Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Virginija Cibarauskė. Mirtis ir literatūra – rimtai ir nelabai

„Pavasarį labiausiai norisi nusišauti“, – sakė klasikas, kurio nei vardo, nei pavardės neatsimenu. Todėl, kad ir kokią knygą skaityčiau, mirtis, įvairios jos formos (nostalgija praeičiai, savidestrukcija etc.) vis čia. Kartais tai liūdina, o kartais – net pradžiugina, nes, manau, nėra nieko baisiau už nekintamą amžinybę.

 

Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fu­ga“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-24_nr._3608-3609_knygos-virselis-58749aec5f8c2.jpg

Kvietkausko kultūrinės eseistikos kny­ga sulaukė itin daug pozityvaus dėmesio. Kritikai joje identifikavo tęstinumo, pamatinės erdvės statymo pastangą. Kvietkausko pozicijai nusakyti itin pravartus Kęsto Kirtiklio straipsnis*, humanistikoje išskiriantis kuratorius ir kritikus kaip du toliausius polius, dvi kultūrines pozicijas. Kvietkauskas neabejotinai priklauso kuratoriams – tiems, kurie prižiūri ir saugo geriausius dalykus – kultūros paveldą, su kuriuo mezgamas tiesioginis santykis. Būtent šiuos dalykus, šią poziciją ir perteikia „Uosto fugos“ esė.

Dauguma Kvietkausko kultūrinių herojų ir apskritai geriausių dalykų – iš praeities. Pavyzdžiui, svarbieji tekstai, vadinamosios praformos – „tikslus ir skambus Maironio eilėraštis, simbolinė Čiurlionio vizija, imlus tikrovei Žemaitės žodis, Jono Jablonskio gramatika“ (p. 179). Ir nors Kvietkauskas kviečia žvelgti renesansiškai kritiškai, paties dėmesys praeičiai ir minėtoms praformoms visai nekritiškas. Gal net ir ne polifoniškas, kaip numato tekstų struktūrinį principą nusakanti „fuga“. Tiksliau, šiai polifonijai būdingas iš praeities prikeliamų, rekonstruojamų balsų ataidėjimas laikantis prielaidos, kad „akivaizdžius pagrindus vis prireikia atstatinėti nuo nulio, nuo pradžių“ (p. 180–181). Tačiau jei visą laiką skirsime tik praformų rekonstrukcijai, ar turėsime jėgų, atidos, meilės šiandienos pasauliui, kultūrai?

Kvietkausko eseistikoje šiandieniam pasauliui nusakyti pasitelkiama „besimainančių vaiduoklių“ samprata, vis minimas globalusis kapitalizmas, niveliacija, masinė vakarietiška gyvensena ir pan., ieškoma, kaip šioms negerovėms pasipriešinti. Apskritai dabartis gana niūri: nebėra Uosto gatvės, nauju keliu skubančios rupūžės masiškai žūva, keikiama S. Nėris, net įstojus į ES lietuviai neįgijo galimybės gyventi oriai ir laisvai, Literatų svetainė virto greito maisto restoranu etc. Išeitis, atrodo, viena – „prigimtinės etninės kultūros ir istorijos atminties takai“ (p. 186). Radikalus tokių takų mynimo atvejis – esė „Laisvųjų menų likimas“ aprašytas projektas studentus ugdyti Abiejų Tautų Respublikos antikinių vertybių pagrindu.

Nors sąsajos tarp skirtingų kultūrinių kontekstų, praeities ir dabarties mezgamos grakščiai ir lengvai, o tai leidžia patikėti nekonfliktišku dialogiškumu bei vadinamųjų praformų aktualumu, atidžiau pažvelgus išryškėja tikslinga pastanga pasitelkus menines priemones programuoti skaitytoją, netiesiogiai, tarsi klausiant, tarsi polemizuojant įteikti, formuoti tam tikras nuostatas. Tarkime, sąsajų tarp S. Plath asmenybės ir platanų aktualizavimas – neabejotinai poetiškas, reiškinių specifiką atskleidžiantis gestas, tačiau etimologinių ryšių tarp pilių, pilėnų, piliečių, poezijos ir t. t. pasitelkimas įrodant naujos ugdymo programos aktua­lumą neįtikina.

Panašiai neįtikina ir pastanga Nėrį prilyginti prakeiktiesiems poetams ir taip pasmerkti ne tik (ar – ne tiek) poetę smerkiančius, kiek kritišką kanoninių autorių biografijų recepciją apskritai. Prakeiktaisiais tradiciškai vadinami socialines ir estetines normas sąmoningai ignoravę kūrėjai, o Nėris šiandien „keikiama“ tikrai ne dėl bohemiško būdo ir juo labiau ne dėl dekadentiškos estetikos. Kita vertus, nuostata, kad šiandienos tyrėjai neturėtų kritiškai revizuoti kanoninių autorių biografijų, greičiausiai susijusi su nuostata prižiūrėti ir saugoti literatūros kanoną. Vis dėlto, jei vadinamojoje aukštojoje kultūroje, kanone matomi (ir norimi matyti) tik didingi, nuo dviprasmybių apvalyti portretai, gestai ir tekstai, ar nepakliūvame į savotiškus tikrovės dabinimo žabangus?

Apskritai skaityti „Uosto fugą“ buvo ne tik malonu, bet ir naudinga, nes literatūros, skatinančios kelti poleminius klausimus, labai stokojame. Vis dėlto labiausiai skaitytojų dėmesio vertos – pirmojo skyriaus esė: jos ne tik meniškai vertingiausios, bet ir sukaupusios itin daug kultūrologinės informacijos.

 

Tomas Venclova. „Eumenidžių giraitė“. – V.: „Versus aureus“, 2016.

b_200_325_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-24_nr._3608-3609_giraite.jpg

Venclovos knygoje publikuojami tiek originalūs eilėraščiai, tiek vertimai. Originalių tekstų vos šešiolika ir nors tematiškai jie susiję, vis tik nesudaro savipakankamo rinkinio – labiau primena didelės apimties publikaciją. Todėl „Eumenidžių giraitė“ reikalauja kitokio skaitymo nei tradiciniai poezijos rinkiniai. Ieškant kodo pasitarnauja knygos pavadinimas. Lotynų kalboje eumenidės – „mielosios, maloniosios“. Tai eufemistiškas erinijų, kurios persekiodavo nusikaltėlius primindamos praeityje atliktus veiksmus, vardas.

Naujojoje knygoje atsiminimas – įtakų ir asmenybių, poetinių formų, vaizdinijos, apskritai pasaulėvaizdžių – būtent ir tampa struktūruojančiu veiksniu. Kita vertus, tiek Venclovos įvaldytos eilėdaros, tiek jo verčiami poetai (Johnas Donne’as, W. H. Audenas, Cz. Miło­szas, R. Wilburas ir kt. – dauguma Pulitzerio, Nobelio premijų laureatai, garbaus amžiaus arba mirę) priklauso nebe šiandienai, o klasikai. Tai nepaneigia tekstų vertės ar aktualumo, tačiau leidžia pajusti ribą, skiriančią Venclovos poetinį pasaulėvaizdį, jo kontekstus, jo rafinuotas poetines priemones ir šiandienę lietuvių poeziją – plepią, savo struktūra artėjančią prie šnekamosios kalbos, panirusią į kasdienes aktualijas, nebesiekiančią ar nesugebančią (pastarasis atvejis – neabejotinai nykesnis) suformuluoti konceptualių apibendrinančių įžvalgų.

Tarkime, minimalistinis Pulitzerio premijos laureato Ch. Simico eilėraštis „Meilužiai“ atrodo tarsi vaizdelis, tačiau akimirksniu sukelia begalę asociacijų. Atsitiktinai miške pamatyta pora čia svarbi ne kaip dirginantis erotinis vaizdinys, o kaip nuoroda į archetipinę bauginančio, todėl nusisukti verčiančio šventumo situaciją, kuri stebinčiųjų – vaikų –­ atmintyje išlieka amžiams. Šventumas ir amoralumas (nes regimi ne įsimylėjėliai, o meilužiai) tekste sudaro vienį. Kiek liūdna suvokus, kad taip (o gal – tokia) poezija dabar rašoma vis rečiau.

Didesnėje dalyje vertimų ir originalių Venclovos eilėraščių vienaip ar kitaip aktualizuojama mirties tema. Tačiau išlieka brandžiai modernistinei pasaulėjautai specifinis tikėjimas neįvardijama universalia tvarka, įprasminančia pabiras detales, frag­mentus, daiktus ir gyvenimus. Venclovos poezijoje tokios tvarkos analogas – eroziją ir tylą įveikianti kalba: „Bet baigiasi tyla ir lieka sakinys“ (p. 32). Kita vertus, ypač paskutiniuose eilėraščiuose („Vakarykščiam ore“, „Eumenidžių giraitėje“) kalbą ir kultūrą įveikia gamtos tvarka, virtimo nebyliomis dulkėmis dėsnis. Simbolinės šios tvarkos išraiškos – amžinoje tamsoje slypinti fosilija, deimantu virtusi anglis, amonito skeveldra, tanki vasaros tyla, kurią tik sutvirtina „nutrūkęs alsavimo aidas“ (p. 39).

 

Kęstutis Navakas. „Vyno kopija“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

b_200_297_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-24_nr._3608-3609_vyno-kopija.jpg

Ir kas galėjo pagalvoti, kad pirmąjį Navako romaną Lietuvos skaitytojai išrinks metų knyga: tekstui tik pasirodžius buvo kalbama, neva jis ne kiekvienam, o tik itin intelektualiam, apsvaigusiam etc. skaitytojui ar skaitytojai. Pasirodo, tokių apsvaigusių intelektualų – pilna Lietuva.

Pasakojimo išeities taškas – miręs žmogus, kuris sugražinamas į gyvenimą vienai dienai. Jo tolesni veiksmai – o daryti jam leidžiama absoliučiai viską – nulems, ar protagonistas pateks į pragarą, ar į rojų. Jau pirmosiose pastraipose kultūros ženklų net tiršta: mirusįjį atgal grąžina Maria Casares iš Cocteau „Orfėjo“, kuriame vaidino pačią mirtį. Protagonisto vardas – K. O toliau vyksta, kas vyksta, ir baigiasi šis klejojimas nežinia kuo.

Kad jau žaidžiame kultūrinėmis aliuzijomis, tai istorija neabejotinai primena 7 dešimtmečio pornografijos klasiką –­ Gerardo Damiano filmą „Velnias panelėje Džouns“. Pasibodėjusi gyvenimu Džouns nusižudo, tačiau būdama gyva ji nepadarė nė vienos nuodėmės, todėl jai mielaširdingai leidžiama pagyventi dar dieną, per kurią padaro tiek nuodėmių, kad drąsiai nukeliauja į pragarą. Beje, Damiano filmas, pasak žinovų, ne kas kita, o subtili Sartre’o egzistencinės pjesės „Be išėjimo“ replika. Neabejotinai rekomenduoju.

Kas, be siužetinių paralelių, dar bend­ra tarp Navako ir Damiano tekstų? Ogi suvokėjo lūkesčių apvylimas. Damiano pornografija neapeliuoja į jusles, kaip dorai pornografijai pridera, o skatina reflektuoti nuodėmės, atpildo, malonumo ir skausmo, laisvos valios ir lemties sąveikas, todėl galiausiai norisi ne meilės, bet prisigerti. O intelektualia pramoga prisistatantis Navako romanas iš tiesų varijuoja tarp poezijos ir balagano, eseistikos ir „Domino teatro“ kičo. Šio teksto nevertėtų analizuoti: ieškantys logiškų sąsajų tarp intertekstinių ir intermedialių nuorodų po ilgų klejonių bus atvesti į pradžios tašką – romano pavadinimą. O pavadinimas sufleruoja, kad skaitytojas patirs literatūrinį svaigulį, romaną kaip vyno kopiją.

Gerai tai ar blogai, iš tiesų nežinau. Tik­riausiai tiek pat gerai, kiek išeiti ket­virtą po pietų kavos ir grįžti pusę septynių ryto vatinėmis kojomis, spengiančiomis ausimis, ašarojančiomis akimis ir galva, kurioje kaleidoskopiškai išsidėlioja kažkur sutikti žmonės, kažkaip narp­liotos teorinės ir egzistencinės prob­lemos, lyg girdėta, lyg susvajota muzika, regėti vaizdiniai, šviesų ir tamsų žaismas, liesti paviršiai ir taip toliau. Kiek visa tai turi prasmės? Ne kažin kiek, bet nepasakysi, kad buvo nesmagu.

Be to, nebūtina knygos skaityti nuo pradžios iki galo, kaip nebūtina iš vakarėlio išeiti paskutiniam. Heterogeniška struktūra neįpareigoja, leidžia pradėti nuo bet kurios vietos ir baigti tuomet, kai nusibos.

* www.satenai.lt/2017/03/07/kuratoriai-ir-kritikai/.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai