Gabrielė LabaNauskaitė-Diena. Dramaturgų drama

Arturo Aliuko piešinys
Arturo Aliuko piešinys

Dramaturgai ne tik kuria dramas, jie jas išgyvena. Mano subjektyvia nuomone, didžiausia Lietuvos dramaturgų tragedija, kad vyrauja nuomonė, neva mes neturime savo šiuolaikinės dramaturgijos. Tiksliau, gal ir turime, bet ji – prasta. Esu optimistiškos prigimties ir nemėgstu skųstis. Tačiau dar labiau nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi, kai aplinkui keroja neteisybės piktžolės. Žinau, kad neteisybė – reliatyvi sąvoka. Šiuo atveju neteisybė – dramaturgijos genocidas, liūdnai konstatuojant ties žudomaisiais: „O jis, vargšas, taip ir nebuvo deramai užgimęs.“ Kovo 27-ąją –­ teatro dieną – įvyksiančiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose net nėra nominacijos, skirtos „dramaturgijai“, nors būtent pagal dramaturgų pjeses ir yra statomi spektak­liai.

Turime du dramaturgijai skirtus festivalius: daugybę metų gyvuojančią, kartais srovę keičiančią „Versmę“ ir neseniai užgimusią, jauniems autoriams skirtą „Dramokratiją“, kuriančią naują dramaturgų ir kūrybinės komandos dialogo tradiciją. Ar tai užtektina dirva užaugti ilgamečiams daigams vis dar teat­ro dramaturgijos studijų neturinčioje šalyje? Abejoju. Žinoma, dramaturgijos festivaliai – svarbus reiškinys dramaturgijos raidoje, bet nepakankamai nuoseklus, kad išaugintų naują dramaturgų kartą. Tačiau galiu pasidžiaugti po truputėlį ir mūsuose prigyjančiu, o daugelyje užsienio šalių įprastu pavyzdžiu –­ kiek­vienam teatrui įprasta turėti bent vieną dramaturgą, kuris padeda režisieriams atrinkti tekstus, juos koreguoti, bend­radarbiauti su kitais dramaturgais.

Neretai gyvenime dramų daugiau nei teatre... Kai išgirstu, kad mes vis dar neturime dramaturgų, kas kartą nustembu – kaip galima ignoruoti ne tik daugybę metų scenai rašiusius autorius (Saulių Šaltenį, Marių Ivaškevičių, Gintarą Grajauską, Daivą Čepaus­kaitę, anksčiau rašiusią Laurą Sintiją Černiauskaitę), o ir nematyti įsitvirtinančios viduriniosios kartą, jaunųjų... Kaip galima nepastebėti šiuolaikiškų laboratoriniu principu sukuriamų dramaturgijos pavyzdžių? Tokį požiūrį vadinu paprasčiausia nepagarba – be jokių išvedžiojimų ar bandymų pateisinti šią dažnai bendrą teatralų poziciją. „Auksinių kryžių“ komisijos nariai, paklausti apie priežastį, kodėl ne kiekvienais metais nominacijų sąraše išvystame dramaturgijai skirtą eilutę, dažnai atsako: nėra ko nominuoti. Įdomu, ką tai reiškia? Ar tai, kad Lietuvoje yra per mažai dramaturgų, ar kad jų yra, bet šių „negabių“ autorių kūryba yra prastos kokybės? Pirmą teiginio dalį lengva paneigti: kompozitorių irgi mažai, tačiau ar kas įsivaizduoja, kad būtų pašalinta jų nominacija? Be to, pernai bent jau statistiškai pagal lietuvių autorių dramaturgiją buvo sukurta nemažai spektaklių: „Pašaliniams draudžiama“ (Gintaras Grajauskas), „Europiečiai“ (pagal Andriaus Jevsejevo dramaturgiją), „Medėjos kambarys“ (Artūras Areima), „Pasirinkimas“ (Mindaugas Nastaravičius), „Terapijos“ (Birutė Kapustinskaitė), „Neišmoktos pamokos“ (Aleksandras Špilevojus), „8 minutės“ (Dovilė Statkevičienė), „Identify“ (Ieva Stundžytė), „Dalykai“ (Paulius Markevičius), „Heraklis“ (Gildas Aleksa), „Eglė žalčių karalienė“ (inscenizacija – Eglės Kižaitės), „Vaikystė“ (Karolis Vilkas) ir t. t. Ne visus šiuos darbus teatrai ir spektaklius rodančios organizacijos pasiūlė įtraukti į nominacijų sąrašą – gal ir patiems neįprasta dirbti su gyvais dramaturgais, o ne mirusio Šekspyro dramomis. Be to, ne visi šie išvardyti žmonės save pavadintų dramaturgais (dalis tekstų autorių –­ aktoriai, režisieriai, teatrologai ir kt.), tačiau dramaturgijos tekstų sukurta tikrai daug ir stebiuosi, kaip dar įmanoma ignoruoti šį faktą.

Beje, komisijoje išplitęs ir skleidžiamas ironijos virusas. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus už pagrindinį vaidmenį nebuvo nominuota nė viena aktorė –­ neva nebuvo sukurta gerų vaidmenų. Suprantu, ne visi metai vienodi ir vienais metais konkurencija didesnė, kitais – mažesnė, tačiau vis dar naiviai manau, kad „Auksiniai scenos kryžiai“ skirti kūrėjams skatinti, o ne jiems žeminti. Nežinau, kaip vertinti videomenininkų ir šviesų dailininkų suplakimą į vieną, lyg tai būtų tas pats. Būtent taip nutiko šių metų „Auksinių scenos kryžių“ nominacijose.

Tokios arogantiškos komisijos pozicijos niekam nelinkėčiau sulaukti. Juk dramaturgas – žmogus, rašantis kūrinius teatrui. Kartais tekstai parašyti iš anksto, kartais jie gimsta per repeticijas kaip nauja dramaturginė medžiaga spektaklio tekstui, į kurio audinį kiek­vienas įpina savo siūlą: aktoriai, režisieriai, kompozitoriai, šviesų dailininkai ir t. t. Kiekvienas iš šių žmonių yra tiek pat svarbus.

Teatras yra procesas, nuolat kintantis, reflektyvus esamojo laiko veidrodis. Tad norėtųsi, kad vietos šiame veidrodyje užtektų visiems.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai