Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Narius Kairys. Yousseffo kilimas

Oliver Laxe’o filmas „Mimozos“ ir Beno Riverso „Dangus dreba, žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“ priminė, kaip prieš trejus metus velykiniu laikotarpiu lankiausi Maroke. Be abejo, į musulmonų kraštą patraukiau ne švęsti pagrindinės krikščionių šventės, o tiesiog keliauti. Vis dėlto kažkurią akimirką pajutau, kad norėčiau surasti bažnyčią ir joje simboliškai paminėti Prisikėlimo šventę. Deja, rasti bažnyčios man nepavyko. O gal?

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Siauroje, nuožulnioje gatvėje, netoli vartų į Tanžero „Continental“ viešbučio automobilių stovėjimo aikštelę prisišliejęs prie sienos apsilupusiais dažais ant taburetės kumpo senyvas sargas, pamažėle gurkšnodamas savo pirmąją šios dienos arbatą ir ilgesingai žvelgdamas į kitoje gatvės pusėje esančią „Cafe de los Navigantes“. Vakare, pasibaigus pamainai, pereis gatvę, akimirkai stabtelės prie knaipės slenksčio, tarytum dvejotų, ar eiti vidun, ar traukti namo, tada garsiai atsidus ir šiek tiek vilkdamas kairę koją nuklibikščiuos prie vieno iš kampinių staliukų, šalia kurio susispaudę jau kiurksos tokie kaip jis seniai, rūkantys kifą ir protarpiais užmetantys akį į virš jų galvų futbolo rungtynes transliuojantį televizorių. Tačiau dabar tik ankstus rytas ir iki sutemų dar laukia ilgos valandos. „Cafe de los Navigantes“ tuščia – kurkis, kur širdis geidžia. Užsisakiau prie baro kavos su pienu ir atsisėdau taip, kad galėčiau viena akimi stebėti vyksmą gatvėje, o kita –­ užrašyti, kaip neplanuodamas (sic!) visai neseniai pasiklydau kalnuose. Netrukus apsimiegojęs kavinės savininkas atnešė kavą, įstatė karštą stiklinę į vieną iš penkių skylių, išpjautų taburetėje, ir netaręs nė žodžio (savo ruožtu ir aš tylėjau) nuėjo. Kava pasirodė besanti reto šlykštumo. Įstačiau stiklinę atgal ir ėmiau nemirksėdamas žiūrėti į šviesos lopą, pro praviras lauko duris krintantį ant šachmatinių prišnerkštų grindų. Ūmai prisiminiau, kaip man sėdint nakties tylos gaubiamoje dykumoje prisirūkius hašišo iš po užpakalio išropojo skarabėjas – tąkart įminiau šio vabalo paslaptį: dieną skarabėjas ridena dangaus skliautu saulę, o naktį užkasa ją po žeme. Nors ilgai manyta, kad tamsiosios saulės dėmės – tai regionai fotosferoje, kur temperatūra žemesnė už įprastąją, tačiau iš tiesų tai vietos, kur misdami šviesa auga mažieji skarabėjai. Jaučiau, kad tuoj vienas, užtektinai prisisotinęs šviesos, ropos ieškoti savo saulės – tuomet aš jį ir pričiupsiu. Taip, tai ne neužrašyti kalnai neduoda man ramybės, akmuo mano bate – Yousseffo kilimas. Akyse stojo liesas pailgo veido vyras, priešais save laikantis išvyniotą stačiakampį nedidelį indigo spalvos kilimą su geltonais archajiškais, man neperskaitomais ženklais. Yousseffas suprato, ko man reikia. Jis padovanojo raktą, kuriuo būčiau įstengęs atsirakinti ant krūtinės kabančią spyną. Tik aš dar nebuvau pasirengęs šiai dovanai. Bent jau tąkart.

Autoriaus nuotraukos
Autoriaus nuotraukos

Pirmąsyk Yousseffą sutikau slampinėdamas po Ševšaveno mediną. Pamenu, beveik nepastebėdamas pasakiško melsvumo, kuriuo nudažyti daugelis miesto namų ir gatvių (spalva, suteikianti žmogui vėsos pojūtį, o galbūt, kaip sakė vienas apelsinų sulčių spaudėjas, atbaidanti uodus), mąsčiau apie kelyje iš pietų į mėlynąjį miestą regėtą automobilio avariją. Vienas policininkas nesėkmingai bandė reguliuoti vos ne vos judantį eismą, kitas rėkė ant išlipusiųjų iš autobuso ir automobilių, myžančių pakelės krūmuose, rūkančių bei vėpsančių į metalo laužu virtusią mašiną ir suspaustą tarp vairo ir sėdynės vairuotojo lavoną. Kelios dešimtys met­rų iki avarijos vietos stovėjo ženklas, įspėjantis apie pavojingą kelio ruožą. Mane kažkas pašaukė. Išnirau iš savo minčių – niekaip neišsiugdau abejingumo, kai į mane kas nors kreipiasi. Kaip visada, tas pats klausimas: iš kur tu? Iš Lietuvos. Jis, pražydusia lūpose šypsena, praskleidė savo striukę ir atidengė užrašą ant juodų marškinėlių: YOUSSEFF WE LOVE YOU FRIENDS FROM LITHUANIA. Ėmėme kalbėtis, tiksliau, jis ėmė kalbėti toliau stebindamas mane. Kažkokie lietuviai, apsilankę jo parduotuvėje, išmokė jį kelių visiškai nepritaikomų jo aplinkoje lietuviškų žodžių: rūpintojėlis, vėpūtis, smalėkas. Kai pasakiau savo vardą, Yousseffas pradėjo vardyti jam žinomus lietuviškus vardus: Laimonas, Severina, Inga, Antanas. Sakė, buvo ir daugiau, bet, deja, prisimena tik jų veidus ir pirkinius. Ateik pas mane, išgersi arbatos, pirkti nieko nereiks. Pirkti nieko nereiks, nes aš pinigų neturiu, bet gal kada kitąsyk užsuksiu, nors tai sakydamas ir žinojau, kad tik­rai neisiu į jo parduotuvę nenorėdamas sugadinti susitikimo įspūdžio. Aurevoir, Yousseffai, sudie, Yousseffai, dar vienas žodis, kurį gali išmokti, kurio aš pats kaskart mokausi, kai be krypties sliūkinu nepažįstamo miesto gatvėmis ieškodamas būtent to skersgat­vio, jame po ilgos lėtos dienos užtiksiu katiną, vedantį mane atgal į mano laikinus namus, kuriuose įsirausiu į guolį ir mintysiu apie rytoj laukiančius kalnus, apie tai, kaip užkopęs iki viršūnės pažvelgsiu į žemai atsiveriantį peizažą ir susigrąžinsiu nežmogišką jo žvilgsnį, kuriam negali pasipriešinti, kuriam turi nusilenkti, kaip nusilenkiame mus nuolatos perkuriančiai erdvei ir laikui.

Yousseffas stovėjo tuščioje ankstyvo penktadienio ryto gatvėje, lyg būtų iš anksto žinojęs, kad pro jį eisiu. Nevaliodamas atsispirti kvietimui išgerti arbatos, nusekiau paskui į pusrūsyje buvusią dirbtuvę-parduotuvę. Blankiai apšviestoje patalpoje tvyrojo maloni vėsa ir seno miško kvapas. Yousseffas užplikė arbatos, supažindino su senuku audėju, rymančiu šalia senovinių, nuo daugkartinio lietimo įgavusių prabą audimo staklių, ir ėmė rodyti savo turtus – margaspalvius kilimus, užtiesalus, apklotus, staltieses, išaustus iš sabros šilko, vietinių vadinamo kaktusų šilku. Priešais mane pamažėle vėrėsi kitoniškas, kadų kadai prabėgęs pasaulis. Yousseffo pasaulis. Žinoma, neketinau nieko pirkti, bet, kaži kodėl jausdamasis šventadieniškai nusiteikęs, gėrėdamasis jo žaviomis pastangomis, kurios tą mirksnį buvo panašios į įmantrų šokį, leidau jam darbuotis. Kol jis, beklodamas ant grindų kilimus, juos gyrė, prisiminiau, kaip viena užsikonservavusi hipė, jau keturiasdešimt metų gyvenanti Maroke, taip ir nespėjusi įgyvendinti savojo užmojo – žeme nukeliauti iki Indijos, sakė, kad kilimus audžia iš perdirbto plastiko –­ kaktusų šilkas iš tiesų yra tik turistams skirta išmonė. Tebūnie išmonė, argi tai svarbu? Kaip ten yra, Yousseffai, su tuo sabros šilku? Ar matei vidury gatvės ištemptus siūlus? Mačiau. Tai kodėl klausi? Betgi ten nebūtinai turi būti šilkas, juk gali būti ir plastikas? Tada ir šitos gyslos yra plastikinės, rodydamas savo iššokusiomis venomis rankas kalbėjo Yousseffas. Atleisk, toks jau tas vakarietiškas bruožas – viską tikrinti bent du kartus. Čia užtenka ir vieno karto, visa kita – Alacho rankose. Eik jau? Taip, taip. Na, ir kiek kainuoja šitas kilimėlis, nedrąsiai paklausiau rodydamas pirštu į nedidelį, nesiekiantį nė vieno kvadratinio metro indigo spalvos kilimėlį. Jis, pridėjęs ranką prie širdies, sakė, kad šitas kilimėlis man tarnaus šimtą metų, kad jo pagaminimas užtrunka pusę mėnesio, kad man, kaip lietuviui, jis pasiūlys pačią geriausią kainą. Kokią kainą, Yousseffai? Gerą kainą. 1000 dirhamų. Neturiu tokios sumos, Yousseffai, savaitę už tiek pinigų galiu išgyventi. O kiek turi? Išsitraukiau piniginę ir parodžiau jos turinį. Jis, nelyginant koks akrobatas, prišoko prie manęs ir atkišo savo ranką. Ėmiau juoktis, viskas – įkliuvau. Atidavęs visus pinigus, paprašiau Yousseffo užrašyti, koks tai kilimas, kaip gaminamas ir pan. Aš nelabai gražiai rašau, atsakė ir pamojo sekti iš paskos. Klaustrofobiškame kambaryje, perkrautame praėjusio amžiaus technika, mano vedlys prikėlė ant sofos snaudusį savo dėdę, kuris ant čia pat surasto popiergalio ėmė nenoriai keverzoti jam diktuojamus žodžius. Žinai, Yousseffai, penktadienį, sakoma, dievas atidžiau stebi žmones, ir prekijai negali apgaudinėti... Aš dar niekada nieko neapgavau, truputį įsižeidęs burbtelėjo Yousseffas. Tada suvyniojo kilimėlį į popierių, užklijavo paketą ruda lipnia juosta ir įdavė man į rankas. Ateik kitą dieną, dar ne viską parodžiau, kildamas laipteliais į gatvę išgirdau Yousseffo „iki pasimatymo“.

20140420_194451.jpg

Nors kilimas tilpo kuprinėje, temptis jį į kalnus, sumojau, būtų mažų mažiausia kvaila, taigi grįžau į viešbutį ir pakišau paketą po lova, gal niekas nenušvilps. Dangus grėsmingai niaukėsi, bet kurią akimirką galėjo prapliupti lietus, nebebuvau tikras, ar išvis verta traukti į kalnus, tačiau mintis praleisti dar vieną dieną mieste neviliojo, taigi nusprendžiau atsiduoti dangaus malonei: sulysiu – grįšiu, nesulysiu – užkopsiu, kiek leis jėgos, į kalną ir grįšiu vakarėjant į Ševšaveną. Neskubėdamas perėjau mediną ir, palikęs už savęs miestą, ėmiau sekti pažymėtu taku, ilgainiui turėjusiu nuvesti į mano kairėje stūksančią kalno viršūnę. Buvo tyku ir ramu, kuo aukščiau kilau, tuo tirščiau gulė ant žemės rūkas. Nors girdėjau tik savo žingsnius, rodėsi, kad viskas aplink skamba vienu pratisu švelniu garsu, sinchronizuojančiu mano mintis ir jausmus. Jutau galįs eiti ir eiti, visą dieną ir visą naktį, o jei prireiks, ir ilgiau. Kartkartėmis vieškelis išsišakodavo ir aš, neradęs ant pakelės akmenų dviejų – balto ir raudono – horizontalių brūkšnių ir todėl pasirinkęs neteisingą atšaką, nuklysdavau į – nesuprasi –­­ žmonių ar gyvulių sumintą pažliugusį takiūkštį, kuris staiga nutrūkdavo kokiam nors dirvone, ir aš privalėdavau grįžti atgal. Iš pradžių manęs tai nė kiek neerzino, tačiau pamažu suvokiau, kad taip klajojant vis labiau krypstu į dešinę nuo kalno, į kurio viršūnę tariausi šiandien dar spėsiąs užkopti. Vidudienį mig­la išsisklaidė, pro debesis švietė blankus saulės skritulys, neįkyriai šilo oras. Nuojauta kuždėjo, kad einu klaidingu keliu. Jei tik pamatyčiau kokį žmogų, jis, aišku, užtikrintu mostu nukreiptų mane teisinga linkme, tačiau, išskyrus vieną šmėklą, neatkreipusią dėmesio į mano pasisveikinimą, nieko nesutikau. Todėl labai apsidžiaugiau, kai, pakilęs ant eilinės kalvelės, išvydau už kokio puskilometrio kairėje einančius vienas paskui kitą it kokia vikšrų vilkstinė žmones. Palikau kelią ir klimpdamas į rudžemį nupėdinau per kanapėmis apsodintą lauką, naiviai tikėdamasis, kad įstengsiu juos prisivyti. Laukas gana greitai baigėsi, tačiau, kad ir skubėjau, vis vien pamečiau iš akių akivaizdžiai ten pat kaip ir aš keliaujančiuosius. Nežinodamas, ko griebtis, ėmiau kopti pirmu pasitaikiusiu takeliu. Tačiau jis netrukus atsirėmė į nepraeinamas augalų raizgalynes –­ turėjau leistis žemyn ir pradėti viską iš naujo. Nors buvau jau ganėtinai nuvargęs, jaučiau, kad ūpo žaisti su kalnu dar valandėlei turėtų užtekti, todėl po eilinės nesėkmės, pastebėjęs kitame šlaite dar vieną vingiuojantį it gyvatė taką, nusprendžiau trumpam prisėsti ant akmens atsipūsti ir paskutinįsyk išbandyti laimę – nelemta, tai nelemta, sugrįžti taip ir nepasiekus tikslo yra taip pat savotiška pamoka.

Iš visų pusių mane supo žemaūgiai krūmai. Išskyrus debesų tumulus, į kuriuos, rodės, galėjau atsiremti viršugalviu, ničnieko nemačiau, štai tau didelis ir platus pasaulis. Kai yra suskliaudžiamas regėjimas, iš žmogaus nieko nelieka – nebepakęsdamas slegiančio jausmo pašokau ir beveik bėgte per samanotą paviršių nuskubėjau ten, kur, atrodė, yra gyvatės uodegos pradžia. Tačiau netrukus įsitikinau, kad ir vėl apsigavau: takas, šiek tiek pavingiavęs į viršų, baigėsi. Gyvatė pražiojo nasrus, išspjovė nuodus man į veidą ir aš lyg apsėstas, braudamasis pro skaudžiai rankas raižančius krūmokšnius, ėmiau kilti staigiai statėjančiu šlaitu. Vėlei užslinko rūkas, nebemačiau, kur einu, prakaitas žliaugė kakta, su kiek­vienu žingsniu jaučiau, kaip apleidžia jėgos. Maldavau vieno: tegu visa tai baigiasi, leisk pasiekti lygesnę vietą, kur galėčiau atsikvėpti, tada jau tikrai pasuksiu atgal, juk kelias vienas – arba aukštyn, arba žemyn. Ūmai ausis pasiekė iš kažkur aukščiau atsklidusios žodžių nuotrupos. Kažkas tarpusavyje šnekėjosi arabiškai. Sunkiai orientavausi, persmelkė mintis, kad balsai iš tiesų sklinda mano pavargusioje galvoje, tačiau viltis atsidurti tarp žmogiškų būtybių stumtelėjo mane dar kelias dešimtis metrų. Rūke išryškėjo grupelė žmonių, išsibarsčiusių ant milžiniško akmens luito. Iš rūbų atpažinau, kad tai tie patys žmonės, dėl kurių išsukau iš kelio. Bijodamas, kad jie ir vėl pradings iš mano akiračio, šūktelėjau: Salaam! Jie nustojo kalbėtis ir, matyt, netikėdami tuo, kad nesu jų kolektyvinė haliucinacija, susmeigė į mane žvilgsnius. Kelias kankinamai sunkias minutes iš paskutiniųjų ropščiausi link jų. Kažkuris staiga susijuokė. Kiti taip pat ėmė juoktis. Man nebuvo svarbu, ar jų juoką sukėlė mano apgailėtina išvaizda, ar tai buvo paleng­vėjimo juokas, čiupau ištiestą man ranką ir pakilau ant akmens. Atrodo, truputį pasiklydau. Mums – grupę sudarė septyni vyrukai ir dvi merginos – irgi taip atrodo. Na, bet mes to ir norėjome. Kad būtų įdomiau. Šiaip GPS rodo, kad netrukus baigsis šita nesąmonė, už kelių šimtų metrų turėtų būti takas, vedantis tiesiai į kalno viršūnę. Ką tu darai čia vienas? Gūžtelėjau pečiais, negi viską įmanu paaiškinti. Svaigo galva, galėjau prisiekti, kad jie visi kalba su manimi vienu metu. Visi tie žmonės, kurių vardai vos ištarti iškart pranykdavo nebūty. Jei nori, prisijunk prie mūsų. Kai pasieksime viršūnę, leisimės į Ševšaveną kita kalno puse – ji kad ir statesnė, bet užtat taip ilgai neužtruksime. Galit ir nesakyt, argi turiu kitą pasirinkimą. Aišku, kad turi, visada turi.

Dar prieš pusvalandį man rodės, kad esu užstrigęs, kad nebeturėsiu jėgų nei leistis žemyn, nei juo labiau kilti į viršų, todėl iškart griebiau man pasiūlytą siūlą ir tvirtai apvyniojau jį apie riešą, kad tik nenutrūktų, kad tik nenutrūktų, kartojau sau mintyse, kai broviausi kartu su jais pro tankius krūmynus ir akmenų sangrūdas. Pamažu atgavau žvalumą, tačiau kiti, silpnesni grupės nariai, vis dažniau prašė sustoti, ir tas „netrukus“ užsitęsė – į taką išėjome tik po kelių valandų. Vienas dramblotas vyrukas su sombrero ant galvos, sprendžiant iš aprangos, pirmąsyk atsidūręs kalnuose, šiek tiek palypėjus stačiu akmenuotu taku, matyt, atsiradusiu po pavasario atlydžio, pareiškė, kad viskas – miršta, ir išsitiesė paslikas ant tako. Nei įkalbinėjimai dar truputį palypėti, nei pyktis, esą jis elgiasi neatsakingai kitų atžvilgiu, nepadėjo. Sombrero gulėjo sučiaupęs burną ir nekreipė į nieką dėmesio. Užvirė karšta diskusija: viena stovykla siūlė palaukti, kol sombrero atgaus kvapą, o anksčiau ar vėliau taip ir nutiks, ir pailsėti tik kalno viršūnėje, –­ iki jos buvo belikę mažiau nei kilometras, – ten pavakarieniauti, susirasti vandens šaltinį, nes visų gertuvės jau buvo pustuštės, ir leistis žemyn, kita – kuo greičiau susirasti tinkamą atokvėpio vietą, o tada atsižvelgti į aplinkybes. Matydamas jų lengvabūdišką požiūrį į situaciją, truputį sunerimau. Sparčiai vėso, saulė po kelių valandų jau bus nusileidusi, o mes nebuvome įveikę nė pirmo kelionės etapo. Būčiau mieliau rinkęsis eiti toliau, tačiau nieko negalėjau pakeisti, vienas juk neisi, dabar tikrai kito kelio nėra – tik su jais. Manęs paklausė, ką manau. Atsakiau tai, ką jie ir tikėjosi išgirsti: turime taikytis prie silpniausios grandies, juk esame grupė. Kažkuris iš energingesniųjų nulėkė apsižvalgyti. Po kelių minučių, kol visi buvo išsidrėbę ant žemės visomis įmanomomis pozomis, jis sugrįžo ir patenkintas pranešė, kad visai šalia yra laužavietė ir visai padori poilsio vieta. Sombrero pašoko pats pirmas, užsimetė kuprinę ant peties ir nukėblino taku į viršų. Tylėdami nusekėme paskui mirusį ir prisikėlusį vedlį, o juk po kelių dienų Velykos, dieve, tavo stebuklai pasirodo netikėčiausiais būdais.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-04-14_nr._3611_20140410_141149.jpg

Prie laužavietės, kuria, matyt, kažkas ne taip seniai naudojosi, gulėjo krūva sausuolių. Susėdome aplink. Aš atsirėmiau į šalimais augusį spygliuotį, aukštai kylantį dangun, ir su malonumu ėmiau gurkšnoti velniškai saldžią arbatą, kurios į tuščią mano gertuvę iš termoso įpylė viena iš merginų. Keli vyrukai užkūrė laužą ir pastatė puodą su pupų troškiniu. Kūną kaustė šaltis, pavydžiai žiūrėjau į jų traukiamas iš kuprinių striukes. Žinoma, aš esu labai patyręs keliautojas, visąlaik pasiruošiu visiems nenumatytiems atvejams, t. y. laukiu, kol praeis audra, naktis ar troškulys ir alkis. Išėmiau iš savo kelionmaišio likusias kelias figas, puskepalį duonos ir padėjau prie bendro „stalo“. Vaišinkitės, draugai. Vaišinkis ir tu. Po kuklios vakarienės jie susidėjo daiktus ir, mano didelei nuo­stabai, kiekvienas, išskyrus merginas, iš savo kuprinių išsitraukė po kilimėlį. Koks kvailys ims į kalnus kilimą? Nebent šventpaikšis. Laikas pasimelsti. Jei nori, prisijunk prie mūsų. Dievaži, jau kažkur tai girdėjau. Seniai nebuvau patyręs tokio ryškaus déjà vu. Kvapas, spalvos, garsai – viskas susiliejo į viena, akimirką sėdėjau netardamas žodžio, lyg ištiktas stuporo. Ne, aš nepasiėmiau savo kilimėlio, palikau jį namie, tai yra ne namie, o nakvynės namuose, ir jis ne mano, tai dovana besituoksiantiems draugams, ir dar aš – krikščionis, ėmiau vapėti tarytum teisindamasis. Jie šypsojosi. Kažkas įjungė į mobilųjį telefoną įrašytą kviečiantį maldai muedzino balsą. Garsas, užpildęs kalnų tylą, sujungė praeitį, dabartį, ateitį ir virto priminimu, kad šiame ne mūsų rankomis sukurtame pasaulyje kiekvieną akimirką galime praktikuoti buvimo dėkingumą.

Atšalusios kavos paviršiuje plaukiojo pieno plėvelė, kiek dvejodamas, pakėliau stiklinę prie lūpų.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai