Robert Christgau. Kirpėjas ir jo rokenrolas

Kovo 18 d. mirė vienas rokenrolo pradininkų Chuckas Berry (1926–2017). Jo grojimo gitara stilius paveikė kone visus svarbiausius 7 dešimtmečio roko muzikantus, tarp jų – „The Rolling Stones“, „The Beatles“, Bobą Dylaną, Jimį Hendrixą. Berry’o „Johnny B. Goode“ yra vienintelė popdaina, įrašyta 1977 m. paleisto kosminio zondo „Voyager“ laiko kapsulėje su Žemės gyventojų sveikinimais ir muzikos kūriniais. Pernai spalį, per 90-ąjį gimtadienį, Berry pranešė kuriantis naują albumą.

Chuckas Berry. Ugnės Žilytės piešinys
Chuckas Berry. Ugnės Žilytės piešinys

Jei dar buvo abejojančių, tai 8 de­šimt­metyje Chuckas Berry įrodė esąs ilgaamžiškiausias rokenrolo kūrėjas. Elvis iš pradžių konkuravo su Franku Sinatra, paskui – su Rudolphu Valentino, Little Richardas nusimaivė iki savęs neigimo, Fats Domino paseno Las Vegase, o Jerry Lee Lewisas dainavo country, kol galiausiai malonėjo nusirašyti prie senienų. Bet už mokestį (trumpam smarkiai išaugusį 1972 m., po nenormaliai sėkmingos dainos „My Ding-a-Ling“) Chuckas su savo gitara vis dar įšoka lėktuvan ir atskrenda pagroti rokenrolo.

Jis yra šios muzikos simbolis – žmogus, visus nustelbęs 1975-ųjų „Grammy“ ceremonijoje, nors pats niekada nebuvo šiam apdovanojimui nominuotas nei rokenrolo, nei ritmenbliuzo kategorijoje. Berry yra šios muzikos pagrindas: jis išmokė groti gitara George’ą Harrisoną ir Keithą Richardsą kur kas anksčiau, nei su jais susitiko, o jo dainos iki šiol yra laukiami bisai ir folko, ir metalo koncertuose. Bet Chuckas nėra šiaip ilgaamžis – viskas čia kiek sudėtingiau. Jei nesumąstysim, kaip perdirbti „didžio menininko“ sąvoką, kad ji apimtų ne tik Marcelį Proustą, bet ir Chucką Berry, turėsime ją tiesiog išmesti velniop.

Lygiai kaip Charlie Chaplino, Walto Kelly1 ar bitlų, taip ir Chucko didybė pasireiškia ne vien kūrybos originalumu. Jo geriausių kūrinių nėra tiek jau daug –­ trys ar keturios dešimtys dainų, kuriose jungiamos dvi giminiškos tradicijos –­­ bliuzas ir country. Nors Berry’o rokenrolas paprastesnis ir grubesnis nei jo muzikiniai šaltiniai, šis paprastumas ir grubumas turėtų būti ginami snobiškiausiais „aukštojo meno“ terminais, tarkim, „instinktyvus minimalizmas“ ar „liaudies balsas“. Bet ir to nepakaks.

Būtų naivu teigti, kad jo dainos tokios turtingos kaip Prousto „Atrastas laikas“. Jų turtingumas veikiau yra aktyvaus santykio su klausytoju rezultatas – sudėtingo santykio, kintančio dainai patekus į naują kontekstą, salę, albumą, radijo laidą ar dainuojant klausytojų miniai. Jei Proustas užsidaręs kambaryje rašė apie mirštančią subkultūrą, tai Berry subkultūrai suteikė naują gyvenimą, kurį vėliau vis atnaujindavo. (...)

Suprantama, šis artistas skrupulingai saugo savo privatumą (mėgsta pavaikyti žurnalistus iš asmeninio pramogų parko), o jo gyvenimo fragmentai persidengia ir prieštarauja vieni kitiems. Aš šią istoriją pasakoju taip: Berry gimė 1926 m. Sent Luise, žemesnės viduriniosios klasės afroamerikiečių šeimoje. Jis buvo toks energingas ir ambicingas, kad spėjo ir už apiplėšimą pasėdėti nepilnamečių kolonijoje, ir įgyti kirpėjo bei kosmetologo kvalifikaciją, ir padirbėti automechaniku, kad išlaikytų žmoną ir vaikus. Jo energija ir ambicija neišblėso. 1953 m. Chuckas dirbo grožio salone, o savaitgaliais koncertavo su bliuzo trio. (...)

1955 m. Berry įrašė dvi pirmąsias savo dainas – „Wee Wee Hours“ (bliuzą, kurį jis ir pianistas Johnnie Johnsonas tikėjosi parduoti) ir count­ry melodijos „Ida Red“ interpretaciją. Chuckas Čikagoje susitiko su bliuzo dėde Muddy’u Watersu, o šis jį nusiuntė pas Leonardą Chessą2. Chessui patiko „Wee Wee Hours“, bet „Ida Red“ jį tiesiog pritrenkė. Daina buvo pervadinta „Maybellene“ (ko daugiau galėtų norėti kirpėjas) ir pasiųsta Alanui Freedui3. Paslaptingai sugebėjęs prisirašyti prie dainos autorių Freedas savo laidoje nuolat grojo „Maybellene“, paversdamas ją vienu pirmųjų nacionalinių rokenrolo hitų. (...)

Ribotas, bet unikalus Berry’o gitaros rifų žodynėlis netrukus tapo rokenrolo esme. 7 dešimtmečio pradžioje jį mėgdžiojo kiekvienas baltaodis gitaristas, ne menkiau paveiki buvo ir Johnsono pianino technika. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad Berry ir Johnsonas buvo visai ne bliuzo atlikėjai. Stebuklingai susijungus įkvėpimui ir kultūrinei lemčiai gimė kai kas daug šiuolaikiškiau nei bliuzas, ir jaunieji klausytojai, kuriems Didžioji depresija buvo tik vienas iš tėvų rūpesčių, tai suprato greičiau už pačius muzikantus. (...)

Berry užkabino baltųjų auditoriją ir jos žadamas solidžias galimybes – jam nė nereikėjo prisitaikyti. Tai ir buvo genialumas. Chuckas niekad nebūtų visapusiškai atsiskleidęs, jei nebūtų atradęs ryšio su baltaisiais klausytojais: palyginus, tarkim, su Muddy’u Watersu, Chuckui – juodaodžiui miestiečiui, pripratusiam prie mašinų ir nepatyrusiam tikro skurdo – šis ryšys buvo gerokai natūralesnis.

Jis buvo pirmasis bliuzo subrandintas kūrėjas, sėkmingai susigrąžinęs gitaros triukus iš country inovatorių, prieš kelias dešimtis metų pasisavinusių juos iš juodaodžių muzikantų. Pridėjęs bliuzo skambesį prie greitų country melodijų, sujungęs juos su ritmenbliuzo ritmu ir viską begėdiškai elektrifikavęs, Chuckas sukūrė instrumentinį stilių, patrauklų abiem rasėms. Kaitaliojami gitaros akordai greitino ritmą, o Berry dainavo nerūpestingu tenoru, kuris, nors su afro­amerikietišku akcentu, beveik nepasižymėjo melizmomis ir susiliejančiais obertonais, būdingais bliuzo vokalui. Keletas pavyduolių vis dar kritikuoja jo stiliaus repetityvumą, bet jie tiesiog nepagauna esmės. Nenuobodus kartojimasis yra rokenrolo ašis: šie Chucko muzikos elementai iki šiol, po trijų su puse dešimtmečių, koncertuose akimirksniu sukelia ekstazę. Juo labiau kad instrumentinį kartojimąsi atsveria negirdėta ir niekieno nepakartota žodinė įvairovė.

Berry yra geriausias roko dainų tekstų autorius iki Bobo Dylano, o kartais jis man patinka net labiau už Dylaną. Abu mėgavosi vaikišku lingvistinio atradimo malonumu, kurio laukiama (bet retai sulaukiama) iš knyginių poetų. Bet net ambicingiausi Berry’o tekstai, kitaip nei Dylano, neatrodo pretenzingi ar perspausti. Žinoma, jo kalba dirbtinė ir barbariška, kupina neteisingai tariamų svetimybių ir reklamiškų naujadarų, bet juk tokia buvo ir Walto Whitmano. Kaip ir Whitmano, Berry’o kalba perteklinė, nes jis visiškai paniręs į Ameriką – Melville’o ir „Edsel“ automobilių, burleskos ir laidotuvių išsimokėtinai, pemikanų ir pomados Ameriką. Tačiau, kitaip nei Whitmanas, Berry neleidžia jo priimti rimtai. Jis truputį siurrealistiškas. Kaipgi kitaip toks jaut­rus juodaodis galėtų reaguoti į baltosios Amerikos turtus, kurie staiga tapo jam pasiekiami. (...)

Banalu rokenrolo gimimą aiškinti paralele tarp baltųjų paauglių ir af­ro­amerikiečių (paprastai minimas „su­svetimėjimas“ ir net „kančios“). Bet, kaip ir daugelis klišių, ši pagrįsta faktu: 6 dešimtmečio paaugliai iš tiesų save suvokė kaip uždarą grupę, nors neaišku, kiek tai lėmė, pavyzdžiui, rinkodaros niuansai. Šiaip ar taip, Chucko istorija užčiuopia šios idėjos ribas. Nes jis, labiau nei vidutinis juodaodis, buvo ekonomiškai ir dvasiškai artimas baltiesiems paaug­liams. (...)

Berry’o rokenrolai gebėjo įsiskverbti į paauglių sąmonę, nes skelbė vieną esminę amerikietišką vertybę – linksmybes. Net tarp roko muzikos specia­listų linksmybės neturi pakankamai garbingos reputacijos (užtat jie užjaučia tokią LaVern Baker, vidutinę bliuzo ir gospelo dainininkę, kuri, kaskart užtraukusi kokį nors linksmą ir kvailoką hitą „Jim Dandy“ ar „Bumble Bee“, kankinasi taip, lyg savo sielą pardavinėtų). Bet jaunat­viškam maištui linksmybės būtinos: lengvabūdiškos girtos linksmybės vs. pagirios po sunkios darbo dienos. Tai buvo vienintelė praktinė nauda iš amerikietiškos Piterio Peno utopijos.

Juodaodžių muzikai įgimtas verž­lumas (ne tik gospelo dangiškumas, bet ir paprasčiausia fizinė gerovė, skelbiama tokių popbliuzo atlikėjų kaip Washboard Samas, dažniausiai nurašomų rimtojo bliuzo kritikų) tapo tobula kartų konflikto išraiška. Vis dėlto juodaodžiai muzikantai retai pasiekdavo tokį optimizmo lygį, kuris būtų ir kultūrinis, ir asmeniškas – tiems keliems, kuriems pavyko, pavyzdžiui, Louis Armstrongui, grėsė tuoj pat sulaukti kaltinimų pataikaujant baltiesiems. Chuckas niekad nepataikavo. Jo patirti sunkumai tik pridėjo įtaigumo šelmiškam nedorėlio balsui, sceniniams ančiuko krypavimams ir špagatams.

Bet 1959 m. linksmybės tapo prob­lema. Berry į šalį atsivežė nepilnametę indėnę prostitutę dirbti jo klubo rūbinėje ir netrukus ją atleido. Mergina pasiskundė policijai ir Berry buvo apkaltintas prekyba žmonėmis. Po dviejų teismų (pirmasis buvo pernelyg atvirai rasistinis), Berry dvejiem metams pateko į kalėjimą. Kai 1964 m. išėjo į laisvę, jiedu su žmona nebegyveno kartu, – tai jam buvo didžiulė tragedija. Bitlai ir rolingstou­nai jo garbei surengė tokį šou, kad Berry’o karjera pakilo dar aukščiau nei prieš įkalinimą. Jis išleido porą hitų –­ „Nadine“ ir „No Particular Place to Go“ (Johnas Lennonas, kaip ir daugelis, manė, kad jie parašyti prieš kalėjimą), – bet šaltinis buvo išdžiūvęs. 1965–1970 m. nepasirodė nė viena pakenčiama daina. (...)

Per artimiausius 20 metų Berry tikriausiai mirs ir, nors jo dainos labiau įsitvirtinusios kolektyvinėje atmintyje nei, tarkim, Washboard Samo, greičiausiai dauguma jų vis tiek pasimirš. Taigi ar jis išvis buvo, yra, bus didis menininkas? Galima galvoti šitaip. Nevertėtų jam taikyti išliekamosios vertės kriterijaus (kuris dabar reiškia ne dešimtmečius, o šimtmečius), bet derėtų laikyti jį vienu tų, kurių nuostabiam menui reikia santykio su kitu žmogumi. Aš dėkingas už estetinius artefaktus ir manau, jog keli jo įrašai išliks. Tik viliuosi, kad jie pasirodys pernelyg gyvastingi egzistuoti vieni patys. Bet net jei taip nutiktų, net jei netyčia Chucko Berry’o vardas būtų pamirštas, tai vis tiek būtų jam labai tinkama triumfo rūšis.

 

1 Waltas Kelly (1913–1973) – JAV animatorius, satyrinio komikso „Pogo“ kūrėjas.

2 Leonardas Chessas (1917–1969) – žydas imigrantas iš Lenkijos, su broliu Philu Čikagoje įkūręs įrašų leidybos kompaniją „Chess Records“, paveikusią bliuzo, rokenrolo ir roko muzikos raidą.

3 Alanas Freedas (1921–1965) – svarbiausias 6 dešimtmečio JAV radijo laidų vedėjas, išpopuliarinęs rokenrolą.

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„The Rolling Stone Illustrated History of Rock & Roll“, ed. A. DeCurtis, J. Henke, H. George-Warren, J. Miller. – New York: Random House, 1992.

Komentarai  

 
#1 e/ 2017-04-09 14:42
Pagal Gary Glitterio atliekamą No Particular Place to Go šokdavome šokiuose.Tik vėliau paaiškėjo,kad tai-Chuck Berry kūrinys.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai