Kerry Shawn Keys

Gintaro Žilio nuotrauka
Gintaro Žilio nuotrauka

 

Aštuonkojis

 

          2008 m. lapkritis
          Yamunai ir Jahan

 

Naktį atšliaužia aštuonkojis,
aš puolu ant purvinų kelių
ir meldžiuosi jam.

Jis švelniai sūpuoja mane savo galūnėmis,
maitina mane iš buteliuko juodu
savo kančios ir pykčio rašalu.

O aš apsiveju gležnom rankelėm
jo išpurtusią, raudančią galvą ir spoksau
į jį užlietas išgąsčio.

Jis švelniai sūpuoja mane savo galūnėmis,
žvelgdamas atgalios, tarsi prašytų
sučiaupt lūpas, užsimerkt ir užmigti.

Ir tada aš suvokiu, kad šis gyvenimo sapnas
yra menkutis mirties opijaus dvelksmas,
mirties, atveriančios savo įsčias.

Aštuonkojis, tarsi nujausdamas grįžtančią
aistros bangą, sūpuoja mus pirmyn
ir atgal šnaresiu ir nežinia

Vaikų, netrukus kartu pasileisiančių
kelionėn į kitą erdvę,
verpetą, įsiurbiantį liūną, malonės darnumą.

 

Artefaktai

priešistorė linga* primena
žuvį išmestą į krantą sode

viena Demetros krūtis yra dydžiu
sulig visata medžiotojo aky

ir jos nykštys neįprastai žalias

*Linga – stabas, simbolizuojantis indų dievą Šivą (vert. past.).

 

Pasergėjimas

naktis rodos verias pernelyg iš lėto

gyvatė įšliaužia vidun
ir susirango ant laiptų

paukščiai sparnais plaka lubas

lova mėlyna ir sukasi ratais

miegas kvepia sena moterim

 

Šokis

Sušvitus tai paskutinei šviesai,
žemei lekiant
į beribes erdves ir mirtį:
liepsnojantys paukščiai,
sutaršyti sprogstantys kūnai,
vilnys raudonos, skandinančios, vandenynas
riaumojantis, medis skriejąs, susiraitęs, akmuo,
giedantis apeigas priešybių,

jei tik galėtum būti ten ir paliudyt,
šokdamas liepsnoj ir kraujy,
savo tyrą meilę visam šiam grožiui.

 

Partizanas kaip ir visos būtybės krenta negyvas
paklydęs nežinioj kaip rytmečio rasa

kniūbčioti
miškuos
lyg elniui
per pusnis

ne strėlė
pervėrus gerklę
bet kulka

nežinant
ar kriokt
ar raudoti
nežinant
kaip kodėl kada kur
ir kokia
nuo pat pradžių
buvo viso šito prasmė

Dievo kraujas
tau ant rankų
o dabar ir tavasis
Jame

 

Pompėja riešuto kevale

Pelenai ir chlorofilas iš medžio
teka į saulės garuojančią rainelę

lavos srovės paverčia
miesto kvartalus į katakombas

auksaakė apšviečia negyvą šunį
urvo prieangėj

mes iriamės per erą venerinio karo
mūsų žeberklai apvynioti šilku

motina sudžiauna utėles kartu su rūbais
mano proproproanūkė iššifruos šiuos raštus

guluos į lovą didžiulėje urnoje
esu šventesnis už Izidės sūnų. Labos!

 

Apalačių kelio prierašas

Šiąnakt regėjau nesuteptą sielą
savo kambario kampe.
Ji buvo ne mano. O galbūt
ji buvo kažkas, ištrūkęs iš manęs.
Giroskopas, kupolas, mirksinti melsva šviesa,
prašanti pirkinių sąrašo vietoj dokumentų.

 

Absentas

nebesvarbu, ar dar kada išgirsime
sirenas – smegenyse jos plūduriuoja,
kai siurbčiojam undinių nuodus
jau tūkstantąjį kartą, ir nuslysta podraug
su žemės graibstymu į sapnus vandens
blakių, demimondų, apalačių šmėklų.

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas

 

Jevhenas Petrovas. „Karštis“, akvarelė, popierius, 2013
Jevhenas Petrovas. „Karštis“, akvarelė, popierius, 2013

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai