Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (XIII)

1946-ųjų rudens vakarai Žaliakalnyje dar tamsūs, tad elektros šviesa žemutinio miesto languose kuria kitokio čionykščio gyvenimo iliuziją. Fortepijono mokytojos Saros Langevičienės butas –­ viename puikiųjų prieškario Put­vinskio gatvės namų. Priebutyje, kurio lentynose sudėtos natos ir knygos, šviesu, bet pamokoms skirto kambario prieblandą sklaido tik reflektoriaus apšviestas, ant pianino atverstas tekstas. Už mane ne ką vyresnis mokinys skambina vien kaire ranka, jį sustabdžiusi mokytoja paklausia, ar mintyse jis deramai girdėjo dešinei rankai skirtą muziką. Pieštuku kažką švelniai natose pažymi, pamoka baigiasi, mokinys atsisveikina. Prie lango priėjusi mokytoja trukteli tamsiai mėlyną užuolaidą palikdama siaurą neuždengtą tarpsnį. Juodas „Steinway“ pianinas, ant jo pastatytas sulenktas reflektorius (irgi juodas), dvi kėdės, stropiai nusmailintas pieštukas, sofa. Viskas. Šiandien sakytume – aplinkos minimalizmas, kurį aš netrukus papildau gamų ir arpeggio garsais, lėtai skambinamais pratimais. Čia save girdžiu kitaip negu namuose, tad netrukus pabandau panašiai pasijusti ir prie savojo „Försterio“ Žemaičių gat­vės gale, kur vos rausvos elektros lempučių vielelės pašviesėja tik vėlai vakare. Grįžęs iš gimnazijos ir papietavęs, kol šviesu, išmokstu atmintinai teksto tarpsnelį, o sutemus jį gludinu. Lėtai, tyliai, dar tyliau... Ir vis laukdamas jaukaus mokytojos kambario sienų, tamsios lango properšos bei to, ką ji mane sustabdžiusi taupiais žodžiais pasakys (skambinant niekada nekalbėdavo).

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

Retsykiais po darbų mokytojų seminarijoje pakeliui į namus užeina tėvas. Jie kalbasi vokiškai – gal todėl, kad mokytoja studijavo tos kalbos aplinkoje. Vokietijoje? Austrijoje? Man šie dalykai nerūpėjo, kaip ir klausimas, kur ir kaip ji išliko karo metais. Tėvas gal žinojo, bet šių temų su manim negvildeno. Mudviem tamsoje lipant aukštyn mediniais Aušros laiptais, mėgdavau jam šį bei tą pasakoti apie tos dienos pamokas gimnazijoje.

Mokytoja patarė įsigyti gerai išleistų ir nebrangių natų. Nusipirkęs du Beet­hoveno sonatų tomus (MYЗГИЗ 1946 МОСКВА, atvertęs porą lapų skaitau –­ Oтпечатано в типографии M 304, o tai ir ženklina gerą Leipcigo spaustuvę). Eidamas Laisvės alėja stabteliu prie išlikusių reflektorių apšviestos vitrinos, kurioje besisukantį elegantišką manekeną stebiu tarsi praeities miražą. Šalia manęs moteriškė nedidelei mergaitei sako: „Matai? Švenčia trisdešimt metų!“ Suprask – vadinamosios bolševikų spalio revoliucijos apvalią sukaktį. Švenčia! Pažvelgiu į ją lyg necenzūrinį žodį išgirdęs, nueinu.

1949-ųjų pavasarį netenkame tėvo. Fortepijono programą ruošiu vienas, nes mokytojai dekretinės atostogos, o laikinų kitos pedagogės pamokų atsisakiau, tad dešimtmetėje muzikos mokyk­loje (dabartinėje Juozo Naujalio) man buvo leista ruoštis pačiam. Gal manant, jog mokyklą aš irgi pats paliksiu arba mane iš jos pašalins. Egzaminai – buvusių „Neo-Lithuania“ rūmų po žiemos dar neįšilusiuose mūruose, Paro­dos gatvėje. Komisijai pirmininkavęs iš Vilniaus atvykęs Jurgis Karnavičius „po visam“ taria man porą šiltų žodžių. Netrukus sužinau, jog Sara Langevičienė mokyk­loje nebedirbs, liks tik muzikinio teatro koncertmeistere. Lyg kažkas pakritikavo jos „pasenusį“ metodą, lyg... Nesistengiau smulkiau sužinoti, tad ir dabar tik spėlioju.

„Aušros“ gimnazijoje per pertrauką prie manęs priėjęs Anatolijus Valičenka pasiteirauja, ar nenorėčiau tapti Elenos Okulič-Kazarinienės mokiniu – būtume kolegos. Ji dar caro laikais studijavo Maskvoje, o gyvena jo kaimynystėje. Gal ilgai nesvarsčius priimti pasiūlymą lėmė ir mano nužiūrėtų senų medinių namelių ties „Saulės“ gimnazija trauka, noras patirti juose saugomą visai kitokią negu pas mokytoją Langevičienę praeitį? Netrukus Tolios (artimieji taip vadino Anatolijų) nurodytą dieną ir valandą spusteliu elektros skambutį dailiose gonkose ir giliai alsuodamas lūkuriuoju. Ne iš karto namo gilumoje kažkas subilda, po pauzės – vėl ir pagaliau lauko durys atsiveria. Vos padažytų lūpų šypsena, draugiškas žvilgsnis. Už priemenės ir tamsaus, senu būstu dvelkiančio koridoriaus – didelis kambarys. Jo durys taip įterptos tarp fortepijono klaviatūros ir krosnies, jog kam nors skambinant dar ankštesnis tarpas įėjusįjį verčia tolyn prasisprausti šonu. Erdvu ir ankšta. Natomis apkrautas fortepijonas siauruoju galu remia sieną, virš jo kabantis senas laikrodis džergždamas skelbia, jog aš vėluoju pusvalandį. Negali būti... „Saulės“ namus juk pasiekiu per dvidešimt arba ir mažiau minučių (savo laikrodžio dar neturėdamas gan tiksliai žinodavau, kiek einu iki tos ar kitos vietos), tad nejaugi šitiek stovėjau prie durų? Bet Tolia man kitą dieną paaiškina, jog laikrodis skuba bemaž pusvalandį, taip saugodamas mokytoją nuo vėlavimų. Po laikrodžiu –­ Liszto atvaizdas, jam sunkoka prilygti anglimi ar minkštu pieštuku Dobužinskio nupieštam mokytojos potretui, kurį vos įėjęs pamačiau ant galinės kambario sienos. Ties juo – sofa, foteliai ir iki jų nusidriekę didžiulės atokiai stovinčios palmės lapai. Vasaromis ji išnešama į sodą, kurio rudenėjantis dvelksmas dabar sklinda pro atvertą langą, papildomas ties juo ant grindų pabertų obuolių. Fasado sieną ir du jos langus valdo kabantis, vos į priekį pasviręs veidrodis plačiais auksuotais rėmais, po juo – tualetinis stalelis su buteliukais, kremo indeliais, pudromis, dar kažkuo... Aukso kasyklos detales pamėgusiai plunksnai, kaip ir visas šis kambarys su senoviškai įrištomis enciklopedijomis, širmomis, nuotraukomis virš rašomojo stalo. Arba to kito – didelio, apskrito, apkrauto taip, jog baltai staltiesei teliko kraštelis, prie kurio vaišinamės kava ir gabalėliu „Tulpės“ torto. Mat užėjo Rostikas (sūnėnas Rostislavas Andrejevas), dažnokai aplankydavęs tetą pakeliui į namus po repeticijų teatre.

Laikrodis džergždamas muša jau kažkelintą valandą, o mes, jo nepaisydami, toliau šnekučiuojamės ir mėgaujamės neatauštančia kava. Baltoji staltiesė jau baigia uždengti stalą, nuo kurio nejučia dingo krūvos žurnalų ir knygų, o laik­rodis... Jis tiek drauge su manim nuskubėjo pirmyn, kad jau pasakoju apie studijų metais Vilniuje girdėtą profesoriaus Jurgio Karnavičiaus įspūdį, kokį jam paliko Kaune matytas „Linksmosios našlės“ spektaklis – Rostislavas su Gražina Matulaityte ten buvo pora, kokios galėjęs pavydėti Paryžius. Tik kada iš kambario dingo ir nebegrįžta šis elegantiškasis mokytojos sūnėnas, nes vis dar karštą kavą geriame dviese prie neuždengto stalo. Staiga pasijuntame esą Vilniuje, kur prie mudviejų prisijungusi Nora raiko mokytojos papročiu atvežtą gardų „Tulpės“ kringelį, o mano mintyse vėl tiksint senajam laik­rodžiui nuklystu į 1949-ųjų adventą ir artėjančias Kalėdas – mokytoja po pamokos man įduoda pageltusį voką sakydama: „Čia toks vaizdelis, ten kažkada mokiausi, iki Kūčių nežiūrėkite...“ Senas paprotys. Kalėdų išvakarėse už rusvos spausdintos nuotraukos aptinku kuklių pinigėlių, kuriais pasidalijo žinodama, jog pirmą kartą jas švęsime be tėvo. Pati nelengvai gyvendama, ji būtent dalijosi, o ne šelpė. Laikrodžiui be atvangos dar tiksint nutolsta menkučiai mano honorarai ir solidesnės premijos. Bet džeržgiančios, kažkur vis labiau skubančios valandos, dienos ir metai iš atminties neištrina ano nuoširdaus, iš tiesų prieškalėdinio mokytojos Elenos Okulič-Kazarinienės gesto.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai