Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1978

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Rugpjūčio 14 d.

Šiandien Florencijoje beveik viskas uždaryta. Atdaras tik Dante’s muziejus, bet tai grynas memorialas (kaip Niurnberge Dürerio namai): iš Dante’s epochos nieko neišliko arba išliko visas miestas. Todėl nusprendžiau vykti į Pizą. Kelias itin gražus – Apeninų priekalnėmis, tarp vynuogynų. Katedros aikštė mažų mažiausiai prilygsta Venecijos San Marco; senesnė, vieningesnė, tauresnė. Marmuras virsta organiška medžiaga it dramblio kaulu. Žinoma, lipau į bokštą: tai gana baisu, ypač kad beveik niekur nėra turėklų. Neeuklidinės, išlinkusios erdvės pojūtis. Net gravitacija krečia kažkokius pokštus: atrodo, kad sukiesi – tai išcentrinė jėga meta lauk, tai įcentrinė spaudžia prie akmens.

Campo Santo – dar vienas retas daiktas. Mačiau „Mirties triumfo“ freską, kurią kadaise aprašė Vaičiulaitis (vis dėlto lietuvių literatai šiek tiek parodė mums Europą). Bet ne mažiau įdomūs pasirodė ir „Atsiskyrėliai“ (Uffizi irgi yra mielas paveiksliukas, vaizduojąs Tebaidą vaikų knygelės stiliumi).

Aplankiau taurias Arno krantines su Byrono namais. Pastovėjau ir prie „Ugolino kalėjimo“ – tai tiesiog nešvarus ir labai gulagiškas užkaboris.

Ne veltui praėjusi diena.

 

Rugpjūčio 15 d.

Nutariau aplankyti Rimini ir Raveną: antrąją, žinoma, dėl mozaikų, pirmąjį – dėl filmo „Amarcord“, o labiausiai dėl San Marino valstybės. Keturias valandas važiavau traukiniu – žymiai ilgiau, negu buvau apskaičiavęs. Vis dėlto tai gerokas užkampis. Apeninuose kybojo debesys, buvo šalta: vėl lindome iš tunelio į tunelį – pašėlusį darbą kažkas atliko šičia tiesdamas geležinkelį, ir turbūt dar XIX amžiuje. Visas Ravenos ir Rimini protarpis – dulkėti, cementu bei asfaltu trenkiantys kurortai. Ir pats Rimini nė kiek ne geresnis. Pilna vokiečių, kone pusė iškabų vokiškos. Koncertuoja Digrys. Jūra sekli, nesmagiai šilta, purvina, – sakytum, Kaspija.

Į San Marino važiavau taksi, iš gryniausio užsispyrimo – kad aplankyčiau dar vieną šalį. Tikra valstybe jos nepavadinsi – tai ne Andora; bet ir ne Monakas, nes vis dėlto turi gana grandiozišką kalną ir ant jo išdidžią, nors ir žaislinę sostinę. O šiaip – tokia pat turistinė mugė.

Ravena – visiškai negyvas miestelis (beje, tokia pat išmirusi, be žmonių, uždarytomis krautuvėmis, buvo ir Piza). Lėkštas, pelkėtas, slogus. Tik prie Dante’s kapo – pulkelis tamsių kiparisų ir maumedžių; kitur svilina saulė. Nelinksma čia turėjo būti anais laikais: Florencija už devynių kalnų, toliau nei dabar Amerika, o šventovėms jau kone tūkstantis metų. Žinoma, mozaikos it rojuje, bet vargu ar jos buvo Dante’i labai artimos. Teodora ir jos svita rytietiškomis akimis. Gerasis Ganytojas, kiek primenąs Dionizą, povai ir geriantys balandžiai. Stinga Florencijos vyriškumo. Galos Placidijos ir Teodoricho mauzoliejai mažyčiai, vos įžiūrimi: nec locus ubi Roma fuit1. Tiesa, čia imi suprasti, kad perėjimas į viduramžius buvo nestaigus.

Įdomiausias (nors anaiptol ne gražiausias) arijonų baptisterijus: visiška dvasingumo stoka Kristaus krikšto scenoje. Tarsi ir ne Kristus. Štai ką padaro erezija.

Grįžau painiais keliais, per Bolonją. Visą dieną beveik nevalgiau. Maždaug tokio tipo turizmas, kaip turint dvidešimt metų.

 

Rugpjūčio 16 d.

Anksti rytą nuėjau į Santa Maria Novella: ten radau ir savo mėgstamą Ghirlandaio freską (kurioje tarnaitė neša dubenį vaisių). Be to, didingas kaip reta Masaccio.

Kelionė į San Gimignano ir Sieną. San Gimignano irgi sklidinas Ghirlandaio (šiandien, matyt, Ghirlandaio diena). Harmoninga, santūri, stačiai ideali tapyba. Ilgai išstovėjau prie Šv. Finos kop­lyčios (bene apie tą Finą kažkada skaičiau „Kūryboje“ gan pretenzingą Inos Seidel2 apsakymą). Buvau ir muziejuje, ir bokšte virš jo. Miestelį, žinoma, norisi lyginti su Svanetija, tik Svanetijoje nieko nėra, išskyrus laukinius bokštus ir kalnus, o čia –­ antrame plane – dar slypi milžiniška kultūra: paveiksluose, gatvelėse, rūpestingai įdirbtuose Toskanos laukuose. Tie laukai su kiparisais, taisyk­lingomis sodinių eilėmis, tos apvalios „visažmogiškos“ (anot Mandelštamo) kalvos, žiūrint pro langus beveik nesiskiria nuo cinquecento fonų.

Sienoje šiandien Palio della Contrade3. Žinoma, tokį dalyką vieną kartą gyvenime reikia pamatyti, tačiau beveik nemačiau paties miesto (užėjau tik į Dominyko bažnyčią ir Katarinos šventovę). Iš pirmo žvilgsnio Siena –­ Vilnius: gal ne kube, bet vis dėlto kvadrate. Aikštėje neaprašoma spūstis; pradžioje galvojau, kad neištversiu, bet pamažu pripratau, nors aplinkui žmonės duso ir alpo. Kartkartėmis plykstelėdavo muštynės, palyginti geraširdiškos. Vienas kitas italas verkė. Varginančiai lėtai praslinko procesija su vėliavomis, šekspyriškais kostiumais, su besispiriančiais, nirštančiais ir labai gražiais arkliais. Žmonių veidai neretai lyg iš to paties Ghirlandaio ar Gozzoli’o. Pravažiavo baltų jaučių velkamas carroccio4. Paskui buvo lenktynės, o po jų – visuotinis pasiutimas, klykavimai, džiaugsmo raudos; minia su vėliavomis ir būgnais subėgo į katedrą; vos vos ištrūkęs ir vos bepastovėdamas ant kojų pasiekiau geležinkelį ir grįžau Florencijon irgi perpildytu traukiniu. Viena reikia pasakyti – gigantiškoje minioje nebuvo nei girtų, nei pavojaus pojūčio. Čia tau, brol, ne Tarybų Sąjunga.

 

Rugpjūčio 17 d.

Buvau Bargello – bene vieninteliame Florencijos statinyje, kurį Dante matė tokį, kokį matome ir mes. Viduje Donatello, Michelangelo, Cellini, Verrocchio. Donatello Dovydo niekaip negaliu pamilti; pernelyg jisai estetiškas. Jurgis man artimesnis: viduramžiškas, šviesus. Šitie meistrai skiriasi nuo antikinių tai aštrumu, tai žiaurumu, tai išdidumu – vis tai dalykai, antikoje buvę, bet jai nerelevantiški.
Pazzi koplyčia. Įstabus bizantiškas Cimabue krucifiksas, apgadintas potvynio, bet nuo to dar įgavęs jėgos. Medici’ų kapai ir greta jų Capella dei Principi – visai šv. Kazimieras Vilniaus katedroje, tik padidintas. Monumentalios Masaccio freskos Santa Maria del Carmine; iš jų man seniai patiko toji su žveju.

Pagaliau užlipau į Piazzale. Florencija tikrai primena Vilnių, tik vyrauja marmuras ir akmuo (o ne tinkas). Reginys nuo Bekešo gal Florenciją truputį ir pranoksta.

 

Duonis Donatas Jankauskas. „Pakluodekaldra“, mišri technika, matmenys kintantys, 2017 . Iš parodos „Kūnas ir tamsa“.  gyčio norvilo nuotrauka
Duonis Donatas Jankauskas. „Pakluodekaldra“, mišri technika, matmenys kintantys, 2017 . Iš parodos „Kūnas ir tamsa“. gyčio norvilo nuotrauka

Rugpjūčio 18 d.

Šiandien baigiu pažintį su miestu – lankau vietas, kurios buvo man „išsprūdusios“. Žinoma, toji pažintis – pirmoji, turistiška ir paviršutiniška. Florencija ima patikti ne iš karto, prie jos reikia priprasti. Buvau Palazzo Vecchio viduje: ten, kaip ir Vatikane (ar Correr), įdomus žemėlapių rinkinys – viename galima rasti ne tik Klaipėdą, bet ir Vilkiją su Aukštadvariu. Pitti muziejus kiek nuvilia: abejotino skonio karališkieji apartamentai ir netvarkingai išdėstyta, atsitiktinė kolekcija. Nors, tiesą sakant, ko čia vyti Dievą į medį. Vienuolika Raphaelių (labiausiai patiko bene kardinolas Inghirami), Tiziano „Aretinas“ ir „Vyro portretas“, neblogas Velásquezas, na, ir pirmas tik­rai mane paveikiąs Botticelli (moters profilis). Pasivaikščiojau – varginančioje kaitroje – po Boboli sodą. Mačiau Michelangelo Dovydą ir Kalinius (Akademijoje), Laurenzianą, puikią Gozzoli’o freską Medici’ų rūmuose ir Annuziatos skverą su vaikiukų bareljefais. O svarbiausia – buvau Fra Angelico muziejuje, rojiškiausioje ir rimčiausioje iš visų Florencijos vietų. Ilgokai basčiausi po miestą naktį stebėdamas apšviestus fasadus ir stengdamasis viską įsiminti. Rytoj išvažiuoju.

 

Rugpjūčio 19 d.

Fiesole. Paskui traukinys – Spezia, Rapallo, nauji begaliniai tuneliai. Genujoje stabtelėjome jau naktį.

 

Rugpjūčio 20 d.

Paryžius, visiškai tuščias ir išmiręs. (...). Skaitau Cheifeco5 „Vietą ir laiką“ (...).

 

Rugpjūčio 21 d.

Skridimas į Los Angeles.

 

Rugpjūčio 22 d.

Žymesnių naujienų lyg ir nėra. Buvo atvažiavęs Sirijos Gira, bet šiandien jau išvyko.

 

Rugpjūčio 23 d.

Navickai, grįžę iš Lietuvos, rodė ten pagamintus filmus – taip pat ir Marytę. Vargšė, matyt, nejaukiai jautėsi filmuojama. „O koks bendras įspūdis Lietuvoje?“ – „Žmonės padrąsėjo.“ (Pas­kutinį sykį Navickai ten buvo 1972 metais.)

 

Rugpjūčio 24 d.

Iš Vengrijos atėjo Tandori knyga su keliais mano eilių vertimais.

 

Rugpjūčio 25 d.

Baigiu rašyti Venecijoje pradėtą straips­nį-dialogą su Milašium.

 

Rugpjūčio 26 d.

Straipsnį baigiau.

 

Rugpjūčio 27 d.

Perrašinėju straipsnį, maudausi baseine; aplamai paėmus, dolce far niente, tik savijauta nekokia ir netgi trupučiuką gąsdinanti.

 

Rugpjūčio 28 d.

Tas pat.

 

Rugpjūčio 29 d.

Naujas darbas – demografinės studijėlės taisymas.

 

Rugpjūčio 30 d.

Rūpinuosi gauti vizą Ispanijon (į PEN-club kongresą, šį sykį Barselonoje).

 

Rugpjūčio 31 d.

Žiūrinėdamas per vasarą prisirinkusius laiškus, radau vieną iš Eitano [Finkelšteino] (rašytą dar prieš Petkaus teismą).

 

Bus daugiau

 

1 Lot. Neliko vietos, kur buvo Roma.
2 Ina Seidel (1885–1974) – vokiečių rašytoja.
3 Tradicinės žirgų lenktynės.
4 Tradicinės vežėčios su vėliava.
5 Michailas Cheifecas (g. 1934) – rusų rašytojas emigrantas.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai