Jūratė Visockaitė. Ankstyvas pavasaris

Lietuviškos premjeros – mano nuosavas „Kino pavasaris“. Atsirinkusi kitus festivalio filmus suspėsiu pažiūrėti ir vėliau.

Trumpo metro filmai antrą festivalio dieną gražioje ir plačioje Vilniaus „FC Vingio“ salėje išsikėlė kaip pirmos žibutės iš po pernykščių lapų. Trumpais koteliais, bet vis tiek žibutės.

„Kaukai“
„Kaukai“

Animacinis filmas „Kaukai“ (10 min., rež. Gediminas Šiaulys, g. 1979) per kiškelio žūtį miesto pakelėje parodo vaikui, kas yra mirtis. Originalus ir drauge universalus plastiko / gumos pasaulis, kurį siurbte siurbia hipertrofuotos vaiko akys. Tas pasaulis, juodai užpiltas / palaidotas smėlio dėžėje, finale prasikala / prisikelia baltu dantuku mažylio burnoje. Paprasta ir genialu. Deja, „pomirtinei“ filmo daliai adekvati meninė išraiška nesurasta: po žeme džiaugsmingai bėgioja skaidrūs mikroorganizmai, švieselės ar dvaselės visai iš kitos operos. Gal reikėjo labiau atsiremti į negailestingų pasakų realybę ir dantuką iškalti iš tokio pat kieto audinio?

„Po mirties, prieš pragarą“
„Po mirties, prieš pragarą“

Ta pati ponia Mirtis mėginama įprasminti animaciniame filme „Po mirties, prieš pragarą“ (11 min., rež. Tomas Ramanauskas, g. 1978). Jau pavadinimas sufleruoja, apie ką bus trileriukas. Žanras tiesiog smūginis, kaubojaus kojos išlenktos super, tačiau šitos riedančios statinės viduje – tuščia, net skamba.

 

„Atmink, iš molio esi“
„Atmink, iš molio esi“

Dokumentinis filmas „Atmink, iš molio esi“ (9 min., rež. Elvina Nevardauskaitė, g. 1992) stambiu planu fiksuoja dar pajėgius senos plytų gamyk­los agregatus ir nebepajėgius, retėjančius žmones, dūlančius, tolstančius jų balsus: dulke pavirsi... Skoninga esė be nereikalingų moralų.

„Troškimas, kad pavyktų“
„Troškimas, kad pavyktų“

Panašų efektą sukelia ir kita eseistinė dokumentika – „Troškimas, kad pavyktų“ (13 min., rež. Gerda Paliušytė, g. 1987). Naktinės Amsterdamo gat­velės be gyvos dvasios (nuostabu, kad pasisekė tokių surasti). Prievartiniai ilgiausi planai – vienas žiūrovas nusižiovaus, kitas įsitemps ir panirs į kelionės nirvaną. Bent aš panirau, tik finale pritrūko ne vien muzika, bet ir vaizdu fiksuojamo „troškimo“.

„Holivudas pasiūlė per mažai“
„Holivudas pasiūlė per mažai“

Į dokumentinio portreto „Holivudas pasiūlė per mažai“ (26 min., rež. Rimantas Oičenka, g. 1987) rėmus įdėtas su dideliu kino reklamos maišu po Vilnių daug metų vaikštantis ir prie „Ozo“ kino salės durų stovintis Valdas Isoda. Herojus, kurį gerbėjos kadaise vadino lietuviškuoju Travolta, arti neprisileidžia, savo šypsenėlės paslaptį išlaiko – nufilmuota tik viena kasdienės kelionės Lazdynai–„Vingis“–„Skalvija“–Kino nuoma trajektorija, tačiau jos užtenka, kad pajustum Valduko nesulenkiamą nugarkaulį, patologinę meilę ekranui, vienatvę šiapus ekrano. Režisierius myli herojų, jo išvaizdą, jo balsą, jo meilę kinui, kadaise „Oze“ įskiepytą ir pačiam režisieriui.

„Moteris ir ledynas“
„Moteris ir ledynas“

Vienintelis patyrusių profesionalų darbas KP lietuviškoje programoje – dokumentinis filmas „Moteris ir ledynas“, sukurtas režisieriaus Audriaus Stonio ir operatorių Audriaus Kemežio bei jo asistento Mindaugo Survilos (pastaruosius šiuo atveju derėtų iškelti į priekį). Tian Šanio kalnai ir Tuiksiu ledynas šitai trijulei tapo stalkeriška kelione, o neįmintu Stalkeriu – lietuvė mokslininkė Aušra Revutaitė.

30 metų, praleistų stotyje 3 500 m virš jūros lygio, – štai jums dar vienas pasišventęs žmogus į gretą su Liudu Mažyliu, apie kurį iki šiol nieko nežinojome. Ir per visą pilnametražį filmą faktiškai nesužinome – vienuoliško būdo herojė nenori atsiverti, ji įšalusi ledyne (turbūt pats Dangus filmuotojams atsiuntė puikią oranžinio drugelio metaforą!) ir pasako tik kelis žodžius švaria ir šilta lietuvių kalba apie bulvinius blynus, kurių „niekad sau nekepa, tik vieną kartą turistams“.

Aušra (koks vardas vienoje iš pasaulio viršūnių, iš kurių išteka tonos maitinančio gėlo ledynų vandens!) klausosi kasdienio krentančių akmenų grumenimo, iš arti mato kasdien tirpstančią ir augančią Žemės plutą. Užklydęs agresyvus turistas ant bedugnės krašto šaukia „ura“, bet kalnai jam neatsako aidu – kaip ir A. Žebriūno filme „Paskutinė atostogų diena“. Reikia pasveikinti drąsius ir atidžius operatorius, kad jiems atsakė. 60 metų senumo kronikos kadrai iš tos pačios vietos susiklijuoja filme kaip šiek tiek nudilęs laikas. Gal tik pernelyg socializuoti intarpai su kazachų liaudies muzikantu, grojančiu bet kaip pravalytoje miesto pakelės aikštelėje, ir sunkiai šifruojamas pirmas kadras iškrenta iš filmo amžinybės.

„Budėjimas“
„Budėjimas“

Vaidybinė novelė „Budėjimas“ (16 min., rež. Karolis Kaupinis, g. 1987) –­ autoriaus psichologiškai aukštai užsikelta kartelė, kurią jis peršoka kasdieniškai, įprastai, be riksmų ir plaukų rovimo. Taigi moteris miršta ligoninėje, o jos vyras ir sūnus yra šalia. Tas sudėtingas „šalia“ perduodamas filmuojant vyrus prietemoje, iš už nugaros ar šono, o jei veidas (akt. Dariaus Meškausko) yra en face, tai jis nefokusuojamas. Štai viens du ir sukuriama įtampa, tvankuma, siaubas, tačiau toji subtilioji psichologija išspaudžiama dirbtinokai, su pagalbiniu filtru, jai vystytis tiesiog mažai laiko. Nors gero aktoriaus balsas įneša šiokio tokio, bet veikiau teatrinio originalumo (kaip ir ankstesniame režisieriaus bandyme).

„Motinos diena“
„Motinos diena“

Vaidybinis „Motinos diena“ (13 min., rež. Kamilė Milašiūtė, g. 1990) irgi apie motinos netektį, tik kitokią, dvasinę – atimtas motinystės teises. Deja, filmas nepasako nieko daugiau, nei galima pasakyti žodžiais popieriuje. Šitą – aukščiausią kino barjerą – sunku įveikti visiems debiutantams.

„Šventasis“
„Šventasis“

Menkai mums pažįstamam pilnametražio filmo „Šventasis“ režisieriui And­riui Blaževičiui (g. 1985) įveikti pavyko! Ankstyva pirmoji premjera (filmas pasirodys tik rudenį) – ir tikrai kažkas panašaus į Airinės Palšytės europinį šuolį! Reikia manyti, išskirtinis Marijos ir Teklės Kavtaradzių (o ne paties rašytas!) scenarijus surentė stabilią užtvanką, kuri ir stumtelėjo režisierių į šviežios kino iliuzijos kūrybą – tokią, kaip demonstravo „Kino pavasario“ anonsinis logotipas su „naujame vėjyje“ besiplaikstančiais merginos plaukais... Ne, filmas be jokios patetikos, jo tema superbuitinė, aktuali, tokia įkyrėjusi, kad, atrodo, nieko nauja čia nebepasakysi. Ekonominė krizė. Jaunas, turintis žmoną ir dvi dukras bedarbis ieškosi darbo. Ne tokiame ir sunkiame paieškų kelyje bendrauja su draugais (puikus aktoriaus Valentino Krulikovskio vaid­muo), su kirpėja, įkritusia į širdį (gal pernelyg panašia į žmoną), ir savimi pačiu, nes anksčiau tam neturėjo nei laiko, nei progos. Visą filmą herojus išraiškingai prisitraukinėja ant skersinio tarpduryje, daro atsispaudimus ankštame bute, o jo itin sveikame kūne tūno sveika ir dar neprakutusi siela. Kurią kažkas žvejoja... Aktorius Marius Repšys kartu su režisieriumi ištraukia į dienos šviesą retą žuvį, sakyčiau, babkauskiškai natūraliai, iš pačios dūšios suvaidina herojų, kuris mažai kalba, bet daug pasako, paklusniai, bet ir užsispyręs ieško vietos, kur galėtų įtaisyti tą savo didelį, prikačialintą kūną. Tragikomiškas filmas sugeba užminti mįslę žiūrovui, pilname kasdieniškų įvykių sūkuryje užmaišyti egzistencinę dramą.

*

Šalia šito pavasarinio kino netikėtai prisiderina vieno iš mūsų teatro skliautą laikančių dramblių – Oskaro Koršunovo „laboratorinis“ (OKT, Ašmenos g.) spektaklis „Šokis Delhi“. Režisierius šį kartą susižavėjo rusų teatro ir kino dramaturgu bei režisieriumi euforiškuoju Ivanu Vyrypajevu (g. 1974).

„Šokis Delhi“. Tomo Ivanausko nuotrauka
„Šokis Delhi“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Spektaklyje vaidina koršunoviukai (išsiskiria Ugnės Šiaučiūnaitės Duktė), kuriuos Mokytojas nesigailėdamas meta į burbuliuojančią upę ir žiūri, kaip jie kapanojasi prie tos pačios veiksmo vietos – ryškiai apšviestos sienos ligoninės laukiamajame. Kartoja nežymiai keičiamą tekstą septynis kartus! Personažai kabinasi vienas į kitą žodžiais, už kurių, šiukštu, nieko nėra, mirė mama, bet duktė buka ir visi aplink taip pat atbukę, emocinė amnezija jau įvykusi, jie visi yra savotiški vabzdžiai kolboje. Šiurpulinga, bet pamažu pripranti ir net imi slapta žiovauti... Būtų pagaulu, jei atsivertų kitas klodas, režisūrinė choreografija, koks nors naujas OK oberiutizmas, tas paslaptingas „kaip karštas geležies gabalas prie širdies“ šokis Delhi. Tuo labiau kad panašūs „šokiai“ yra neišvengiama teatro (ar kino) repeticijų kasdienybė, kad nuo panašių teorinių dėlionių pradedamas kurti kiekvienas spektaklis (ar filmas). Dabar tenka stebėti aktorinio meistriškumo egzaminą, ir tiek.

Vyrypajevas ir pats yra sukūręs to paties pavadinimo filmą (2012), kurį galima susirasti internete ir palyginti. Negyvame ekrane nužmogintas tekstas, iš kurio švariai išsiurbtos emocijos, skamba natūraliau, jis tarsi seniai ten buvęs, iš nebylaus kino keistai atklydęs ir nemokšiškai prabilęs.

P. S. Būtina paminėti, kad „Kino pavasarį“ mūsų gražiojoje Filharmonijoje (į kurią vis dėlto nederėtų įsileisti visų, kas paprašo) pradėjo itin nekokybiškai suklijuotas atidarymo koncertas. Deja, LRT, nepasidomėjusi koncerto gamintojais ir norėdama užpildyti programą, jį puolė transliuoti ne tik miestams, kurie matys KP filmus, bet ir provincijai, kuri mato tik štai tokį atgrubnagišką KP per televizorių. Nėra pinigų? Gal tuomet reikėjo nufotografuoti „vyno taurę“ po koncerto?

Sceninių furšetų režisieriams vilniečiams nosį nušluostė šiemet Klaipėdoje paminėta Teatro diena. Agnijos Šeiko skoningai sukurta šventė, tiesą sakant, apavė batais patį batsiuvį.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai