Jūratė Visockaitė. Siera kvepia

Nacionalinio dramos teatro ideologai Martynas Budraitis ir Rolandas Rastauskas šį sezoną svaidosi reklaminiais šūkiais ir štai jau „išjudino drąsą“ – ne tik savo, bet ir poeto bei pradedančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus. Jis ėmė ir perrašė Čechovą! LNDT reper­tuare juodu ant balto užrašyta „Trys seserys“, tačiau scenoje girdėti tik jų vardai (nors ir jie „padruskinti“), pabiros pjesės frazės, matyti personažų šešėliai, ne, griaučiai. Kaip sako artistė Arkadina („Žuvėdra“) per savo sūnaus premjerą: „Tai kažkas dekadentiško... Siera kvepia. Čia taip reikia?“

„Trys seserys“
„Trys seserys“

Ir susivok, kritike, ar taps Nastaravičius Treplevu, kuriam dabar visi keliai atviri, ar liks nevykėliu Tuzenbachu, ne, Lermontovu arba Solionu, kuris čionai pervadintas Druskiu.

Atsikeli kitą rytą po premjeros susipainiojusi, sėdi rašyt ir nežinai, ką vakar žiūrėjai. Jei naują pasenusios klasikos formą, tai kokią kitą prasmę ji suformulavo? Juk negali būti, kad, sakykim, spektaklio pradžioje ilgai ir nelabai estetiškai visų kemšamas tikras tortas būtų ryjamas beprasmiškai? Tikriausiai čia slypi nauja prasmė!

O taip, štai netrukus išstorėjęs brolis Andriuša ir jo apskritutė žmona Nomeda išeina į priekį, išstumdo seseris, gimdo vaikus ir diriguoja naujam sukarintam gyvenimui. O scenografijos angare dislokuoti NATO ir Ruklos kareiviai. Įvairių tautybių ir labai malonūs. Karas čia nevyksta, tik vėl susirinkusios senos klasės tūsas (primenu, iš pradžių aktoriai valgė ir dabar jų personažai virškina tortą). Nėra nei tų mylimų personažų trinties, nei sutrupėjusių prisiminimų, nei ėdančios meilės, nebent akivaizdus šeimos padidėjimas ant pripučiamo gimnastikos sviedinio.

Nomeda okupuoja namus, bet ir tegul, trijų seserų nė kiek negaila. Pirmoji juk yra kvaila mokytoja, antroji – kvaila tinginė, trečioji – kvaila bufetininkė. Pastaroji žmogui, pasiskundusiam, kad jo mama vakar mirė, atsako: „Mano bufete skaniau nei pas tavo mamą.“ O paskui „čechoviškai“ atgailauja.

Dar seserys drauge su kareiviais ir jų pasijomis, labai panašiai kaip ankstesniame režisierės Yanos Ross spektak­lyje „Mūsų klasė“, dalyvauja vardinių, Kalėdų, gaisro pabaigos mizanscenose. Blaškosi, juda įprastomis rosiškomis trajektorijomis, lanksto drabužius, monologų, atrodo, nesako, neprisimenu, šiaip ar taip, personažų principinės pozicijos ir dramos neišryškėja – seserys apspangusios ne nuo čechoviškų senamadiškų moralinių dilemų, o nuo kažkokių niekaip nesugromuluojamų kito laiko, kitos vietos problemų. Jos lengvai galėtų susikeisti su to paties dramaturgo „Paukštyno bendrabučio“ herojėmis.

Mūsų naujasis dramaturgas viešai drąsinosi: pamanykit, kas ta pjesė, tas Čechovas, man buvo įdomiau dirbti su komanda, su režisiere. Sceninė adaptacija, panašu, ir yra padaryta draugiškai visos kūrybinės grupės – ir be jokių įsipareigojimų. Bet gal ir gerai, kad gat­vės užauginti vaikai, tokie šiuolaikiniai marozai lopachinai („Vyšnių sodas“) iš Šiaulių ar Marijampolio, pasimoko žurnalistikos, na, iš tiesų visai padoriai išsilavina, padaro karjerą ir biškį patarkuoja šventas karves, sušoka breiką ir kiauliškai išduria publiką, atėjusią paklausyti SAVO teksto? „Niekas nedrįs pasakyti, kad tai nėra Čechovas!“, „Natūralu, kad kažkas dingsta iš to teksto!“, „Jis gi buvo cinikas!“ Tai ir mes po vieno ar dviejų šimtų metų galim būti cinikais, na, tokiais, biškį kitokio lygio. Aiman.

Dėl visa ko net išsitraukiu ir atsiverčiu savo „драма в четырех действиях“. Skaitau du tris puslapius – partitūra veikia kaip elektra, šviesa įsijungia akimirksniu. Ačiū Dievui. Tiesiog vakar ne ten papuoliau.

*

„Dvylikos kėdžių“ (1928) herojui Ostapui Benderiui buvo suteikta aukščiausia bendrinio personažo garbė. Rusų dramos teatro salėje ankštai susėdę ir į topines romano frazes reaguojantys žiūrovai patvirtino, kad toji garbė nenublanko.

Tačiau spektaklis „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“, kaip įspėja pavadinimas, OB šlovingo ir anekdotiško gyvenimo srovę vis perkasinėja ir tvindo bibliniu siužetu apie Mozę. Taigi siera užprogramuota ir čia.

„Legenda apie Didįjį Kombinatorių“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Legenda apie Didįjį Kombinatorių“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kadaise, prieš šimtą metų, O. Koršunovas savo „Meistre ir Margaritoje“ eliminavo M. Bulgakovo romano bib­linį klodą – stalas tenai sukosi ir be jo. Šiandien režisierius (ir inscenizacijos autorius) Rolandas Atkočiūnas tam, kad ištrauktų istoriją apie brangenybių ieškotojus kėdžių sėdynėse, atvirkščiai, griebiasi to paskutinio šiaudo. Nenori kartoti savo ir populiariausio rusdramio spektaklio „Zoikos butas“ sėkmės. (Įdomu, kad tie nepmanai rašytojai taip jau labai nesiskyrė nuo mūsų ir personažus įžūliai skolinosi vienas pas kitą: I. Ilfas ir J. Petrovas OB bei jo draugelį Kisą nusirašė nuo tos Bulgakovo „Zoikos“ ir, kaip žinome, juos patobulino!)

Deja, apsunkintų teatro girnų ratai sukasi nenoriai. Mozė ir Ostapas? Hm. Nūdienė laisvoji rinka būtų smagiau pažiūrėjusi adekvačias rinkos situacijas Odesoje prieš šimtą metų. Tiesa, linksmas garlaiviukas šmėkščioja spektaklio vaizdo projekcijoje, tačiau jį užstoja surūdijusio seno laivo („Titaniko“ ar Nojaus, kaip teigia autoriai) viduriai. Čia mat legenda... Laivo gyventojai susigrūdę scenoje, kaip ir mes salėje, jie nerangūs, nei komiški, nei tragiški, o moterų suknelės iš senų spintų.

Sparnuotas frazes ir visas šitas girnas, žinoma, galėtų bent protarpiais išjudinti maestro OB. Deja, deja, pavargusi teatro ir kino žvaigždė Valentinas Novopolskis nesugeba iškelti mūsų visų iš šito triumo. Nesukombinuoja.

Juoko salėje nesigirdi. Jei nesijuokiam, tai ir neverksim. Jei nesustatomos visos iš eilės 12 kėdžių, tai planuota „Paskutinė vakarienė“ lieka tik teorijoje. Kaip sakė Ostapas: „Pirma – pinigai, paskui – kėdės.“

*

Seniai nebuvo tokio prasto teatrinio sezono kaip šis. Gerai, kad per šią Teat­ro dieną kryžiai bus teikiami dar už ankstesnį sezoną. O šį paliksime ateičiai ir tiems skęstantiesiems, apie kuriuos Ostapas irgi yra kai ką pasakęs.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai