomas ir nuolat cituojamas jo traktatas ima veikti taip pat atstumiančiai, kaip ir iš arti filmuojami jo tapomi paveikslai. O ir iš toli – eksponuojamos parodoje ant ryškiai nudažytų sienų –­ tos abstrakcijos keistai prapuola, nes jas slopina talentingos žmonos skulptorės Katarzynos Kobro „fonas“, originalios kėdės, erdvinės kompozicijos (gal toks ir buvo sumanymas?). Vienintelė paauglė dukra riša herojų su praeitimi ir slepiamu vidiniu pasauliu, tačiau jai sugalvojamos vis tokios pačios mizanscenos. Dėstytoją dievinanti, vis į kadrą smarkiai įlekianti studentų grupė – bent jau mano akyse ir pagal profesoriaus teoriją – įgauna kažkokį figūrinį, abstraktų, o iš tikrųjų netinkamai prieš kamerą surežisuotą povaizdį. Baltais siūlais scenarijuje pridaigstyta žmonos liga ir mirtis – iš ekrano Katarzyna keistai eliminuojama, dukra mirties scenose bendrauja tik su ligoninės lovomis, ir tai tampa skaudžiu didelio menininko stuporu. Wajda poetiškoje autocitatoje – parduotuvės vitrinoje su virstančiais nuogais manekenais - parodo ir savo herojaus mirtį. Jinai graži, įspūdinga ir... tuščia. Tokia pat tuščia, kaip paviršiniu grožiu į smegenis kalančios panašios scenos mūsų „Emilijoje“. Kad plokščias kino ekranas taptų gražus, reikia prakaito, o kad taptų gilus – talento.

Šie du šventiniai filmai susisieja ir tirščiausiai politizuotais epizodais. Dailės ir teatro institucijų veikla, personažai, taip pat meną kuruojantys saugumiečiai stojasi į vieną gretą, nors istorinės datos ir skiriasi keliais dešimtmečiais.

Gegužės 1-ąją Strzemińskis ramentu perrėžia jam langą užtamsinusį ir dirbti trukdantį raudoną audeklą su Stalino atvaizdu. Taip, tai meniškai padidintas ir kine pateisinamas įvaizdis ir tik pats menininkas gali pasverti, ar jis nepersūdys, ar šis kadras prisidės auginant tą tikrąją meninę tiesą. (Istorija nepraneša, kad kažkas panašaus galėjo įvykti 1952 m. Joje užfiksuota, kad dailininkas neteko darbo.) Taigi, ar prisidėjo?

P. S. Slidiems istorijos ir meno santykiams apibūdinti kažkodėl labai tinka termino „povaizdis“ aiškinimas: kurį laiką akyse išliekantis regėto daikto antrinis vaizdas (pvz., nuo žalio popieriaus bus raudonas povaizdis).

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai