Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Ieva Toleikytė

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

* * *
norėjau bėgioti kapinėse
Kopenhagoje vos atšilus
merginos deginasi žaliose Assistance vejose
šalia rašytojų, muzikantų, mokslininkų
ir žmonių, kurių niekas nežino
pilkų antkapių
poros vedžioja šunis, užkandžiauja
per pietų pertrauką krykštauja vaikai
kažkur guli Andersenas, o šalia jo – Kierkegoras
(nesugebėjau jų rasti, kapinių žemėlapiai, pasikarkit!)
Rasose irgi daug gulinčių
tik ten tylu
pavasarį žydėjo sniegžydrės ir kitos smulkios gėlytės
à la Botičelis
visas feisbukas mėlynavo ir aš švelniai pavydėjau
baltų viduramžių ramybės ir rimties
užlietų jų profilių
ausyse, kurių niekad nebučiuosiu
skambėjo Perselis ir kita nežemiška muzika
o aš kilnojau hantelius, šokinėjau per nematomą virvutę
mokiausi pasiekti re diezą, triumfuoti
veikiau kitus nedvasingus dalykus
kartojau sau – jei myliu, dar nereiškia, kad silpna
paskui nusprendžiau
nemyliu, nemylėsiu ir nereikia – fuck that
įžūliai svajoju apie mėlyną gaivią šviesą
klavesinus, pilis, minkštus miško takelius
savo jausmais jiems neabejoju
kaip ir tuo, kad jausiu nei daug, nei mažai
o pirmiausia pačią širdį:
raudoną, karštą, ūžiančią

 

Graži grybų ir šliužų orgija

Sereikiškių parke mačiau milžinišką kelmą
jis blizgėjo melsvai benzinu
rudų šlakuotų šliužų paliktom šliūžėm
jie buvo įsimylėję, pakvaišę
šliaužiojo ratais švelniu jo paviršium
aplinkui tą kelmą spietėsi mažyčių baltų grybų
kolonijos: kelmučiai dygo mano akyse
stebėjausi, kad žmonės nesibūriuoja
prie magiško kelmo Sereikiškių parko dugne
ir nestebi mistinio reginio, blizgančio šliužų slow motion
prisiminiau tavo pomėgį kalbėti apie lavonus
įvairius jų panaudojimo ir slėpimo būdus
neva norėjai susideginti
bet dabar esi pasimetęs, nebežinai, ką daryti –
taip gaila
iš visų tų vikšriukų ir kirmėlaičių
atimti malonumą ir galimybę gyventi
kvaištant iš gardumo ir gausybės
skęsti pūvančio šlapio lavono sultyse
svaigintis, klestėti tamsiame požemy, fosforuoti
kas man varo siaubą, tu paverti draugu
ir kaip vyresnis, labiau patyręs
užjauti ir saugai
tavo kūnas baltas, švelnus, šiltas

 

* * *
žiemą keliavom naktiniu traukiniu Marakešas–Tanžeras
kupė su kušetėmis
mūsų melsvos akys džiūgavo: kušetės! šiluma
per visas ląsteles vilnijant bėgiams
baigiau skaityti Kenzaburo Oeʼs „Asmeninę patirtį“
per miegus krūptelėdavau nuo minties
kad griūva pasaulis
prabudus nervingai kroviausi daiktus
bijojau nespėti išlipti arba pasimesti ir daugiau niekada
nebesusitikti
nebuvo jokio balso, kuris pasakytų, kur ir kada
kai iš nosies pasipylė saldus minkštas kraujas
užvertus galvą stovėjau prie lango
buvo juoda, tyloje rangėsi
salotiniai ir žydri pūkuoti kopūstiniai vikšrai
kuriuos paskui pamatysim
eidami per pievas ir šiukšlynus
pro išmirusius daugiabučius ir karvių ganyklas
maus raumenis ir aš prisiminsiu, ką reiškia sapnuoti
riebiais sapnų taukais
išteptas lėtas dienas

 

* * *
Aptinkami pamiškėse ir miško aikštelėse ant įvairių augalų žiedų
ar ant medžių kamienų ar drevėse. Kvepia degutu. (Wikipedia)

pastebėjau, kad kartais nustoju kvėpuoti
vakar daug valandų verčiau filmą apie vabalų valgymą
ir pajutau, kad nebekvėpuoju, tada lėtai, giliai įkvėpdavau
ir versdavau toliau, tai daugybę kartų kartojosi
tie vabalai ir kirmėlės mane ima kerėti
supratau, kodėl tokie šlykštūs
jie rangosi, jų daug, jie dažnai minta mėšlu, rožių nektaru
puvėkais, o keptuvėje ima raitytis,
nuo karščio atgyja, juda ir šnibždasi
kitaip tariant, jie labai gyvybingi
mes pratę prie lavonų ir abstrakcijų: rausva blizganti
filė, blyškūs melsvi ketvirčiai ir faršas raudona šerdim
niekada nematęs samanų, sidabrinių briedragių ir upelių,
kuriais čiuožinėja
padarai ploniausiom pūkų kojom, angliškai Kristaus
vabalais vadinami
mes pratę valgyti lavonus, kurie niekada nesujudės
lėkštėje; kodėl tai mažiau baisu
už prisikėlimą, perkeitimą, stebuklą

 

Tiesa ne slypi, o smelkia

vasarą buvo labai blogai
kokį mėnesį, jei ne daugiau, žiūrėjau „X failus“
iš pradžių juokais, po to užsikabinau
galiausiai taip savęs nekenčiau, kad užsibrėžiau
peržiūrėti viską
nors svajojau būti kaip Skali – protinga
dirbti iki išnaktų, atiduoti visą save
nepaisant nuovargio spindėti balta ir gaivi
su siaubu supratau: viskas baigta
neparašysiu romano, neatidaviau jam savęs
šeima, draugai, leidykla atskleis mano paslaptį –
esu apsimetėlė ir menkysta
vietoj kraujo mano kūne putoja
žalias, akis išdeginantis skystis panašus į limonadą ir „Fairy“
teko suprasti, kad meilės romanui irgi amen
nors jam atidaviau viską
ir niekas neatskleis jokių paslapčių

 

* * *
vieną vasaros vakarą išėjau pasivaikščioti po Rasų kapines
peržiūrėjus septynias serijas apie ateivius ir valstybinę
konspiraciją
pasaulis atrodė mažų mažiausiai keistas
tuščios kalvotos kapinės kvepėjo žeme ir šienu
kirtus gatvę patekau į apleistą, nejaukią jų dalį
atrodė, kad niekada nesibaigs
ir jeigu eisiu toliau, pateksiu į begalinį, šlamantį sodą
visur kėpsos paminklai, apkabinti kuokštų žolių ir dilgynių
baltais žiedeliais, iš kurių po lietaus
gali siurbčioti saldų nektarą

buvo kaip sapne – pilna ir paslaptinga
su galimybe negrįžti

bet tikrovė, kaip visada, buvo gudresnė:
meilės romanas pavirto į meilę
o tą apie išgalvotus žmones rašau ir toliau
kažkuria prasme tai erzina

 

ps. paskui, po kokios savaitės
atlikau tyrimą, nusprendžiau surasti
kapinių pabaigą, viduje vyliausi
gal visgi paaiškės, kad jos nėra
bet kapinės rėmėsi į metalinę tvorą
o už jos – pakežusios trobos, kupstai, brūzgynai
ir kažkas iš toli matėsi
neatsimenu kas

Rustamas Mirzojevas. „Kėdė“, akrilas, anglis, drobė, 2014
Rustamas Mirzojevas. „Kėdė“, akrilas, anglis, drobė, 2014

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai