Goda Aksamitauskaitė. Gerai, blogai ir truputį apie katinus

Grupinė paroda „Atstumtieji“ galerijoje ЦЕХ (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki 2017 m. balandžio 20 d.

Rustamo Mirzojevo „Katinas“

Kol vieni skundžiasi kultūros lauko centralizacija Lietuvoje, kiti tingi iš Senamiesčio palypėti Naugarduko gatve aukštyn į Naujamiestį (arba Aukštamiestį, sekant vakarietiška madingų rajonų – aptaunų – pavadinimų darybos tradicija). Akylesnieji ukrainiečių galerijos ЦЕХ (lotyniškąja abėcėle ieškoti „Tsekh“) padalinį Vilniuje galėjo stebėti jau nuo atidarymo 2016 m. liepą, mėgstantieji populiarumą – nuo „Jaunojo tapytojo prizo“ projekto spalį. Aš, prisipažinsiu, pirmąkart galerijoje apsilankiau tik prieš savaitę.

Nematomumo strategija mene vertinama prieštaringai (prisiminkite Krikštopaitytės tekstą apie Didžiapetrio kūrybą1). Meno rinkoje tarpinę, tačiau tokią būtiną vadybinę funkciją (o jau tuomet ir kitokias) atliekančių galerijų sprendimą būti mažiau matomam vertinčiau nebe prieštaringai, o neigiamai – jų ima nesimatyti visai. Šioje vietoje nedidelė sangrąžinė dalelytė aktuali semantiškai – ji keičia aktyvą / pasyvą priimant strateginį sprendimą. Pusmečiu anksčiau nei ЦЕХ Vilniuje atsidarė galerija GRAFO. Palyginkime: ЦЕХ’as – Naujamiesty, t. y. toli, įsikūrė buvusios, nors iki galo neužbaigtos bažnyčios navoje aukštomis lubomis, į kurią patekti dėl jau vakar (metaforiškai) turėjusio pasibaigti remonto galima tik skambinant specialiu numeriu, ir pristato ukrainiečių meną, bet neturi normalaus feisbuko puslapio, todėl žmonės negali pasižymėti (ir kitiems parodyti) buvę ar eisiantys į renginį joje; GRAFO – Trakų g. rūsiuose ir savo lokacija itin didžiuojasi, mezga mistifikuotą, prabanga alsuojantį romaną su jos istorija, pašonėje glaudžia prabangų restoraną, teigia pristatantys išimtinai skandinavišką meną, tačiau nevengia ir vietinio, o feisbuke kuria įvykius, skirtus ir parodoms, ir meniškoms vakarienėms. Dar abi nori būti rašomos didžiosiomis raidėmis. Tebūnie. Nesupraskite klaidingai –­ čia nėra gero ir blogo opozicija, tiesiog skirtingos programos, turinčios ir gerų, ir netikusių aspektų. Nepasakysiu nieko naujo, vis dėlto būtina įsikalti į galvas, kad „nuo iki“ neapgalvota nesirodymo rinkoje strategija gal ir sutaupo faktinių eurų, bet neapsimoka kaip simbolinis kapitalas.

Dar viena prieštaringa sąvoka – kuratorystė. Akademijoje panaikinus ma­gistro studijas „Kuratorystė. Šiuolaikinio meno praktika ir sklaida“2, kuratoriais tapo visi parodų organizatoriai. Prasminis poslinkis ėmė rastis jau anksčiau, o norint atskleisti tikruosius priežasties ir pasekmės ryšius, reikėtų rimtai prisėsti prie istorijos ir psichologijos vadovėlių, tačiau laisvos formos tekste galiu sau leisti laisviau interpretuoti. Kūrybingųjų (kūrybščikų, buitiškai tariant) visuomenėje menas paradoksaliai kartu yra ir demokratizuojamas, ir elitizuojamas. Menininku, kuratoriumi, o ir vadybininku (kine ir muzikoje šie save vadina gražiau – prodiuseriais) neva gali būti bet kas. Svarbu gebėti suktis ir plepėti. Laimei, dalyko išmanymas vis dar liko ne tik privalumu, bet ir nerašytu privalomumu. Galerijos pasiima jauną meno tyrėją, kritiką (-ę), duoda erdvės, šiek tiek iš anksto supirktų menininkų ir sako: „Nagi, sukuruok ką nors.“ Abiejų pusių pragmatiniai motyvai čia lyg ir aiškūs, tačiau vis dar naiviai tikiu profesine sąžine, sveiku protu ir tikiuosi jų apraiškų (jei jau ne nuolatinės būsenos). Meno eksponavimo institucijos, turinčios pristatyti meną savo lankytojui, pradeda žongliruoti sutartiniais meno lauko kalbiniais niuansais, aršiai sukritikuotais viename XX a. manifestų, teorijomis ir pritempinėja, pristatinėja meną nebe lankytojui arba sau pačioms, o jau pirkėjui. Nekalbu apie „Menas – liaudžiai!“ lozungus, bet komunikacijai kažkas tikrai ne taip. Aš, žinoma, taip kalbu tik iš pavydo... Iš tikrųjų, net gavusi progą, tikriausiai I would prefer not to.

Po bendro pobūdžio prakalbos, metas pereiti prie konkretybių. ЦЕХ’e – „Atstumtieji“. Arba atsistumiantys. Kaip ir pats ЦЕХ’as. Paro­doje nelygiomis dalimis pristatomi trys viduriniosios kartos ukrainiečių menininkai: Mykola Bilou­sas, Jevhenas Petrovas bei Rustamas Mirzojevas. Petrovo ir Mirzojevo po du darbus, Bilouso kabo keturi. Nenuostabu, jis –­ vienintelis tikrai spalvotas, paveikslų masteliai „draugiški“ (gana dideli, kad jaustumeis tikrai žiūrįs į normalų tapybos darbą, o ne kokią miniatiūrą, ir gana maži, kad nesunkiai pervežtum ant galinės automobilio sėdynės ir įkomponuotum kur nors virš sofos), vaizduojamos moterys, o jų pozos, tipažai atrodo matyti. Vienas paveikslas –­ „Vaiduoklis“ – labai matytas. Menininkas išsirenka kadrus iš filmų ir juos savaip pertapo, o kataloge originalų atvaizdą demonstruoja greta savojo. Kol pas mus apropriacijos ir plagiato ribos trinamos arba iš naujo braukomos, Tolimųjų Rytų kultūroje joks nusikaltimas pasiimti jau egzistuojantį objektą, jį tarsi atkartoti, bet padaryti geriau. Originalumui vietos nėra, o dar tokios didelės kaip pas mus paklausos – taip pat. Man patinka, jog Bilousas nemėgina nuslėpti pirminio šaltinio, neieško itin nišinių ir žiūrovui neatpažįstamų kadrų, selekcijoje lieka nuoseklus. Tai, kad parodoje eksponuojamų darbų personažai – moterys, greičiau sutapimas ir parodos kuratorės, atrinkusios eksponatus, „kaltė“ nei ryški tendencija. Prostitutės, dvynės ar senutės, be abejo, skirtingai, tačiau atstovauja marginalioms visuomenės grupėms. Rusvai žalsvos spalvos fonas pratrina kontekstą ir akistaton ištraukia veikėjas. Vis dėlto tai, kas buvo pratrinta, mintyse būtina sugrąžinti, kitaip trys ryškios išsipuošusios merginos liks tik dekoracija. Autorius ironiškai žaidžia ir moko, kita vertus, žino – pirks.

Mykola Bilousas. „Namie“, akrilas, drobė, 2014

Likę keturi darbai – su gyvūnų figūromis. Ne bet kuris paliegęs šuo išsyk yra atstumtasis, tačiau Petrovo akvarelė „Karštis“, vaizduojanti uodegą pabrukusią kalę, kurios šonkaulius galima suskaičiuoti, nuostabiai tikra. Gaila, nepatogu, atgrasu. Nei tematiškai (prie visos parodos), nei emociškai (prie „Karščio“) iki galo netinkąs antras Petrovo darbas, manau, galėtų visai nekaboti.

Jau sakiau kuratorei (kuri, žinoma, yra ir galeristė), pakartosiu ir čia – ЦЕХ’o erdvė per gera eksponuoti vien plokštuminius sieninius kūrinius. Sakė, pritaria, ir ateityje galbūt bus visko. Tačiau šįkart dirba su tuo, ką turi. Visai kitokios erdvės ir konteksto įnešė Mirzojevo „Katinas“. Iš filmų mintimis persikelkite į sovietines ligonines ar daugiabučių laiptines. Arba į kalėjimus, tačiau juose nedaug kas yra lankęsis. Esu skaičiusi, jog tais laikais dvigubas sienų padengimas – kalkėmis viršuje, dažais maždaug nuo vidurio iki apačios – atsirado dėl praktinių priežasčių. Ligoninės ir kalėjimai buvo institucijos su daugiausia traumų ir kraujo. Kraują, purvą ir pan. lengviau nuplauti nuo slidaus dažyto paviršiaus, o šitaip sieną dengti iki pusės – pigiau. Vėliau šis būdas „atsikraustė“ į daugia­bučių laiptines ir net interjerus; mano mama pagal didžiausius to meto mados klyksmus svetainei rinko skirtingo rašto, horizontaliai sieną dalijančius tapetus. Mirzojevo „Katinas“ guli tokioje laiptinėje. Toks pat kaip dešimtys kitų benamių katinų, besiglaudžiančių daugiabučių laiptinėse ir maitinamų truputį išprotėjusių kaimynių iš pirmo arba antro aukšto. Ant sienos (paveiksle) taip ir parašyta – kot, o karūna virš žodžio atkartoja katino ausų formą. Kai kur kalėjimo žargonu rusiškai „katinas“ reiškia tos bendruomenės lyderį, vadą. Karaliumi buvęs kot pilkoj chruščiovkėj pilvu valo žemę. Ne veltui Lietuvoje recidyvizmas siekia 58 %, o kuo toliau į Rytus, tuo gražiau3.

Truputį komiška, bet tokiai rečiau lankomai ir „tyliai“ galerijai kaip ЦЕХ’as atrodo idėjiškai nuoseklu ir tinkama rengti „Atstumtųjų“ parodą. Turint nedaug galerijos menininkų kūrinių, tema varijuojama gan apibendrintai, tad ieškoti konkretesnio bendro vardiklio nėra prasmės. Vis dėlto pajusti kiek kitokią ukrainiečių nuotaiką galima. Lauksiu daugiau jų parodų, kad pasitikrinčiau, ar neklydau.

 

1 M. Krikštopaitytė. „Atidarymai. Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.

2 Vadinasi, kuruojam tik šiuolaikinį meną? O su moderniu ar dar senesniu menu elkitės, kaip patys išmanote?

3 Deja, šviežių ir tikslių duomenų apie recidyvizmo situaciją Ukrainoje nepavyko rasti. Estijoje pakartotinio nusikalstamumo lygis siekia apie 40 %, Norvegijoje – vos 20 %. Mūsų šalyje, siekdamos kovoti su šia problema, programos „Kurk Lietuvai“ dalyvės 2016–2017 m. vykdo projektą „Nuteistųjų resocializacija ir integracija į visuomenę“.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai