Johannes Bobrowski

2017 m. balandžio 9 d. – 100-osios Johanneso Bobrowskio gimimo metinės

 

Arturas Valiauga. Pomirtinė kaukė Tilžėje. Sovetsko miesto istorijos muziejus. Kaliningrado sritis, Rusija, 2016
Arturas Valiauga. Pomirtinė kaukė Tilžėje. Sovetsko miesto istorijos muziejus. Kaliningrado sritis, Rusija, 2016

 

Miestus mačiau

Miestus mačiau dulkėtame
vėjy – kaip pakliūva stogai,
gelstančios sienos, bokštų tankmė.
Grimztanti žemėn.

Palapinės vienintelei nakčiai,
stovi jie po dangum,
begalinio mirusių
balsų aido, varpų
suskilusių apgaubti,
nuo senatvės sustirę.

Ir lyguma eina gatvėmis,
išneša sodus laukan, aikštėse
laukia prie atlapotų
durų, srovenančių šaltinių.

O naktimis rodos, lyg jie plaukia
plačiom upėm žemyn.
Styro miškas stiebų,
kybo drėgnos miglos,
plazda burės, o aukštėliau –
tenai mėnuo.

Ligi nakties pakraščių
keliavau su jais. Lauke
prieš girios bangą, kaimas
kiūtojo nelyginant čigonė,
tamsi; prietemoj
vartė keptuvėlę virš
blėstančio laužo, dūmas
rangėsi, plonas –

 

Katedra 1941

Tave mes matėm
iškilusią virš žiemiškos upės,
virš sraunios vandenų
juodumos, Sofija, skambi
paniurusio Novgorodo širdie –

Tamsu buvo nuo seno.
Tačiau drauge su putotais
smagiais delfinais
laikas atėjo, vaisių sodai
degino tau skruostą, dažnai
už tvorų linguodavo
tavo kupolų auksiniam šauksme
užverktais veidais piligrimai.

Ir tavo naktis, mėnulio pragarmės,
mirtinai baltos, sužibo ten
halkioniškas paukštis
lediniam lizde.

Tau sienas nujuodino
dūmai, duris išlaužė
ugnis, kokia šviesa bus
iš tavo langų kiaurymių?
Mūsų gyvenime
baigėsi viskas, lygiai
riksmai ir tyla, kai išvydom
virš lygumos kylant
veidą tavąjį, baltą.

Tuosyk
pelkynuos,
laukuos sudygo
rūstybė.
Rūstybė, sunkus želmuo.
Ir kaip man
prisišaukt
nors kartą dar
šviesą akysna?

 

Klopstockui

Jeigu nebūčiau norėjęs
tikrovės, šitos: tariau
upė ir miškas,
tačiau mano juslėse
įsipainiojo tamsuma,
skubančio paukščio balsas, spindulių
strėlės atšlaitėj

ir skambantys vandenys –
kaip ištarčiau
tavąjį vardą,
jei mane rastų mažytė
šlovė – aš
išsaugojau, pro šalį praeidamas,
tamsią sakmę apie kaltę
ir jos atpirkimą:

Todėl kaip veiksmu
pasitikiu – tu ją vedei – pasitikiu
ta užmaršiųjų kalba,
todėl tariu iš nendryno
besparnį žodį
žiemai.

 

Vaikystė

Tada aš
volungę mylėjau –
gaudimas varpų, aukštai
nuskriejo, nuslopo
po stogu lapijos

kai pamiškėj sėdėjom,
raudonas uogas vėrėm
ant smilgų; žilas žydas
su vežimėliu traukė
pro šalį.

O vidurdienį juoduos
alksnių šešėliuos gyvuliai stovėjo,
piktom uodegom
vaikė muses.

Paskui iš atviro dangaus
pylėsi neaprėpiamos
liūtys; po aptemimo lašai
žemės turėjo
skonį.

Arba pakrantės taku
bernai vedėsi arklius,
ant žvilgančių rudų
nugarų juokdamies jojo
per pačią gelmę.

Už tvoros
dūzgė bičių debesis.
Paskui per šabakštyną, per nendres
perėjo sidabrinė baimės tarškynė.
Iškerojo gyvatvorė,
sutemo durys, langai.

Močiutė dainavo
kvepiančioj kamarėlėj.
Spragsėjo lempa. Per petį
šūktelėję šunims, vidun
žengė vyrai.

Naktis, ilgai tylėjime šakojusis –
Laikas, išslystantis, vis karčiau
iš posmo į posmą besitęsiantis:
vaikystė –
tada aš volungę mylėjau –

 

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

Arturas Valiauga. J. Bobrowskio spausdinimo mašinėlė. Objektas C Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos namuose. Vilkyškiai, Lietuva, 2016
Arturas Valiauga. J. Bobrowskio spausdinimo mašinėlė. Objektas C Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos namuose. Vilkyškiai, Lietuva, 2016

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai