Valentinas Sventickas. Filmo apie „Suokalbį“ paraštėse

Pagaliau pamačiau Artūro Jevdokimovo filmą „Suokalbis“. Apie pagarsėjusią kavinę, veikusią Rašytojų sąjungos rūmuose praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Ką režisieriui pavyko išsakyti, tai gailestavimą, kad tokio būdo kavinės jau nebėra. Jis pradeda filmą nuo kažin kokių laidotuvių vaizdų (paskui jais ir baigia) – karstas, jo nešikai, dūdų orkest­ras, skėčiai (lyja), procesijos dalyvių pasiblaškymai. Tai pačiai tonacijai priklausytų – filmui einant į pabaigą – nemažo būrio rašytojų išvežimas autobusu nuo rašytnamio. Pasinaudota iškeliavimu į literatūrinį renginį. Stabtelėjimas prie ežero, išlipusių keliautojų vaikštinėjimas ekrano tyloje; tai vieninteliai spalvoti kadrai. Kaip kontrastas nufilmuotam rašytojų subuvimui kavinės salėje – daugybė daugeliui atpažįstamų veidų, bokalai, cigaretės, pokalbiai, tylėjimai, muzika, šokiai. Tokia tad filmo tezė – buvo, nebėra. Rašytojai išvežti, „Suokalbis“ palaidotas.

„Suokalbyje“. Marijos Mlinkauskaitės nuotrauka
„Suokalbyje“. Marijos Mlinkauskaitės nuotrauka

Tačiau tai, kas rodoma kaip didis smagumas, nėra „Suokalbio“ kasdienybė ir esmė. Nufilmuota visai kas kita – Rašytojų sąjungos surengtas pasilinksminimas po kokio nors literatūrinio renginio, turbūt užbaigus „Poezijos pavasarį“. (Regis, ir kitų panašių renginių vaizdelių prišlieta.) Tik patalpa ta pati ir ta pati šeimininkė (ją šokdina Algimantas Zurba). Dėl tokių vakarėlių su ja, kaip nuomininke, reikėdavo susitarti. Sutikdavo Jolanta mielai, jai ir apsimokėjo, ir patiko. Vėlesniems šeimininkams taip pat.

Kas laimėta, kaip sakytų semiotikai, šiuo vaizdų sukeitimu? Parodyta tikrai daug žinomų literatūros veidų – nuo Algimanto Baltakio iki Renatos Šerelytės –­ malonaus subuvimo sąlygomis. Taip, gražu matyti, kaip 1995 m. atrodė tas ir ta, kas dar rūkė ir gėrė, kas moka šokti, dūkti arba medituoti tokioje aplinkoje.

Bet „Suokalbis“ buvo kas kita.

Gerai. Pradėkime nuo triukšmingų linksmybių, kurios rodomos. Tikrajame „Suokalbyje“ jų išties būdavo, dažniausiai vakarais ir naktimis, bet rašytojų tame šurmulyje galėdavai matyti ne visada. Kartais koks rašytojų staliukas, pradėjęs gurkšnoti pavakare, iš tiesų užsilikdavo. Atklysdavo, bet kuriuo paros laiku, vienas ar kitas plunksnos kankinys, pradėjęs „daugiadienes“ arba šiaip „išėjęs į trasą“, toks dideliuose rūmuose paskui rasdavo net ir nakvynėlės užkampį. Išgerti ir pasikalbėti linkusieji kolegos užsilikdavo, jeigu kavinėje pasirodydavo dosnus vaišintojas. Tokių šaunuolių ateidavo, yra pasakojimas apie vyruką, kavinės židinį kūrenusį doleriais. Pasakojama, kad gyvajam klasikui J. E. pačiam mokėti nereikėdavo. Tie rašytojai, kurie pavakaroti ateidavo dažniau, jautėsi esą namų ir padėties šeimininkai, barmenė jiems sutikdavo įpilti bargan (stalčiuje tūnojo skolininkų sąrašas), jie leisdavo sau garsiau šūkauti, skėsčiotis, ištuštinti atsitiktinio lankytojo taurę. Visiems kitiems toks elgesys atrodė savaime suprantamas, net įdomus, nors aštrių reagavimų pasitaikydavo. Su perskeltom kaktom ir sudaužytais bokalais. Po lankytojų šiurpinimo, snukiamušių ir griuvinėjimų nuo laiptų vienam kitam kavinės valdžia uždrausdavo peržengti slenkstį, dėl to kildavo barnių, būta skundų Rašytojų sąjungos pirmininkui dėl „diskriminacijos“, visa tai baigdavosi skriaudžiamojo beldimu į kavinės langą, ir visada atsirasdavo gailestinga ranka, pro langą ištiesianti trokštamą gėrį. Kavinės šeimininkai stengdavosi užglaistyti konfliktus, apsieiti be policijos, įsismarkavusius gėriukėlius nuveždavo iki namų arba patikėdavo draugų globai. Ir vis dėlto buvo nemalonių įvykių.

Pakartosiu, kad rašytojų tokiuose vakarojimuose arba būdavo, arba ne, bet jie, žinoma, buvo didžiai pageidautina razinka, ypatingoji spalva.

Tai kas tada į „Suokalbį“ eidavo, kas kūrė tą įspūdį „kaip silkės bačkoj“, ypač penktadienio vakarais, kai buvo šokama (tiesą sakant, šokių pasitaikydavo bet kada, juk laisvė)? Vos du kambariai, vienas didesnis, kitas mažesnis, visi staliukai apsėsti, apsėstos palangės, nepaisant to, kad centre dar trinasi būrelis šokančiųjų. Ateidavo spaudos žmonių, aplinkinių įstaigų darbuotojų, politikų, aktorių, atlikėjų, kažkodėl teisininkų, užsieniečių, šiaip nugirdusiųjų, „kaip čia gerai“. Kas buvo „gerai“? Bandysiu formuluoti. Visi, kurie ateidavo, šioje kavinėje galėjo ir norėjo jaustis esą kaip visi. Tavo statusas, pareigos, ambicijos, apranga, elgesio būdas – neturi jokios reikšmės. Kas nori linksminasi, kas geria, kas šoka, kas uždainuoja, kas dairosi, kas šnekučiuojasi su niekad nematytu žmogumi, kas sėdi įsmeigęs akis į nežinią – viskas visiems priimtina, nieko nestebina. Nieko nestebino ir kavinės paslaugų kokybė (kaip dabar sakytume), pats turėjai eiti prie baro, pastovėti eilėj, staliukai apšniaukšti, peleninės pilnos. Čikagoje gimusio ir gyvenančio rašytojo Karolio Gintaro Žukausko įspūdžiai: „Tokio baro niekur gyvenime nesu matęs – „Suokalbyje“ žmogus pasijusdavo laisvas; jei norėdavo, šokdavo ant stalo, židinio, užsinorėjęs galėdavo ištraukti tau iš burnos cigaretę arba išgerti nesaugomą bokalą, ir niekas ant jo dėl to nepykdavo. Ir jokio teatro – tie žmonės iš tiesų buvo tokie“ (žr. „Metai“, 2016, Nr. 8–9, p. 130).

Maždaug taip galima nusakyti „Suokalbio“ ypatingumą kitų restoranų ir kavinių aplinkoje. Galima pridėti, kad buvo susiformavęs „suokalbininkų“ branduolys, daugelis buvo susipažinę arba bent matę vienas kitą, Jolanta ir jos pagalbininkės apie lankytojus žinojo tiek, kiek reikia. Dėl ne visiems žinomų aplinkybių apie dvyliktą būdavo užveriamos langinės. Gaudesys ir kamšatis tapdavo uždanga, už kurios kaip ir nematomi tardavosi verslo ir idėjų partneriai, laikraščių vadovai.

Nežinau, ar nuolatiniams ir susidomėjusiems lankytojams turėjo reikšmės žinia, kad „Suokalbis“ yra rašytnamyje, kad tai rūmai su ilgamete istorija (nuo XIX a.), kad juos yra valdę grafai Korvinas Milevskis, Antanas Tiškevičius, kunigaikštienė Marija Oginskienė, kad yra gyvenęs klasikas Petras Cvirka. Žinojimo nebūna per daug, bet jis plevena ir prisideda prie mito. Ypač jei kokia valytoja ar per ilgai popierius kilnojanti buhalterė vidurnaktį išgirsta girgždantį parketą ir antryt bendradarbėms pašnabžda apie vaiduoklius.

Tiesiog privalu paliudyti visai kitą dieninį „Suokalbio“ gyvenimą. Rašytojai čia susitikdavo su juos panorusiais pakalbinti žurnalistais. Autoriai su redaktoriais arba vertėjais. Plunksnos broliai ir sesės, užsinorėję pasikalbėti, irgi dažnai susitikdavo čia. Rašytnamio, žurnalo „Pergalė“ (vėliau „Metai“), leidyklų „vadai“ irgi čia skirdavo pasimatymus rašytojams, kad susitikimas neatrodytų pernelyg oficialus. Galėjai matyti kolegų, tiesiog įsikniaubusių į knygą, laikraštį ar žurnalą. Neoficialios aplinkos kartais prireikdavo oficialiems reikalams. Tarkim, inteligentų pokalbiui su Valdu Adamkum, kad jis sutiktų vėl kandidatuoti į prezidentus (tada „Suokalbis“ gal jau buvo pavadintas „Trečiu broliu“).

Galima būdavo paprastai ir palyginti nebrangiai papietauti, tad vidurdienį išsirikiuodavo rašytnamio, redakcijų, gretimų įstaigų darbuotojų eilutė, kurią neretai pailgindavo kiti atėjusieji pavalgyti ir kartu pamatyti rašytojus. Taip, žinoma, šias ramias valandas bet kurią akimirką galėdavo sudrumsti staiga įžengęs įkaitęs talentas.

Kada dar „Suokalbyje“ šmėstelėdavo rašytojai, net žymiausi ir rimčiausi? Po rūmuose rengtų posėdžių, susirinkimų, klubo salėje vykusių literatūros vakarų. Dažniausiai tai būdavo trumpi pasisėdėjimai, ir jie atsirūgdavo Rašytojų sąjungos vadovybei. Antryt pasipildavo skambučiai ir laiškai, tvirtinantys, kad kavinėje nėra tvarkos, negalima susikalbėti, asortimentas prastas, „arklidė“, reikia kažką daryti ir t. t.

Ar tuos ypatumus, kuriuos trumpai aprašiau (čia tikrai ne viskas), įmanoma perteikti kino kalba? Vargu. Reikėtų slaptų kamerų ir kitokių gudrybių. Reikėtų atsparumo „Suokalbio“ sūkuriui, o jis, regis, buvo įsiurbęs ir filmuotojus.

Paties filmo nepeikčiau. Tai, ką čia užsirašau, sietina su išankstiniais mano, gal ir kitų kolegų lūkesčiais, įsivaizdavimu, kad bus išreikšta „Suokalbio“ dvasia, nes žinojau, kad toks filmas kuriamas. Žiūrovai, tokių lūkesčių neturėjusieji, jį mato kitaip. Ir atpažįstamų veidų gausa, rašytojų elgesiai kitokioje aplinkoje tikriausiai domina savaime, tad minėtoji fikcija daugeliui žiūrovų gal nė nerūpės. Galima ir štai kaip manyti. Nors tai, kas rodoma, nėra tikroji „Suokalbio“ kasdienybė, bet rašytojai, susirinkusieji į cechinį pasilinksminimą, rodomoje erdvėje elgiasi vis dėlto kitaip, negu elgtųsi bet kuriame kitame restorane. Taigi jie paveikti „Suokalbio“ dvasios. Filme apie ją, pritrūkus kino kalbos, pasakoma pradžios ir pabaigos tekstais ekrane.

Filme gerai skamba vykusiai parinkti Benedikto Januševičiaus eilėraščiai, asociatyviai „susikalbantys“ su bėgančiais vaizdais ir kuriama atmosfera. Kino kalbos galimybių pavyzdys – ekrane ilgokai palaikytas aktorius ir režisierius Algimantas Maceina, sėdintis židinio angoje. Kam jo gyvenimo bėda žinoma, tas supras, jog šitaip užsimenama apie skaudžius įvykius, siejamus su „Suokalbiu“ ir jo lankytojais.

Kas kaltas, kad „Suokalbio“ nebėra?

Niekas. Niekas būtų bėgantis laikas ir rinkos visuomenė.

„Suokalbis“ neišsilaikė. Kalbu apie pinigus. Kavinė savo darbui nuomojosi patalpas iš Rašytojų sąjungos ir po kurio laiko nustojo galimybės susimokėti nuomos mokestį. Žinia­sklaidai, kai kildavo koks nors triukšmelis, būdavo saldžiau sakyti ir rašyti „Rašytojų sąjungos kavinė“, nors žinia, kad „Suokalbis“ yra tik nuomininkas, buvo vieša.

Antra. Visuomenė keitėsi, tvarkingos, kultūringos, paslaugios aplinkos pageidavimas darėsi stipresnis negu minėtos savitos atmosferos sauga.

Trečia. Pačių rašytojų noras susitikinėti, bendrauti, „aplaistyti“ džiaugsmą, liūdesį, naują knygą ar kokį kitą įvykį silpo. Kas tą tebedaro, išsiplėtojusiame restoranų, kavinių, barų tinkle susiranda savas vietas.

Ketvirta. Nėra jokios statistikos, bet, remdamasis asmeniškais stebėjimais, sakyčiau, kad nuodugniau pageriančių rašytojų sumažėjo, o visai metusių gerti – vis daugiau. Tarp jų ir uolesnieji „suokalbininkai“.

„Suokalbis“ bus buvęs bruzdesio, dūmų, svaigulio prisodrinta erdvė, kurioje prasmego šnekos, pasistumdymai, keiksmai, apsikabinimai, visos bendravimo spalvos, mistifikacijos, nuoširdumai ir groteskai, keista tam tikro laiko ir gyvenimo tarpsnio migla. Bėgimas nuo viešo socialinio gyvenimo ritualų ir „pageidautino“ elgesio ironizavimas.

Gyvenimui keičiantis kai kas nuteka. Malonumai, tikri ar tariami, taip pat. Visada taip, ką padarysi.

*

Praėjusi vasara. Prašmatnus priėmimas Valdovų rūmuose. Užkalbina mane trejetas, sakyčiau, penkiasdešimt­mečių. Juodi kostiumai, kaklaraiš­čiai. Lyg ir matyti. Turbūt svarbūs pareigūnai.

– Kada prikelsite „Suokalbį“?

Ilgesingi pasakojimai apie tai, kas, kaip ten buvę, ką jie patyrę.

Maždaug po savaitės skambina režisierius A. Jevdokimovas. Sako, kad filmą apie „Suokalbį“ baigia daryti. Ir atvažiuoja pas mane į sodybą (100 km nuo Vilniaus) įrašyti vieno sakinio. Įmantriu profesionalo diktofonu.

Komentarai  

 
+1 #1 Laikrodis 2017-04-04 22:43
Jis įrašė sakinį įmantriu profesionalo diktofonu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai