2016 m. antrą eilėraščių knygą „Andalūzijos šuo“ išleidęs poetas Ernestas Noreika, žinomas ir reperio Beetos pseudonimu, atsako į Eglės Mikulskaitės klausimus: ar dera poezija ir repas, kuo ypatingas noreikiškasis siurrealizmas

Ernestas Noreika. manipuliacija.lt nuotrauka
Ernestas Noreika. manipuliacija.lt nuotrauka

Ernestai, esi neįprasta kultūrinio lauko persona – reperis ir gana šviežias poetas. Kaip pavyksta savyje suderinti šiuos skirtingus polius?

Tiesiog gyvenu su šiais „dalykais“. Leidžiu jiems būti. Arba jie leidžia man būti. Tiesą sakant, nesistengiu vieno nuo kito atskirti, jie savaime įspraudžia skirtuką. Kartais išgirstu, kad mano repas kupinas poezijos, o poezija – repo. Nežinau, ar pritariu, bet ir nesutikti neturiu pagrindo. Tai priklauso ne nuo manęs: repą ir poeziją pradėjau kurti tuo pat metu, paraleliai. Juk yra daug rašančių žmonių, kurie dar ir tapo, šoka, kuria kiną, dainas etc. Ir jiems visa tai pavyksta suderinti. Kartais apsidžiaugiu, kad turiu ir muziką, ir poe­ziją. Kai negaliu rašyti eilėraščių, kai tuščia, o būna ir taip, pasijuntu pilnas repo. Ir atvirkščiai.

Ką iš poezijos ir repo gauni kaip asmenybė, kaip kūrėjas? Kiek šioms veikloms atiduodi, dėl jų prarandi?

Tai mano oras, kurį siurbia kažkas, slypintis viduje. Bet drauge gaunu deguonies. Ir galimybę išsivemti. Atsikratyti nepatogių būsenų. Tam, kad kas nors gimtų, atiduodu daug energijos ir nervų. Viduje sukaupiu tonas nerimo ir pusę priekabos klaustukų. Visaip būna. Tai galimybė stebėti save, pasaulius, analizuoti.

Vienas pakvaišęs melomanas audringai aiškino, kad geras repas – kaip stipri poezija. Kadangi buvau tikra, jog paskutinį kartą poeziją jis skaitė vidurinėje, o mano repo žinios apsiriboja „G&G Sindikato“ fraze „ji lindo, lindo, po manim palindo“, diskusijos tęsti nesiryžau. Gal pakomentuotum šią mintį? Ar yra repe poezijos, o gal poezijoje – repo?

Jei įsileidi į repą poezijos, tai jos ten ir yra, ir atvirkščiai – poezijoje taip pat gali būti repo. Kai kam pavyksta natūraliai, kai kam – ne. Kai kas apie tai išvis nemąsto. Kai kam tai neįmanomas dalykas. Kanoninė, rimuota poezija su repu tikrai turi panašumų, visų pirma dėl rimavimo. Tačiau nemanau, kad dalykai gali būti siejami vien dėl panašumų. Ledo ritulys ir kerlingas vyksta ant ledo, abiejuose žaidimuose komandos tarpusavyje kovoja, tačiau ledo ir komandų neužtenka, kad ieškotume bendro vardiklio. Manau, repą nuo poezijos skiria turinys. Ne viskas, ką surimuoji, yra repas arba poezija. Ne viskas, ką išgyveni, yra poezija. Reikia mokėti išsakyti, užrašyti, perteikti. Džiaugiuosi, kai pasirodo vidinis kritikas, drąsiai ir garsiai pasakantis: „Noreika, nejau galvoji, kad bet koks pirstelėjimas – poezija, nes tu poetas? Nepjauk grybo, žmogau, trink viską velniop, negaliu žėt į tą šūdų krūvą, kas tau atsitiko?“

Muzikoje veikia daugiau dalykų nei poezijoje. Tarkim, klausydamasis repo girdi ne tik žodžius, klausaisi ir kaip atlikėjas savitai slysta per instrumentalą, kaip instrumentalas papildo ir praplečia žodžių prasmę, kaip viskas sudaro vienį. Repas – atliekamas menas, o eilėraščiams atlikimas nėra būtinas. Repą būtų galima gretinti su slemu, kuriam atsiskleisti taip pat būtinas atlikimas. Bet, tiesą sakant, tegul kiekvienas mano, kaip nori. Jei kam nors repas yra poezija, tai ir puiku. Tačiau visuomet tokio žmogaus paklausiu, kokią poeziją jis skaitęs ar skaito. Kad svarstytum apie tokius dalykus, kad galėtum juos lyginti, turi gerai išmanyti abu. Kitaip tai vien tuščios kalbos.

Knygos „Andalūzijos šuo“ anotacijoje K. Navakas pažymi, jog „siurrealizmą keičia egzistencinė problematika“. Ką tau pačiam reiškia šis apibūdinimas?

Knyga nėra tiesiog siurrealistinė. Jokiu būdu. Nors pavadinimas neišvengiamai susisieja su Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dalí 1928 m. sukurtu 16 min. truk­mės filmu „Un Chien Andalou“. Pavadinimas iš čia, bet ne todėl, kad mano knyga yra siurrealizmo grynuolis. Nerašiau chaotiškai ir nevaldomai, neleidau sąmonei ir pasąmonei lietis. Rašiau apie savo šunį, savo Andalūziją, pavadinimą priskyriau savo būsenoms, vidinėms ir išorinėms vietoms. Tai kitoks siurrealizmas, noreikiškasis (autorius juokiasi kaip šuo, iššiepęs dantis, – E. M.). Dėliodamas knygą „įsivedžiau“ ir kiną – skyriai suskirstyti į 1/4 juostos dalį. Taip man buvo gražu. Tiek tų sąsajų su filmu.

Knygoje ieškau savęs – prarasto, prarandamo. Analizuoju vykstantį, vykusį, vyksiantį laiką. Išsikalbu ir išsilieju. Gydausi. Kovoju su šunimi. Tas šuo toks neapčiuopiamas. Kažkur vis kaukia. Taip pat ieškau ir savo prasmės. Prasmės būti. Prasmės nebūti. Kodėl vienaip ar kitaip viskas. Kodėl vienaip ar kitaip aš. Štai ir egzistencinė problematika.

Taigi įvaizdžiai, asociacijos tavo poezijoje kuriami, konstruojami sąmoningai? Tačiau skaitant dažnai susidaro įspūdis, kad eilutės gimsta spontaniškai, eilėraščiai šiek tiek sapniški. Kaip yra iš tiesų?

Toks mano matymas. Nesėdžiu ir nelaužau galvos, kaip skaitytoją nustebinti, sujaukti ar atverti jo vaizduotę. Visi įvaizdžiai turi prasmę ir paaiškinimą. Tai apmąstytos ir užkoduotos būsenos, situacijos, įvykiai, žmonės, visokios būtybės – šešėliai, tikrovės dėmės. Eilės negimsta spontaniškai. Reikia ilgai dirbti, kad išgyvenimus, patirtis, būsenas transformuočiau į žodžius, eilutes, vaizdus. Kartais darbas trunka ne vieną mėnesį vis prisėdant, pamąstant, perrašant, pridedant, atimant, performuluojant. Bet jei atrodo, kad viskas vyksta spontaniškai, vadinasi, skaitytojas nejaučia sudvisusių ir prakaituotų darbo rūbų skleidžiamo kvapo. Gal tai ir gerai. Nereikia niekam žinoti, kiek tai trunka.

Nežaidžiu sapnais. Nors keletą sap­no motyvų esu naudojęs, sapnai nėra mano medžiaga. O gal visada esame sapne?

Manau, nesuklysiu sakydama, jog tavoji knyga išaugusi iš savitos dirvos, pernelyg nepaveikta dabartinės lietuvių poezijos. Ką skaitai pats? Kiek leidi svetimiems tekstams formuoti tavo rašymo manierą?

Skaitau poeziją, prozą. Skaitau lietuvių poetus, kiek spėju, mėginu perskaityti naujas knygas, grįžti prie senesnių, tų, kurios dar nebuvo atsiverstos. Kai kuriems tekstams reikia subręsti – tik tada jie tampa įdomūs, kažką gal jautiesi praaugęs ir todėl neskaitai, neberandi to, kas verstų gėrėtis, mąstyti, kas stebintų, stulbintų. Judu lėtai, skaitau lėtai žinodamas, kad visko perskaityti nespėsiu, tad tenka būti išrankiam. Autorių sąrašo nepateiksiu, nes tokio neturiu, bet galiu paminėti keletą neseniai išėjusių, man įdomių poezijos knygų: G. Kazlauskaitės „Singerstraum“, D. Gintalo „Adatos“, T. Różewicziaus „Vanduo puodelyje“, M. Balakausko „Roma“.

Nežinau, kiek leidžiu svetimiems tekstams formuoti mano rašymo manierą. Vis dėlto tai, kas esi, – nesvarbu, gyvenime ar literatūroje – tėra atspindys aplinkos, kuri supo ir supa. Ir pats lyg veidrodis viską atspindi. Kartais kas nors užkliūva, įkliūva, ir pradedi kitaip būti. Tyčia nesistengiu kažkuo sekti, niekada neturėjau idealo, savo dievo, kuris turėtų mane mokyti rašyti. Tai gana vaikiška ir juokinga. O gal net graudu. Ieškau savo kelio, balso, buvimo formos. Jei pradėčiau tapyti ir tapyčiau taip, kaip tapė S. Dalí, tebūčiau jo epigonas, visi sakytų: „Tu tapai kaip Dali“, bet aš juk ne Dali, aš Noreika. Tačiau semtis įkvėpimo iš stiprių autorių – visai kitas reikalas. Tai būtina.

Skyrius „geležinių erškėčių kraštas“ asocijavosi su šios žemės distopija. Jame radau bene daugiausia visuomenės stebėjimo, marginalų, „apkurtusio Dievo“. Smalsu, kaip tokiame pasaulyje jautiesi pats?

Pasaulyje jaučiuosi kažkaip. Kažkaip vis dėlto tenka jaustis. Nežinau, ar esu apie tai kalbėjęs, bet „geležinių erškėčių kraštas“ tiesiogiai siejasi su mano gimtine – Pravieniškėmis. Jei gerai pamąstysite, suprasite, kas tie geležiniai erškėčiai. Tai prisimintas pasaulis su įvykiais, nutikimais, išgyvenimais ir panašiomis būtybėmis. Išsakytas ir užrašytas pasaulis. Prie šio eilėraščio dirbau beveik ketverius metus.

Kodėl pradėjai rašyti? Kas būtų, jei nerašytum?

Iki šiol tai aiškinuosi. Pradėjau rašyti, nes reikėjo. Nes reikia. Jei nebereikės – nerašysiu. Iš savo vidaus kanalizacijos ar žydinčių kvepiančių sodų kiekvieną dieną eilėraščių nepumpuoju. Ir nieko neatsitinka, veikiu ką nors kita: žiūriu filmus, skaitau. Kai tik galiu, stengiuosi nerašyti. Ir kartais gyvenu net visai puikiai.

Iš kur semiesi įkvėpimo?

Turiu didelį raudoną metalinį kibirą. Virš jo yra gyvatės formos čiaupas, jis retkarčiais spiegia, retkarčiais dainuoja, kandžiojasi. Iš čiaupo danties varva glitus skystis. Laukiu, kol skystis išstums kibire esančią tuštumą. Tada pasiimu šuns kaukolę ir ja iš to kibiro semiuosi.

Jei kada sapne prisistatytų liepsnojantis šuo ir lieptų atsisakyti muzikos arba poezijos kūrimo, ką pasirinktum?

Atsisakyčiau šuns.