Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Gytis norvilas. Du rentiniai

Gytis Norvilas. Ugnės Žilytės piešinys
Gytis Norvilas. Ugnės Žilytės piešinys

ir šulinys – viduryje uolienų,
kuris net santėmy niūriam juoduoja,
toliau aš skirsiu giesmę jam ne vieną.

Visa erdvė, kur šulinį apjuosia,
tai ratas tarp uolų ir tarp bedugnės,
bent dešimt įdubų užregistruosi.

Dante Alighieri. „Dieviškoji komedija. Pragaras. 18 giesmė“ (vertė S. Geda)

 

Pusę rugpjūčio, šeštadalį vasaros, kasiau, saulės buvo daug, sausa, nors šviesiau neatrodė. Kasiau lauko tualetą. Į molį, o paskui ir į šlyną reikėjo suleisti du rentinius, į žemę, kad būtų kur pasidėti, talpinti žmogų, jo esybę bei turinį, vidų... Ir nebereiktų su kibiru vis tąsytis ir ieškoti, kur čia pakasus... paslėpus žmogų. Nežinau, ar man tai patiko. Dabar abejoju. Kasiau, ir tiek. Buvau virtęs Golemu. Rentiniai slinko sunkiai, prakaitas molį skiedė, molį kabinti – ne kopų smėlį žarstyti. Po rentinio apatine briauna iš žemės kūno vis iššokdavo kalkinis akmuo – šie labiau priminė kokio prieš­istorinio gyvio kaulus ar į gurvuolį sušokusius pirktinius koldūnus – ir judėti betoniniam rentiniui neleido, akmuo priešinosi kaip įmanydamas, it svetimkūniui. Nors požemių gravitacija stipri ir neatšaukiama, bet galop susiurbia ir priglaudžia viską it juodoji skylė. Antrasis rentinys, užridentas ant pirmojo, kuris jau buvo įsičiulpęs į žemę it vaikas į krūtį, ėjo dar vangiau...

Žili žolių ilgi plaukai, ritasi velėnos galvos, juodas juodas žemės gomurys...

Ant rentinių kraštų ir šokau, ir trypiau, ir net užkalbėjimus vapėjau, o galop pasiėmęs rąstgalį kaliau, iš nevilties –­­ rentiniai kabėjo it atvirame kosmose sklandantys zondai. Kodėl apie tai pasakoju? Blogas klausimas. Bandykit dar kartą. Nežinau. Ir tai mane gąsdina. Kas laisva valia lenda po žeme?

Kai beveik tuo pat metu sutikau profesionalų šulinių kasėją, kuris per gyvenimą jų matęs gyvą galą (kaip pats sakęs – jų neskaičiavęs), man šis tas ėmė ryškėti... Supratau sutikęs žemės astronomą, nors, tiksliau, – požemių astrofiziką... Nebūčiau nustebęs, jei jo vardas būtų buvęs Vergilijus. Gilus šulinys gali veikti kaip teleskopas. Žiūri pro aukštą dūmtraukį iš gilios šachtos ar, tarkim, esant po žeme per 30 rentinių, iš dugno, gali matyti ir matai stambius šviesulius, planetas... net dienos šviesoj. Apie tai kalbėjęs net pats Aristotelis... Tad tokios ar panašios ištaros kaip „Gilu net žvaigždės matyti“ – jokia tautosaka ar filologija.

Molis, molis, kastuvo aštrus dantis. Blizga geležis...

Tiesa, tikrieji astronomai tam vienareikšmiškai prieštarauja, darė nemažai eksperimentų, idant tai išsiaiškintų. Patvirtino, jog tai mitas. Dienos šviesos triukšmas matyti neleidžia... Šviesa žvaigždes uždusina ir užgesina, užpila kasdienybės putomis. O žmonės pasakoja, kad mato, regi... Vienas ūkininkas net prasitaręs, jog stovėdamas siloso bokšto apačioje aiškiai matęs šviečiant Kapelą ir Algolį. Pasirodo, tai, ko nėra... Tai kas taip visiems švyti? Žmogui dažniausiai vaidenasi ir rodosi šviesa, o ne miruoliai, vampyrai, baubai, vagys ar kokie sumauti ateiviai. Šviesa visada grumiasi su šviesa, anaiptol ne su tamsa – jie vienas kitą tik paryškina ir papildo.

Molis, šlynas, šlynas, vynas... Pjūvis, molio ta mėsa skalsi, graži...

...Po colį grimztant žemyn, į kūną smelkėsi šaltis ir buka nerimastis, matyt, diktuojama klaustrofobijos. Anksčiau ar vėliau ji išlenda, pradeda reikštis, iš pasąmonėj sudėtų kiaušinių prasikala baimės gyviai, nors manei jos niekad nejutęs...

...O jei aš taip iki Kinijos prisikasčiau, kiaurai magmą, branduolį, kiaurai – sudrožčiau maždaug 7 fiskarus, bet jei kiaurai?.. Būtų puikus pakabutis ant kokio baisiai svarbaus ir nutukusio kosminio dievo kaklo... Ir atsivertų tiesioginis jau ne „Šilko“, o „Plastmasės“ kelias... Džiaugtųsi įvairių pramonių konfederacijos.

Nedavė ramybės ir suvokimas, kad šio molio dar niekas nėra čiupinėjęs, joks žmogus, – ir ta duobė – tik mano... Taip mokaisi numirti, pratiniesi prie požeminio gyvenimo. Besileisdamas gilyn kalkiniu akmeniu ant rentinių ėmiau piešti įvairius ženklus, paukščius. It priešistorinis žmogus – iš nuobodulio ar neturėjimo kur pasidėti – ant uolų medžiok­lės scenas. Idant nepasiklysčiau kildamas aukštyn, neišklysčiau iš kelio, jei nueičiau pernelyg toli...

Metro gylyje sutikau naktinį slieką, kastuvu tą slieką padalijęs pusiau galėjau vienatvę padauginti kaip Kristus duoną. Vienatvę visada gali padauginti –­ tuomet suvokiau, kad kuo giliau, tuo vienatvės ir ramybės bus tik daugiau.

Kastuvu grybštelėjęs pasirodžiusį žvyro rėželį kaip mat gavau vandens, žemės kraujo ir limfos. Nukirtus gyslą, ši pasruvo tuo, ką nešanti. Žinia. Tokia žemės donorystė, požemių internetas. Po dienos to interneto prisruvo gerokai virš kelių. Brolis, kalbantis su juo telefonu, tryško optimizmu ir džiaugėsi už mane: „Tai gerai, džiaukis. Šiksi kaip mieste, kaip mes visi – į vandenį...“ Tikras brolis. Semiu. Kibiras sklidinas dulsvo skysčio, laikau kibirą apsikabinęs ties krūtine kaip duonos kepalą. Ir aukštyn, aukštyn. Metalinėm armatūros kilpom. Į mane spokso begalės korėto betono akučių. Ko norit? Ko?

Veiksmas kartojas begalę kartų...

Kalbos apie žemę jau tapusios nepadoria neuroze – puikiai suprantu, kad ja manipuliuoju. Kaip metafora, kaip objektu, į kurį modeliuoju viską, ko nesuprantu. Indoeuropietiškas žemdirbiškas rudimentas? Gal. Abejoju. Žiemą, gyvenant bute, balkone guli žemės maišas, regis, pirktas gėlėms. Retkarčiais vogčia nusėlinu į balkoną ir sukišu pirštus į tą šaltą maišą, į žemę... Man tada gerai. Ramina, atilsis grįžta į kaulus ir raumenis, veikia kaip antidepresantai. It subrukus pirštus į mylimosios plaukus. Galiu tuomet eiti ir į teatrą. Ritualas, padedantis nugalėti pliką realybę, tiesą, jei norite, visad alsuojančią beprotybe. Todėl niekam nereikia tos tiesos. Ir man jos nereikia. Ji šiapusybės antikūnis. Filosofai jos teieško ir neranda kalbos šlapime.

Nors ta supakuota žemė – kažkoks nesusipratimas: nejauki. Celofane ji kaip sudribęs susmukęs lavonas, mirusi. Trenkia nekrofilija, tiesa? Bet tiesa ir tai, jog ji apvalo. Net ginklus ir peilius, kuriais buvo įvykdyti kraupiausi nusikaltimai, nuo kaulų laikinumą, minkštimą, o nuo gyvenimo desperatišką ir šleikščiai salsvą laikinimą. Ji narkotizuoja. Žemdirbiai ir melioratoriai yra tikrieji narkomanai, besisvaiginantys puvenomis, dugnu. Beviltiškai sėdę ant akėčių adatų, pasimovę ant bergždžių pyragų ir noragų, drenažo vamzdelių. Aš jų pusėje. Vienareikšmiškai.

gytis norvilas. „du rentiniai“
gytis norvilas. „du rentiniai“

Dabar jau tik šlynas, šlynas, balzganas, lavono spalvos.

Sėdint šulinio dugne, begalinė šviesa plūsta į mane iš kažkur aukštai, sprūstanti iš to rentinio angos. Regi – tau vienam... Dalytis čia ir nėra su kuo. Nebent su naktim, su tuo naktiniu slieku – tik jam jos nereikia, jam fantomų nereikia, nereikia to, ko nėra. Esi aplipęs moliu, laimingas, apkvaitęs. Aš akies dugnas dabar, ant jo besirangantis molžmogis, kirminas, o šulinio viršus – vyzdys, lęšis, siurbiantis pasaulio skliautą.

Matau iš apačios: baltas debesies lavonmaišis, melancholiškai skrendančių kranklių pora (ir kur jiems skubėti, kai pats laikas pasirūpina maita), pikiruoja nuo nektaro apgirtęs drugys, šmėkšteli trylikametės dukros veidas:

– Kaip sekas, tėti?

– Labai gerai, – sakau.

– Eik valgyt... – atitaria.

Aš visko pilnas, sotus šio pasaulio. Molis skalsus ir klampus. Su kiekvienu kastuvo grybšniu – pilve, krūtinėje, viduriuos jaučiau kažkokius judesius, lyg chirurgui per operaciją vartant organus. Galvoje kugždėjo, čežėjo it skruzdėlyne, kažkas palengva gremžė it iš moliūgo sėklas, minkštimą. Jokio skausmo – jauti tik judesius. Greičiausiai kasiausi kažkur savęsp, norėdamas į save sulįsti, gremžiausi. Esu nukenksmintas ir nuskausmintas klampus molis. Deja, nieko ten neradau, nieko, ničnieko. Anei sudegusio degtuko, kuriuo kažkas būtų bandęs pasišviesti, anei žibučių, anei prie lauželio besišildančių dvylikos mėnesių... Nors per visą gyvenimą šuliniuose porą kibirų esu nuskandinęs, o tai jau iššūkis, mesta pirštinė dugnui ir požemiams. Kiaurymė, tuštuma, tik tas naktinis sliekas metro gylyje. Tuštėjau, traukiausi, jaučiausi lengvas ir perpučiamas it įsauly patvory išgulėjęs kaulelis ar pernykštis varnalėšos stambas ankstyvą pavasarį. Jei, anot pasakų ir mitų, tai jungtis su kitu pasauliu, tai šis pasaulis ir yra kitas pasaulis, bet, matyt, kad tai suprastum, turi kažkur įsikasti, o paskui grįžti.

Tai mano grota, ola, arka, išpiešta kelrodžiais paukštpalaikiais, tik anksčiau ar vėliau bus užpilta trąša, atmatomis, žmogaus turiniu. Žmogus savo namus laikui atėjus visada užpila savo atliekomis. Ši padermė nemoka išeiti lyg niekur nieko, užteršia savo garsais, atplaišom, istorija, kuria labai rūpinasi, klastoja, kuri jam pačiam reikalinga kaip egzistencijos įrodymas, patvirtinimas. Ją patvirtina atliekos. Ne veltui archeologui nėra didesnio džiaugsmo, negu rasti seną atmatų duobę ar šulinį –­ ten paprastai daugiausia žmogaus – sukrenta ne tik monetos ir žiedai...

Sėdžiu ant dugno per kelius sulenkęs kojas. Jaučiu, kaip kalasi barzda, tankėja it šaltalankių sąžalynas, tįsta plaukai, gyvaplaukiai. Nežinau ar ilgai sėdėta tame šulinyje. Metus, du, mėnesį? Viršuj vėl matau dukros veidą, atpažįstu –­ tik jau daug vyresnė, suaugusi, jai iš šonų dar du mažesni veidai – vaikiščių. Nesu jų matęs. Visi šypsosi apsalę.

– Tėti, tai neisi? Viskas jau labai labai atšalę. Ir žuvis, ir...

Nuo mano kūno, drabužių byra, skeldėja sudžiūvęs ir suaižėjęs molis. Lupuosi, išsineriu, lukštenuosi iš molio odos. Esu tik lukštas. Tie viršutinio rentinio kraštai – tai mano burna, lūpos, kuriomis jau galėjau pasakyti kažką svarbaus, bet todėl nutilau. Šypsojausi. Ir aš. Rentinys – gerklos, kuriomis ryju šią dieną, šį rugpjūtį, šią vasarą, šią tuštumą, šį pasaulį, kuris, beje, jau seniai yra prarijęs mane.

2016 m. spalis–lapkritis

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai