Arūnas Spraunius. Populistai iš nežinia kur netikėtai neišlindo, neišropojo, neiššoko

Arturo Aliuko piešinys
Arturo Aliuko piešinys

Čia pat Prancūzijos prezidento rinkimai, viešoji erdvė jau ilgiau nei metus buria apie kraštutinės dešiniosios nacionalistės Marine Le Pen galimybes, tačiau Europos Sąjungoje ir be jos skersvėjuota. Viena paskutinių naujienų – nenumaldomasis Vengrijos „šefas“ Viktoras Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą (reikia suprasti, pasekmė „intymios“ konfrontacijos su šio fundatoriumi George’u Sorosu), bet ir pradėjo eilinę (t. y. ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs šalies piliečiams anketą „Sustabdysime Briuselį“ su šešiais klausimais apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Taip vyriausybė tikisi gauti vengrų palaikymą savo atžagareiviškai laikysenai dėl Briuselio bei nevyriausybinių organizacijų, šias struktūras V. Orbanas kaltina kišantis į Vengrijos vidaus reikalus.

Tokia yra viena (būtent, viena) iš pastarųjų metų europietiškų tendencijų –­ 2016-iesiems artėjant į pabaigą (11 06) „The Independent“ net pateikė keletą „naujojo europietiškojo fašizmo“ (dienraščio apibūdinimas) personifikacijų, valdžiai save priešpriešinančių nacionalistų euroskeptikų, kurie tikėjosi (kai kurie tebesitiki) sėkmės 2017-ųjų rinkimų sezone Europoje. Tarp jų – prezidento rinkimus Austrijoje gruodį jau pralošęs „Laisvės partijos“ lyderis Norbertas Hoferis, rekomendavęs piliečiams „logiškai reaguoti“ į pabėgėlių krizę – įsigyti šaunamųjų ginklų. Dabar žūtbūt „karšta“ aktualija Prancūzijos prezidento rinkimų (pirmas ir veikiausiai nepaskutinis turas vyks balandžio 23-iąją) kampanijos tiesiojoje mėginanti išlikti „Nacionalinio fronto“ lyderė, atvira Kremliaus simpatikė M. Le Pen, kuri per interviu BBC žadėjo tapusi prezidente „paleisti“ Prancūzijoje „globalios revoliucijos“ trečią etapą (pirmas buvo „Brexit“, ant­ras – Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu), taip pat lemsiantį Prancūzijos išstojimą iš NATO. Tiesa, rinkimų kampanijos vektorius ne itin patvirtina „Nacionalinio fronto“ lyderės ambicijas.

Prie ryškių kraštutinių dešiniųjų lyderių neabejotinai priskirtinas D. Trumpo pergalę „patriotinio pavasario“ pradžia pakrikštijęs, per Nyderlandų parlamento rinkimų kampaniją su savo „Laisvės partija“ ilgai pirmavęs, bet pralaimėjęs Geer­tas Wildersas. Minėtina taip pat ir 2013 m. įkurtos, prieš ES nukreiptos partijos „Alternatyva Vokietijai“, kuri tikisi sėkmės rugsėjį vyksiančiuose parlamento rinkimuose, lyderė Frauke Petry, daugiakultūriškumą išvadinusi „komposto duobe“, ir „Švedijos demokratų“ vadas Jimmie Åkessonas, pasisakantis prieš visavertę savo šalies narystę ES.

Šis personifikacijų sąrašas tikrai negalutinis. Kalbant klišėmis, kraštutinius dešiniuosius mūsų žemyne remiančiam Kremliui vis dar tikrai yra už ką „statyti“, gal todėl sunerimęs Norvilas išreiškė teksto apie populistų fenomeną pageidavimą. Ką gi.

Kaip minėta, jie tikrai netikėtai neišlindo (neiššoko, neišropojo etc.) kaip „kipšai iš tabakierkos“. Tikriausiai daugeliui ir bent kiek informuotųjų staigmena tapo faktas, jog iki „Brexit“ patikimą populisto reputaciją pelnęs V. Orbanas pirko, regis, laikraščio „The Sunday Times“ reklaminį plotą, kad straipsniu bandytų atkalbėti britus nedaryti nesąmonės ir neišstoti iš ES. Taip pat visai tinka priminti kai kuriuos W. Wilderso biografijos faktus. Po Nyderlandų atviro universiteto teisės kursų baigimo šis, užuot tęsęs mokslus, išvyko į Izraelį, kurį vėliau pavadino savo antrais namais ir kur gyvendamas daug keliavo po kaimynines arabų šalis. 1990 m. susidomėjęs politika įstojo į „Liaudies partiją už laisvę ir demokratiją“, 1998 m. buvo išrinktas į parlamentą ir dirbo demokratijos bei žmogaus teisių Irane klausimų komitete.

Aršiu islamo kritiku tapo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų, 2006 m. įsteigė nuosavą „Laisvės partiją“. 2008 m. susuko daug triukšmo sukėlusį trumpo metro filmą „Fitna“, kuriame citatas iš Korano bei musulmonų radikalų pasisakymų mėgino susieti su islamistų teroro aktais ir įtikinti žiūrovus barbariška šios religijos prigimtimi. Nyderlandų islamo televizija „Nederlandse Islamitische Omroep“ siūlė politikui savo kanale parodyti filmą su sąlyga, jei šis sutiks aptarti jį su musulmonais. W. Wildersas atsisakė. Po triukšmą sukėlusio filmo „Nuolankumas“, kuriame smerkiama prievarta prieš moteris musulmonų bendruomenėse, režisieriaus Theo van Gogho nužudymo 2004-aisiais politikas, baimindamasis dėl savo gyvybės, viešumoje nesirodo be apsauginių, niekada nenakvoja toje pačioje vietoje dvi naktis iš eilės, kurį laiką gyveno kalėjimo kameroje ir su žmona matosi tik kartą per savaitę.

Kurių galų tiek dėmesio šio politiko biografijai? Banaliai informacijai – G. Wil­dersas „ir kiti“ kurį laiką keliavo tradicinį politiko, visuomenės veikėjo raidos kelią, kol subrendo (po planetą sukrėtusių teroro aktų) sprendimui privatizuoti ir sau naudinga linkme formuluoti problemas, kurių, rinkėjų nuomone, nesprendė tradicinės partijos. V. Orbanas juk neklysta sakydamas, kad mes nenorime ir negalime priimti viso pasaulio. Be to, populistai viešosios erd­vės demonizuojami, nes valdingai pasisako už „tradicinį vidurkį“, ir čia beveik nieko negalima padaryti – dabartiniai reikalai rodo, jog planeta, visada buvusi marga, dėl nenumaldomai augančio interneto socialinių tinklų aktyvumo dabar nuo vidurkio tolsta milžinišku greičiu ir tą margumą atskleidžia kaip niekada visapusiškai.

Roko Morkūno nuotrauka iš ciklo „Priešrinkiminė Prancūzija“
Roko Morkūno nuotrauka iš ciklo „Priešrinkiminė Prancūzija“

Arba yra suinteresuotų margumą skleisti „savaip“. Valstybinis Rusijos televizijos kanalas „Rusia Today“ (RT) pra­ėjusių metų gruodį pasirūpino daugiau nei milijardo rublių papildomu finansavimu, kad artėjant Prancūzijos prezidento rinkimams paleistų transliacijas prancūzų kalba. „Priimtino“ kandidato pergalės atveju Maskva tikisi išklibinti Europos vienybę sankcijų Rusijai dėl veiksmų Ukrainoje klausimu. RT rinkimų kampanijoje aktyviai dalyvauja, todėl apie proeuropietišką kandidatą Emmanuelį Macroną jau kurį laiką skleidžiami įvairiausi gandai. Beje, apie gandus: lapkričio 23-iąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje raginama priešintis Kremliaus propagandinėms pastangoms šmeižti ES, prieš tai JAV Kongreso Atstovų rūmai palaikė projektą įstatymo, numatančio oficialios struktūros kūrimą kovai su Maskvos siekiu paveikti užsienio valstybes bei politines organizacijas.

„Pew Research“ duomenimis, interneto socialinius tinklus pagrindiniu informacijos šaltiniu šiandien laiko 62 proc. amerikiečių, prieš ketverius metus tokių buvo 49 proc. Nepriklausoma ekspertų grupė „PropOrNot“ primena, kad rusų „trolių“ ar RT į informacinį lauką per JAV prezidento rinkimų kampaniją išmestos melagingos žinios buvo perskaitytos 213 milijonų kartų. Tai nebūtinai rodo, kad jos reikšmingai lėmė balsavimą, bet kodėl „nepatikrinus“ lindinčiųjų internete emocinės savijautos konspiracinėmis teorijomis grįstu turiniu, neva atskleidžiančiu slaptas jėgas, kurios lemia įvykius pasaulyje? Kaip yra nurodęs buvęs Jungtinių Valstijų pasiuntinys Rusijoje Michaelas McFaulas, tokių žinių skleidėjai nesistengia argumentuotai laimėti ginčą, o paprasčiausiai siekia parodyti, jog viskas sąlygiška ir apeliuoja į cinizmą. Taip „komponuojama“ viešoji erdvė emocinės bei dvasinės pusiausvyros neprideda ir populistų paklausa bent taktinėje perspektyvoje paauga (nebūtinai išauga).

Todėl regima dalis elektorato dabar ir kažkiek ateityje palaikys žadančius sugrąžinti „palaimingą praeitį“ bet kuria kaina. Regime populistinių partijų bei politikų pakilimą, nors globalios visuomenės struktūra tik ima formuotis. Proceso „uvertiūra“: politiniame lauke varžosi ne tradiciniai kairieji ir dešinieji, bet liberalai ir konservatoriai-protekcionistai. Panašios priešpriešos būta ir ankstesniais laikais, tačiau šiandien šis vektorius dominuoja. Komplikuota, „tiršta“ tikrovė persidengia mistifikacijomis ir turime „magiškąjį“ politinį realizmą.

Vokiečių sociologas ir rašytojas Mathiasas Greffrathas svarsto apie visuomenės perspektyvą, kai jau apžvelgiamoje ateityje „ištiksianti“ robotizacija bei naujos technologijos esmingai pakeis globalią darbo rinką, taigi ir visuomenės struktūrą. Praėjusiam amžiui artėjant prie pabaigos, futurologai „nepataikė atspėti“ beveik nė vienos dabar dominuojančios tendencijos, pirmiausia, be abejo, suvešėjimo interneto, kuris ypač energingai keičia planetą. Neįmanoma bent kiek tiksliau pasakyti, kaip sėkmingai žmonija su tomis permainomis dorosis ir ar žmonių civilizacija apskritai sugebės išgyventi XXI amžiuje. Bet jau akivaizdu, kad esame laiko taške, kai pesimistinės prognozės gožia prieš 20–30 metų vyravusį progresyvistinį optimizmą.

Pagaliau, tai, ką byloja senas Henry’o Kissingerio sąmojis, jog Europa neturi savo telefono numerio. Europa vis labiau nusišalina, bet šventa vieta tuščia nebūna. Esama stulbinamo kontrasto tarp to, ką mes, europiečiai, pasakojame sau apie teises, toleranciją, daugiašališkumą, ir tragedijų, kurios vyksta mus supančiame pasaulyje: autokratinėje Rusijoje, agresyviame Irane, susiskaldžiusiuose Artimuosiuose Rytuose. Bet europiečiai tragedijas jau regi ir savo didmiesčiuose, islamistinio terorizmo puolime.

Jaunesnieji ir labiau išsilavinusieji palaiko ES, priešiškesni tie, kurie nesupranta ar nepakankamai jaučia europietiškos integracijos naudą. Tai į juos apeliuoja, jais remiasi „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje ar „Laisvės partijos“ Nyderlanduose bei Austrijoje. „Europietiškumo“ dabar paradoksaliai kur kas daugiau nei prieš 50 ar 60 metų, ir tai daugeliui kelia ypač prieštaringus jausmus. Blaškymasis gali reikšti ir tai, jog Senasis žemynas tokios emancipacijos akivaizdoje vėl yra jaunas, net dramatiškai paaugliškas. Ir kol kas nesuprasi, ar rašyt kabutėse šiuos epitetus, ar ne.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai