Jacob Mikanowski. Sudie, Rytų Europa! (II)

 

Pirma pamoka. Mišrios populiacijos zona

Pirmiausia, apie Rytų Europą reikia žinoti, kad joje nepaprasta gyventojų įvairovė. Tai viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur tokia skirtingų kalbų, religijų ir etninių grupių gausa. Dažnai šie skirtumai siedavosi ir su klasiniais ar profesiniais skirtumais – rytų Lenkijoje katalikai lenkai dvarininkai valdė Stačiatikių bažnyčiai priklausiusius ukrainiečių ir baltarusių tautybių valstiečius, kurie vykdavo į žydiškus ir jidiš kalbančius kaimelius pardavinėti savo produktų ir įsigyti jų dirbinių. Transilvanijoje šiuos vaidmenis buvo perėmę katalikai vengrai, stačiatikiai ir unitai rumunai, liuteronai ir kalvinistai vokiečiai, o osmanų Makedonijoje buvo tokia svaiginanti turkų, slaviškai kalbančių musulmonų, albanų, bulgarų, graikų, arumunų, valakų, romų ir žydų sefardų maišatis, kad jų socialinė struktūra nepasiduoda analizei.

Bukovina – Austrijos-Vengrijos imperijos provincija Karpatų papėdėje, vėliau priklausiusi tai Rumunijai, tai Ukrainai, – dar viena daugiatautė vieta. Gregoras von Rezzori, Sicilijos aristokratų, persikėlusių gyventi į Austriją XVIII a., palikuonis knygoje „Praėjusių dienų pūgos“ („The Snows of Yester­year“, 1989) apie kalbines savo jaunystės aplinkybes rašė: „Motina nei vartojo, nei suprato kurią nors iš vietinių kalbų. Nors austrų valdymo metu Bukovinoje oficiali kalba buvo vokiečių, tačiau kuo giliau ji skverbėsi į Bukoviną, tuo labiau darėsi išdarkyta ir nebesuprantama – tiek mums, tiek margai vietinių masei. Kita vertus, Kasandra, jokia kalba nekalbėjusi taisyklingai, save išreikšdavo rumunų, rutėnų, lenkų ir vengrų, taip pat turkų ir jidiš nuotrupomis, papildydama jas groteskiškais, grimasiškais pamėgdžiojimais ir primityvia, vaizdinga kūno kalba, kuri visus prajuokindavo ir būdavo kiekvienam suprantama.“

Antra, reikia atsiminti, kad daugeliu aspektų Rytų Europa atsiliko. Lyginant su kaimynais šiaurėje ir vakaruose, ji vėlai priėmė krikštą, kūrė valstybes, pavėluotai ėmėsi industrializacijos. Nenuostabu, kad rytų europietiškiausi kraštai (net kitų rytų europiečių akyse) vienas nuo kito labiausiai skyrėsi ir atsiliko religiškai. Kosmopolitiškiems Austrijos-Vengrijos armijos karininkams tokia vieta atrodė Galicija: „Bylota, jog Galicijoje – dumb­lini ir dulkėti keliai, musės ir utėlės, išplitusios venerinės ligos, girti valstiečiai ir klastingi žydai. Lenkai dvarininkai nenorėjo turėti nieko bendra nei su Habsburgų pareigūnais, nei jų dukterimis. Galicija – vieta, kur prisigeri ir neišsiblaivai, naktis leidi aptriušusiose kavinėse lošdamas ir paleistuvaudamas, kur ilgiesi civilizacijos ir it piligrimas keliauji iki geležinkelio stoties, kad pamatytum praskriejantį Lembergas–Krokuva–Viena ekspresą.“1

Francesco Lanos de Terzi’o skraidantis laivas (XVII a.)
Francesco Lanos de Terzi’o skraidantis laivas (XVII a.)

 

Antra pamoka. Imperija ir maskaradas

Kas galėtų suvienyti tokią nevienalytę ir retrogadinę erdvę? Tik imperija. Trys imperijos – Habsburgų, rusų ir Osmanų – viešpatavo Rytų Europoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Kiekviena taikė skirtingas pavergimo formas, idant savuose gniaužtuose išlaikytų valdomas sritis. Kartais tokios technikos kone prilygdavo mistikai.

Habsburgų imperija meistriškai išlaikė harmoniją. R. J. W. Evansas rašo, kad ši šalis buvo ne „valstybė“, o „švelniai įcentrinė sumišusių nevienalyčių elementų agliutinacija“. Jos imperatoriai valdė pernelyg daug tautų, kaprizingos bajorijos ir maištaujančių provincijų, kad juos vienytų vien tik idėja.

Taigi, kad suvaldytų šį griozdišką darinį, šviesuoliai triūsė ieškodami tinkamos sistemos. Vakarų mokslininkai atradinėjo gravitaciją, mistinius atitikmenis tarp imperinės dinastijos ir saulės, magneto, harmonijos ir pirminio išjudintojo. Matematikai tiek daug dirbo spręsdami skritulio kvadratūros uždavinį, kad tai tapo žinoma kaip aust­riška matematinė problema. Fizikai mėgino sukurti amžinuosius variklius. Gydytojai ieškojo universalaus vaisto, panacėjos, filosofinio akmens.

Imperatoriai buvo ypač užsiėmę pastarąja veikla. Jie samdė alchemikus iš visos Europos, kad šie išmokytų savo paslapčių – iš pradžių Prahoje, vėliau Vienoje. Vienas jų įrodinėjo, kad filosofinis akmuo yra sakramentas, trečiasis Tėvo-gyvsidabrio ir Sūnaus-sieros trejybės dėmuo. Kiti teigė, kad mąstymas apie akmenį yra daug vertingesnis nei jo teikiami lobiai. Tačiau daugiausia malonės imperatoriai teikė sugebėdavusiems pagaminti tikro aukso.

Johannas Konradas von Richthausenas tapo vienu numylėtinių. Jis parodė imperatoriui raudonų miltelių smiltelę ir ja ~1,5 kg gyvsidabrio pavertė 1 kg aukso. Imperatorius buvo sužavėtas.

O imperijos šviesuoliai triūsė toliau. Johannas Friedrichas von Rainas išaiškino Hermio Trismegiso apokalipsę ir septynis filosofo antspaudus. Hieronymas Hirnhaimas, Strahovo vienuolyno Prahoje abatas, drąsiai reiškė palankumą neišmanymui, esą mokymasis yra blogis, prisidedantis prie tuštybės; joks tikras pažinimas nėra įmanomas ir mokslininkai niekuomet nesutars. Francesco Lana de Terzi vaizdavosi skraidančius laivus. Johannas Joachimas Becheris išradinėjo būdus, kaip naudotis žemkase ieškant mineralų Dunojaus dumble. O štai Athanasius Kircheris, sumaniausias iš jų visų, perprato tikrąsias žemės drebėjimų priežastis ir krikščionybės paslaptis, užkoduotas egiptiečių hieroglifuose. Kiek­viena juodosios magijos sukelta problema gali būti išspręsta baltąja.

Kitos dvi imperijos, – Rusijos bei Aust­rijos-Vengrijos, – Rytų Europoje vyravusios į šiaurę nuo Balkanų, savo valdytų tautų atmintyje paliko skirtingus įspūdžius. Austrija-Vengrija laikyta nepalyginamai švelnesne. Nesisteminga konstrukcija vienybę išlaikė beveik vien dėl dinastijos ištikimybės ir baroko kerų. Habsburgų karalystė iš esmės buvo komiškos prigimties. Jos pagrindinės ydos – ne smurto, o nereikalingos komplikacijos ir nesibaigiančios, betikslės teismų apeigos bei biurokratinio protokolo detalės. Šiame opéra bouffe krašte išorė buvo itin reikšminga, o absurdas dauginosi kaip triušiai.

Austrijos-Vengrijos armijos pasididžiavimas – šaltos, visiškai baltos spalvos karininkų uniforma, kuri, tinkamai prižiūrima ir atkakliai valoma šepečiu, įgaudavo subtilų melsvą tviskesį. Uniformos buvo itin gražios ir ne mažiau brangios. Stengdamiesi jas įsigyti karininkai dažnai įklimpdavo į dideles skolas. Norėdami išsimokėti, valgydavo tik duoną, o žiemodavo be malkų. Tarnauti imperatoriaus armijoje buvo garbės, o ne godumo reikalas. Uniformos privalėjo būti nepriekaištingai švarios, bet koks nudėvėjimas ar dėmė reiškė papeikimą ir būtinybę įsigyti naują.

1850 m. vienas imperatoriaus generolų įsakė kiekvienam karininkui užsiauginti juodus ūsus. Šviesiaplaukiai vyrai tokią transformaciją galėjo įvykdyti tik gausiai užtepę juodo batų tepalo. Kartą jie ir likusios karinės pajėgos susirinko į pratybų aikštelę. Po komandos „ramiai“ laukiant patikrinimo pradėjo lyti. Batų tepalas ėmė varvėti nuo ūsų tiesiai ant baltų uniformų.

Uniformos pražuvo, kaip ir karininkai.

Kitaip nei Austrijos-Vengrijos imperatoriai, Rusijos imperijoje carai be jokių trikdžių valdė ne pasitelkdami detales, bet jėga. Jų įrankiai – stačiatikybė ir botagas – keista kombinacija, leidusi smurtui ir stebuklams reikštis išvien.

Zaporožės Sečės kazokai buvo nuožmiausi imperatoriaus armijos kareiviai. Tačiau labiausiai linkę į vaidus ir maištą. Taikos su turkais laikotarpiu imperatorė nusprendė, kad iš kazokų daugiau žalos nei naudos. Ji pasiuntė savo mylimąjį suimti jų vado – tuo metu šis jau buvo senis. Iš pietų vadas buvo perkeltas į vyrų vienuolyną Baltijos jūros saloje ir uždarytas požeminėje celėje su mažu langu orui patekti – tikėtasi, kad ten ir numirs. Tačiau visai kaip augalai ar vabzdžiai, žiemojantys po žeme, jis gyveno toliau. Po 25 m. nuspręsta jį paleisti. Išlaisvintas jis panėšėjo į žvėrį, o ne žmogų. Barzda –­ ilga ir neprižiūrėta, drabužiai virtę sutrešusiais skarmalais, o nagai atrodė it didžiulės žnyplės. Jis buvo visiškai aklas ir, visai kaip Nabuchodonosaras, prarado gebėjimą kal­bėti.

Kazokas pasiliko vienuolyne dar dvejiems metams. Mirė būdamas 113 metų. Šiandien jis laikomas šventuoju.

 

Trečia pamoka. Mėginimai užčiuopti modernybę

Didžiojoje Rytų Europos dalyje imperinis valdymas kažkuria prasme atrodė logiškas. Juk vis dėlto imperijos su įvairove tvarkosi naudodamosi nelygybe, o valstybės lygybę skatina primesdamos homogeniškumą, tačiau tai reikalauja daug jėgų.

Imperijų mirtį Rytų Europoje nulėmė Pirmasis pasaulinis karas ir posūkį į modernybę. Tačiau ši daugeliu aspektų buvo antrarūšė – erzacas. Apėmė jausmas, kad užtikrintumo era baigiasi, – neriama į kapitalizmą ir masinę politiką su visomis jų bėdomis ir maža nauda. Naujojoje realybėje žmonės apgraibomis ieškojo būdų, kaip savo pasauliui vėl suteikti prasmę. Ideologijos atsklido it gandai iš tolimų kraštų. Kartais jų buvo griebiamasi gerai nė nežinant reikšmės.

*

Zoltánas Böszörmény manėsi esąs milžinų milžinas. Jis buvo „didis vengrų poetas, atliekantis pranašišką misiją“ ir politikas. Klausėsi Vengrijos motinų raudų ir išgirdo mieliausios iš visų – Motinos Vengrijos – kvietimą. Böszörmény buvo tribūnas, pasiryžęs nė nemirktelėdamas pasmerkti myriop šimtus tūkstančių, o kartu visada pasirengęs pamaloninti. 1931 m. Vokietijoje susipažino su Hitleriu ir išsyk atsivertė į fašizmą. Skelbė antisemitizmą, kalbėjo apie žemės reformą ir teisingumą varguomenei. Jo kolegos buvo „vengrų tautos sodininkai“ ir „žydiškų kiaulių giltinės“. Jų simboliu buvo sukryžiuoti dalgiai – kuklesnio krašto svastika.

Böszörmény pralošė rinkimus. Smarkiai. Spauda tyčiojosi, tačiau jis neprarado tikėjimo. Ir atsirado jį išgirdusiųjų. Sausose rytų lygumose valstiečiai vis dar buvo po dvarininkų padu. Bežemiai ir vargšai, tikėdamiesi pabėgti nuo kančių, plūdo į politiką. Sektantizme ir religinėje ekstazėje ieškojo išganymo. Maišto diena turėjo išaušti 1936 m. gegužės 1-ąją – 3 mln. varguolių ketino nužygiuoti į nuodėmingąją sostinę ir sugriauti ją iki pamatų.

Atėjus tai dienai keli tūkstančiai šalininkų susitiko valstietiško miestelio apleistoje lygumoje. Jie buvo išvaikyti, 700 teisiami. Dviem iš šimto priklausė arklys ar lopinėlis žemės, jie vilkėjo suplyšusias kelnes, per trumpas milines ar nutrintas avies odos liemenes – nė vieno su palaidine. Kiekvienas teigė esąs pasiryžęs žūti vardan idėjos, tačiau spaudžiami negalėjo atsakyti, kokia toji idėja yra.

*

Tarpukariu ore tvyrojo apokalipsės nuojauta. Marksizmas, fašizmas ir nacionalizmas sklido tarsi naujos religijos. Tačiau kai kurie laikėsi įsitvėrę senųjų įsitikinimų.

Eliaszas Klimowiczius buvo neraštingas miškinis iš Lenkijos ir Baltarusijos pasienio girių. Jį į religijos kelią atvedė banditas. Šis plėšė, mušė ir grasino mirtimi Gžybovo krašto gyventojams, o Rusų caro tvarkdariai nieko negalėjo padaryti. Taigi Eliaszas nuėjo į miestelį pasikalbėti su arčiausiai buvusiu dvasininku stebukladariu. Kol jis buvo išvykęs, kitas kaimietis nušovė banditą, tačiau būtent Eliaszui buvo priskirti nuopelnai.

Po kurio laiko jis ėmėsi statyti bažnyčią. Niekas nežinojo, iš kur jis traukė pinigų. Vieni kalbėjo, kad bažnyčia buvo iškviesta tiesiog pakilti iš žemės, kiti – kad jis buvo pranašas Elijas, nusileidęs iš dangaus. Taigi garsas apie jį sklido. Minios rinkosi Veršalinėje, Eliaszo miško tankmės Jeruzalėje, kad pasiklausytų pamokslų. Moterys stovėjo jo pakraigėse, bučiavo jo paliktus pėdsakus ir gėrė vandenį, kuriuo jis prausėsi. Jį pradėjo supti nauji apaštalai: Bielskis, Kobryńskis, Janas Bogosławas – jų per daug, kad visus vardyčiau...

Atėjo 1936 m. vasara, derliaus nuėmimo metas. Valstiečių procesija ėjo kadagiais ir tūbėmis apaugusių smėlio kalvų vingiuotais takais. Procesijos priešakyje nešė kryžių, botagą ir erškėčių vainiką. Jie ketino nukryžiuoti savo pranašą, kadangi paskutinis nukryžiavimas vyko pernelyg seniai. Per tą laikotarpį pasaulis tapo nuodėmingas ir palaidas, velnias žemėje pradėjo jaustis kaip namuose.
Eliaszas nebuvo suinteresuotas savo nukryžiavimu. Nuo savo sekėjų jis pasislėpė po medžių šaknimis, kol šie jo ieškojo miške. Po trijų dienų jis prisikėlė – it iš numirusiųjų, tačiau žmonės jau nebebuvo nusiteikę skubinti savo išganymo...

Atėjus sovietams, Eliaszą įskundė vienas iš apaštalų. Rusai tik pasijuokė ir praminė jį „lenkų Dievu“. Sakoma, kad per tardymą jis išliko tvirtas; gavo 5 m. stovykloje netoli Irkustko, Sibire. Po kelerių metų mirė slaugos namuose į rytus nuo Krasnojarsko, kur anksčiau būta vienuolyno. Sekėjai visą tą laiką jam siuntė paketus, o po mirties toliau kasmet rinkosi ant šventosios kalvos Grabarkoje, Eliaszo Golgotoje, giedoti elegijų prarastajam Rojui.

 

Ketvirta pamoka. Kraujo skonis

Tironų ir žudynių eros pradžia. Tarpukariu kabaretinis Austrijos-Vengrijos politikos pasaulėlis išnyko. Po jo kilę vietinės kilmės judėjimai – fašizmas, komunizmas, nacionalizmas – dažnai pasižymėjo ne demokratiškumu, bet žudynėmis. Imperijų smurtą bent jau pristabdė ribotos ambicijos – jų ribos retai tęsdavosi toliau nei pora šimtų kilometrų nuo sienos. Ten jas atmiešdavo universali kompetencijos stoka ir dažnas vadovavimasis kitų nuomone.

Vėlesniems režimams tai negaliojo. Antrajame pasauliniame kare Rytų Europos veidą keitė du judėjimai, siekę pakeisti visą pasaulį (ir jiems beveik pasisekė). Nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos konflikte Rytų Europa tapo, anot istoriko Timothy Snyderio, kruvinomis žemėmis – žudymo utopija. Nacių nusikaltimų visuma per plati, kad būtų čia papasakota. Holokaustas – pats kaip atskiras pasaulis, jo mastas sukrėtė Rytų Europą. Stalinas, nors ir pašalietis, niūriai atspindi regiono jautrumą. Galbūt todėl, kad jo ir pasekėjų veikla dažnai įgydavo juodojo humoro atspalvių. Hitleris – absoliučiai kitoks. Vis dėlto pasakojimuose esama panašumų į Staliną ir netgi nerimą keliančių absurdiškumų – dėl ūsų ir nemalonaus juoko.

*

Konstantinas Pätsas buvo Estijos prezidentas. Estija nepriklausomybę atgavo po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau buvo per maža, kad ilgai ją išlaikytų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Hit­leris ir Stalinas pasidalijo Rytų Europą ir Estija atiteko Stalinui. Pirmiausia jis pasiuntė Molotovą pranešti Pätsui, kad sovietai jo šalyje turi įsirengti karines bazes. Tuomet pavertė jį savo marionete ir nurodė paskelbti 200 dekretų. Galiausiai suėmė. Iš pradžių Pätsą išsiuntė į Ufą Orenburgo stepėse, vėliau įkalino, paskui uždarė psichiatrijos ligoninėje. Pätsas tam nepritarė, teigė nesąs išprotėjęs ir norėjo būti išsiųstas į užsienį. Šiaip ar taip, jis buvo Estijos prezidentas. Sovietai atsakė: „Tu esi išprotėjęs. Tu išprotėjęs, nes teigi esąs Estijos prezidentas. Juk jei būtum Estijos prezidentas, nebūtum beprotnamyje.“

*

1949 m. Čekoslovakijos komunistų partija 70-mečio proga nusprendė pagerbti Staliną jam skirtu monumentu Prahoje. Tai turėjo būti didžiausia Stalino statula visame pasaulyje.2 Surengtas konkursas išrinkti žmogui, kuriam teks garbė atlikti tokį užsakymą. Visiems Čekoslovakijos skulptoriams įsakyta jame dalyvauti. Dauguma tyčia vaizdavo didįjį lyderį netinkamomis pozomis, besišypsantį ar išskėstomis rankomis it laiminantis Jėzus. Otakaras Švecas, įmantrius tortų papuošimus gaminusio šefo konditerio sūnus, ėmėsi papildomų atsargumo priemonių – išlenkė du butelius degtinės. Nelaimei, jis vis tiek laimėjo.

Stalinas pavaizduotas stovintis žmonių priešakyje. Už jo – darbininkas, agronomas, partizanė ir rusų kareivis. Ketverius metus aukščiausius postus partijoje užimantys asmenys ėjo į Šveco studiją dalyti patarimų dėl kuriamo dizaino. Kaskart jie norėjo to paties – kad Stalinas būtų aukštesnis, o likusios figūros žemesnės. Granitas jau buvo pradėtas kalti, o partinė kritika nesiliovė. Šveco žmona, neištvėrusi spaudimo, nusižudė.

Galų gale Švecas paminklą baigė. Atidengimo išvakarėse autorius nuvažiavo patikrinti savo skulptūros. Taksi vairuotojas jam šį tą parodė: „Štai, partizanė laiko ranką ant kareivio praskiepo. Kad ir kas tai sukūrė, jį neabejotinai nudės.“ Tą pačią naktį Švecas nusižudė.

Miršta Stalinas. Chruščiovas pasako savo slaptąją kalbą. Praeina dar 7 metai. Pagaliau Stalinas turi būti sunaikintas, tačiau – partiniai graso – tai turi būti atlikta oriai. Negali nukentėti Sovietų Sąjungos garbė. Jokių sprogmenų ant Stalino galvos, jokių šūvių teritorijoje. Pasirinktas sprogmenų ekspertas buvo geriausias šalyje. Dvi savaites iki griovimo jis negalėjo užmigti, o atėjus laikui nuspausti mygtuką, savo nervus ramino šešiais stikliukais slivovicos. Po sprogimo jis prapliupo ašaroti ir greitosios pagalbos buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę.

Net ir miręs Stalinas sugebėjo žmones išvesti iš proto.

Otakar Švec. Paminklas Stalinui Prahoje
Otakar Švec. Paminklas Stalinui Prahoje

 

Epilogas

Tiesą sakant, skaitydamas pramanus ar tikras istorijas iš Rytų Europos, visada juose ieškau kažko apie save, savo kilmę. Šią istoriją mano sužadėtuvių dieną papasakojo mama.

Teta Jadwiga ir dėdė Turnowskis mėgino susituokti 3 kartus. Pirmą kartą –­ 1940 m. Minske. Sunkiai, tačiau buvo surinkta reikiama pinigų suma. Pakeliui į civilinės metrikacijos biurą jiedu sutiko bendrą draugą. Jam tuoj pat reikėjo pasiskolinti pinigų – krautuvėse ką tik pasirodė arbatinukai. Taigi pinigai, skirti santuokos liudijimui, buvo atiduoti. Kitaip ir negalėjo būti. Santuoką galima atidėti, tačiau nežinia kada kitą kartą pasitaikys proga nusipirkti arbatinuką.

Antrąkart susituokti jiedu mėgino po dvejų metų Tadžikistane. Šįkart pinigų buvo, jie jau ir gyveno kartu – mažame miestelyje, kuriame visi vieni kitus pažinojo. Nuėjus į biurą, atsakingas asmuo buvo nustebęs. Anot jo, pora viską padarė atvirkščiai – pirmiausia reikia susituokti, o tik tada pradėti gyventi kartu, tad atmetė santuokos liudijimo prašymą.

Trečiasis mėginimas vyko pokarinėje Varšuvoje. Dėdė Turnowskis į ministeriją atvyko laiku ir kartu atsivedė du liudininkus (vienas jų – arbatinuko savininkas Icekas). Trūko tik Jadwigos. Ji dirbo leidykloje, negavo laisvadienio. Tačiau šįkart – pagaliau – po 6 m. jiems pavyko. Oficialus asmuo sutiko pasirašyti santuokos liudijimą nedalyvaujant nuotakai.

Tai toli gražu ne tragiškiausia istorija. Joje nėra mirties bausmių, trėmimų ir deportacijų, palikusių žymę kiekvieno tos kartos atstovo gyvenime. Dėl glaustumo aš taip pat neįtraukiau to, kas nutiko Jadwigai su vyru grįžus į Lenkiją, įsikėlus į naujus namus Silezijoje, nepaminėjau Meiseno porceliano, per evakuaciją palikto vokiečių, ar spintoje rastų ilgaaulių juodų nublizgintų odinių batų, kurie priklausė SS karininkui, gyvenusiam ten prieš jiems atvykstant.

Tetos pasakojimuose man itin patiko sardoniškas humoro jausmas, ironija katastrofos akivaizdoje. Tie pasakojimai iliustruoja visą jos kartą. Milžiniškus gyvenimus! Kuo juos matuoti – arbatinukais ir praleistais susitikimais? Kam studijuoti Rytų Europą? Kai kuriems iš mūsų tai yra būdas atrasti savo šaknis. Tačiau čia slypi gerokai daugiau. Esame pratę laikyti save protagonistais. Istorijos iš Rytų Europos siūlo į pasaulį žvelgti iš kitos perspektyvos. Jos primena, kad ne visuomet esame savo likimo kalviai. Kartais istorija eina sava, nuo mūsų nepriklausoma vaga, tad vienintelis būdas ją priimti – nuolankiai susitaikyti arba juoktis.

1 Istvan Deak. „Beyond Nationalism: A Social and Political History of the Habsburg Officer Corps, 1848–1918“, 1990.

2 Po atidengimo 1955 m. gegužės 1 d. tai buvo didžiausia Stalino statula pasaulyje ir didžiausia grupinė kompozicija Europoje: 15,5 m aukščio ir 22 m ilgio, – vert. past.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

lareviewofbooks.org, 2017 m. sausio 27 d.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai