Benigna Kasparavičiūtė. Amžinasis atidarymas

Susirinko neatmenamais sovietiniais laikais 12 lietuvių tapybos klasikų Sereikiškių parke ant suoliuko šaškėmis pažaist. Lošė, lošė, nusibodo mūsų dailininkams tos šaškės, tačiau nebesugalvoja, kuo toliau užsiimti. „O tai gal parodą surenkim?“ – lyg tarp kitko pasiūlė Antanas Gudaitis. „Tikrai, mestelkim kokią parodėlę, – suklego ir kiti kolegos, – kokią reikšmingą nevienadienio meno ekspoziciją!“ Klasikai tai buvo, priminsiu, ne bet kokie – geriausi iš geriausių, aukščiausios kategorijos, jei taip galima pasakyt, taigi ir sumanytoji paroda turėjo išeiti atitinkama. Ne vienkartinė, vienadienė, kaip jau sakyta, o fundamentali, šimtą metų, jei ne daugiau, turėsianti gyvuoti.

b_600_438_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-24_nr._3608-3609_02-2lplakatas.jpg

Kaip tarė, taip padarė. Rinko akmenis didžiausius klasikai galiūnai, tempė ant savo galingų pečių, o jei kurio vis dėlto nepakėlė, tiesiog rideno. Atsirado ir smulkesnių darbų. Kasė žemes ir molį, pridarydami daugybę nuošliaužų ant Gedimino kalno šlaito. Čia pat minkė, lipdė plytas, paskui patys jas išdegė vietoje lauželį pasikūrę (tais laikais būdavo sunku plytų gaut), gabeno karučiais būsimos ekspozicijos vieton. Tada surentė, sumūrijo visi sukibę Lietuvos nacionalinį dramos teatrą1. Dideliausius gražiausius rūmus pastatė ir dar apmūrijo iš vidaus dailiom geltonom plytom, kad tvirtai laikytųsi tie jų būsimi šedev­rai šedevrėliai, kad akį džiugintų.

Tapė dieną naktį mūsų dailės gigantai, tris statines alaus išlakė betapydami, kol sukūrė 12 nuostabaus nuostabumo paveikslų2. Puikūs tai buvo paveikslai, teisingi ir „į temą“, kai kurie jų net ne kaip chaltūros pakenčiami išėjo. Tuomet prikalė, prikniedijo autoriai didžiūnai juos visus prie tvirtos mūro sienos, kad joks vėjas nenupūstų, jokia vėtra nenuneštų, ar šiaip kas nenusineštų, nes maža ką, visko gyvenime pasitaiko. Taigi plušo, plušo klasikai net suplukę, kabino, kabino savo šedevrus, ruošėsi, ruošėsi, ruošėsi atidarymui.

Po trijų dienų darbas buvo baigtas. Lengviau atsiduso klasikai nabagėliai, lyg akmuo nusirito nuo jų širdelių. Gal ir viskas tuokart – bent jau iš pirmo žvilgsnio taip atrodė. Tačiau kažko lyg ir trūko, kažkas vis dėlto buvo ne taip. Galvojo, galvojo klasikai ratu sustoję, mąstė, mąstė, galiausiai tas galvojimas visus užkniso. Nemėgsta, oi, nemėgsta dailininkai labai daug galvot. „Ai, dzin, –­ choru sušuko klasikai, – koks skirtumas, keliam atidarymą!“

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-03-24_nr._3608-3609_101_6668.JPG

Ir prasidėjo dar nematytas negirdėtas atidarymas... Rinkosi raudonai išsipusčiusi publika, stambūs partiniai šulai, aukšti draugai su draugėmis aukštomis šukuosenomis. Pasieniais sustatyti stalai lūžo nuo baltos forminės duonos, ikrų ir bulgariško vyno, buvo netgi žirnelių bei majonezo... Įvairios kolūkių, tarybinių ūkių, gamybinių kolektyvų delegacijos, šiaip paskiri žymūs kultūros ir mokslo veikėjai, socialistinio darbo pirmūnai, tarybinių įmonių vadovai ėjo ir ėjo, suko ir suko ratus aplink teatro fontanėlį, stebėdamiesi naujųjų paveikslų gražumu bei įvairove – nuo socrealizmo iki socmodernizmo.

Staiga publika nuščiuvo. Atidarymo kalbą kažkodėl pasišovė sakyti net ne koks kultūros ministras, o pats LTSR valstybinio plano komiteto pirmininkas. Buvęs LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas, liaudies atstovas TSSR AT. LTSR aukščiausiosios tarybos deputatas, LKP CK narys nuo 1956-ųjų, garsėdavęs kaip ypač galvotas vyras, griežtas, tačiau teisingas. Neoficialiuose pokalbiuose neretai jis pats savo vaidmenį nusakydavo fraze „čia aš imperatorius“3. Aišku, pastaraisiais metais jo nuopelnai kiek primiršti – kaip ir kitų partijos kolegų, bendraminčių ir bendražygių. Akcentuojami tik menami trūkumai, klaidos neva visokios, nors šitiek gero visiems pridarė – visi juk buvo tos Lietuvos patriotai. Tos, nes kitos tiesiog nebuvo, o ir negalėjo būti. „Draugai, – kreipėsi pirmininkas į susirinkusiuosius, – suėjome sugužėjome čionai pagerbti lietuvių meno gigantų, jų įspūdingų šedevrų. Juk kiekviena paroda – tai išėjimas į visuomenę, savo vizijų, idėjų patikrinimas. Beje, šitoje ekspozicijoje mes regime jau įgyvendintą komunizmą – vienodai nemažai babkių gavo ir paprasti tarybiniai tapytojai, ir tie, kurie ateityje lauš disidentus. Iš kur tai žinau, paklausite? Ogi matau aš ateitį...

Regiu šviesios ateities viziją, – tęsė kalbėtojas toliau, – kaip Vilniuje stiebiasi įstabūs stikliniai dangoraižiai, gat­vėse palyginus švaru, daugybė užsienietiškų automobilių. Iš to galima būtų suprast, kad komunizmas jau lyg ir pastatytas. Na, bent Brežnevo epocha tik­rai dar nesibaigusi, sprendžiant iš daugelio nuo­stabių paminklų mūsų mieste.

Tačiau ne tai dabar mums svarbiausia, ne to čia susirinkome aptarti. Šioje pačioje salėje, regiu aš aiškiai, vyksta dar viena tapybos paroda – paralelinė. „Klasikos metamorfozės“ vadinasi, – pasakojo draugas jau kiek sunerimusiems šventės svečiams, – štai, matau, lyg ir Žilvino Dobilo tapytas paveikslas kabo. Kuklūs, tiesa, nedidukai esti šio autoriaus darbeliai, tačiau kiek juose šilumos! Vyrauja tokia širdžiai miela universali tema kaip vestuvės, veikia kiekvienam lietuviui artimi personažai, kaip antai piršlys melagis, svočia, skarbonkė, galiausiai trauktinė ar užpiltinė – neįžiūriu gerai. Kalbant apie formą, paveiksluose aiškiai juntama pusiausvyra, estetinė ir etinė atsakomybė. Nepaprastai muzikali tapymo maniera tarsi sąlygoja mitinės ir empirinės erdvės susiliejimą minėto autoriaus darbuose.

Kito parodos dalyvio, Dariaus Basčio, kūriniai kiek niūresni. Spalvų gama tamsesnė, negatyvesnė, siužetai destruk­tyvesni. Aiškiai juntamas nenoras išsižadėti smulkiaburžuazinio raugo. Sako, jog šis autorius net kankinamas atsisako didinti formatus, motyvuodamas tuo, kad jų neįveiksiąs, tiesiog nebus ką juose tapyt. Tačiau, manau, pastarajam paprasčiausiai trūksta pozityvaus mąstymo, mielaširdingumo, tikrosios tikrųjų vertybių pajautos. Galbūt netgi noro siekti ko nors daugiau, drąsiai žengti pirmyn ir į priekį.

O štai Benignos Kasparavičiūtės darbeliai, atvirkščiai, spinduliuoja nesumeluota vidine ramybe, elegancija, subtilumu. Akį traukiančiomis spalvomis jie tarsi byloja apie amžinąsias vertybes, liudija gėrį, grožį, neįkyriai kviečia į bufetą. Kadangi šios autorės diptiko pavadinimas buvo pasirinktas pavadinti visą ekspoziciją, skiriu minėtąją dailininkę svarbiausia ne tik šios parodos, bet ir visos Lietuvos tapytoja. Tuo tarpu gal tiek.

Ekspozicijos fragmentai. Autorės nuotraukos
Ekspozicijos fragmentai. Autorės nuotraukos

Tiesa, dar vienas autorius. Kęstučio Šapokos darbų formatai yra gerokai didesni nei, tarkim, Žilvino Dobilo, tačiau bent jau man kelia nemaža abejonių. Šlubuoja spalvinė pajauta, tapybos technika, trūksta subtilumo, atidos detalei. Tarkim, šalia kažkokio kompozitoriaus portreto kabantis nutapytas velnias pernelyg atidžiai stebi minėtą veikėją, lyg ko klaustų, įkyrokai teirautųsi. Lyg skaičiuotų kiekvieną kąsnį ar net taikytųsi išplėšti jį iš gerklės. Dailininkui akivaizdžiai trūksta elementaraus padorumo, net žmogiškumo. Nors šitas autorius vieną savo darbų ir yra klastingai prakišęs Kauno velnių muziejui, jo tapyba nuo to neatrodo geresnė, nes iš jos veržte veržiasi meninės atsakomybės nebuvimas, absoliutus formos ir laikmečio dvasios neatitikimas. Bando išsiropšti susireikšminimas bei neadekvatus savo vertės pajautimas. Vidinė destrukcija jau išlipo ir, kaip matot, net išgėrė pusę atidarymo vyno. O gal tai padarė tiedu velniukai nuo kolonos? Na, bet kuriuo atveju, tikrai ne aš!“ – garbusis kalbėtojas dar mėgino kovoti su savo niūroka stambaus kūno sudėjimo palydove, bandančia kiek įmanoma diskretiškiau nutempti šį nuo pakylos. Stojo kiek nejauki tyla.

Kaip tik tuomet, anot negausiai išlikusių ano įvykio liudininkų, ir įvyko TAI. Atidaryme įsivyravusią laikiną pauzę pertraukė kažin kur iš už sienos sklindantis bildesys ir duslus, vos girdimas burbuliavimas. Mat svečiai jo lig šiol neišgirdo įdėmiai klausydamies įkvepiančios, išmoningos, taip puikiai grūdus nuo pelų atskiriančios pirmininko kalbos.

„Ar šitaip jūs man atsidėkojate, gyvuliai? – kažkodėl piktinosi siena. – De­struktyvios smulkiaburžuazinės atmatos! Kaip jums atrodo, kas pakvietė į atidarymą prezidentę? Ar patys būtumėt susipratę? Galbūt pastaroji ir neatvyko, bet pats šis faktas jau yra milžiniškas žingsnis priartinant meną prie eilinio lietuvio, paprasto darbo žmogaus. Galiausiai, kas, jūsų nuomone, bus įrašytas į Lietuvos dailės istoriją iškart po Čiurlionio? Tylite? Na, ir tylėkite sau, šūdų šūdai! Jeigu jau taip, aš visus jus prakeikiu!!!“ – balsas netikėtai pasidarė spigus.

„Taigi vieno kolegos, vieno šios mūsų nemirtingos parodos dalyvio atidaryme nematyti. Tokio paties mažiausiojo klasikėlio, kokia ten jo pavardė? – Antanas Gudaitis kaip visada susiprato pirmas. – Ak, patys nepastebėjom, kaip į sieną įmūrijom vargšelį. Nabagas, matyt, visai bus nudusęs...“

„Štai kas čia buvo ne taip, štai ko mums trūko, – sujudo sukruto ir kiti dailininkai, visaip ramindami įstrigusįjį, – gerai jau, gerai, tuoj ištrauksim, baik staugt!“ Vyresni žmonės dar pamena, kad įmūrytasis tapybos metras tuomet buvo šiaip ne taip išvaduotas, gavo baltos mišrainės, armėniško konjako „Otbornyj“. Vakaras įgavo pagreitį.

* * *

Mainėsi laikai, keitėsi ir žmonės. Daug vandens Nerimi motule nuo to įsimintino įvykio nutekėjo. Pasikeitė Vilniaus meno scena. Pridygo užderėjo naujų klasikų klasikėlių. Šis mūsų įstabus nutikimas taip pat nugrimzdo užmarštin, mažai kas jį pamena. Nugarmėjo nelabasis į istorijos šiukšlyną.

Tačiau žodis šventas lietuviškas, kaip sakoma, žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta, ar maždaug kažkaip taip. Dėl šios elementarios priežasties atsitiko tuomet klaikių klaikiausias dalykas. Nors nelaimingąjį klasiką, kaip turbūt pamenate, tada išvadavo iš šaltojo mūro gniaužtų baisingųjų, pasirodo, kad niekaip tas nemačijo. Prakeiksmas jojo siaubingasis taip ir liko gyvuoti per amžius amžinuosius iki pat mūsų dienų! Nežino žmonės, netgi nenujaučia, skubėdami sau abejingai vakarėjančiu Gedimino prospektu, kas jiems, galima sakyti, po nosimis dedasi. Net nesusimąsto svarbiausios Vilniaus gatvės praeiviai, kokie stebuklai čia vyksta kiekvieną vakarą, vos senasis Katedros bokšto laikrodis išmuša šešias.

Ogi kasvakar tuo pat metu renkasi čia, Vilniaus dramos teatro fojė, užburtoji publika į amžinąjį parodos atidarymą. Sueina visi, susirikiuoja po du. Liūdnai atsidūsta. Tada sinchroniškai spūdina apžiūrėt ne šimtus, net ne tūkstančius, o milijonus kartų matytų paveikslų. Taip jau daugelį metų jie slenka ir slenka niūriai ratu, vis neatsigrožėdami amžinąja klasika...

 

1 Kodėl būtent dramos teatro, istorija nutyli, todėl gal neverta tos temos toliau aiškintis, neva analizuoti kažką. Galiausiai, koks skirtumas, dramos tai dramos, ką dabar.

2 Na, tų paveikslų buvo 11, tiesą sakant, 12-as gal labiau skulptūra.

3 Aleksandras Vasiliauskas. „Ar vien negatyvaus vertinimo nusipelno A. Drobnys“, www.tv3.lt.

 

 

 

Komentarai  

 
+1 -2 #1 amžinas 2017-04-02 16:10
amžinas atidarymas
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai