Teodoras Četrauskas. Kova dėl Sacharos

Atidesnis šių rašinių skaitytojas, matyt, jau pastebėjo, kad poe­tas buvo neabejingas dailiajai lyčiai ir dėl to kartais turėdavo nemalonumų, tokių kaip nuridenimas nuo laiptų, kai mokė vieną poniutę ars poetica, ar gavo mazgote per veidą, kai pasiūlė „Lyros“ šeimininkei poniai Malgožatai nueiti su juo į sandėliuką. Tam tikrą kiekį svaigalų suvartojęs poetas imdavo nesupras­ti į jį spindinčiomis akimis žvelgiančių damų, pamiršdavo, kas esąs visų pirma, ir pasijusdavo vien vyru, kurio pareiga veikti staigiai ir ryžtingai. Taip atsitinka dažnam šio to pasiekusiam žmogui. Damų akys panašiai spindi, kai žvelgia į turtingą, įtakingą, sėkmingą vyriškį ar net truputį šlubčiojantį poetą, ir to spindesio reikšmę sunku suvokti, ypač jei žmogus būna truputį įmetęs. Dėl to kyla įvairių nesusipratimų, kartais net tragiškų. Poetas tokių nepatyrė, juolab kad blaivia galva viską galėjo normaliai vertinti ir, kritikų nuomone, buvo netgi nemenkas damų žinovas. O labiausiai jį nuo galimų nelaimių saugojo aukšta kaip kartis sauso gymio dama, kuri „Lyroje“ paprastai sėdėdavo šalia, turėjo butą, vaiką, šunį ir priimdavo poetą nakvoti, kai tas padaugindavo ar tingėdavo važiuoti namo į užmiestį. Tai buvo keista pora, ir sunku buvo įsivaizduoti, kad jie yra artimi. Kuo atkakliau poetas tą moteriškę pristatinėjo kaip savo meilužę, juo labiau tuo niekas netikėjo, nes tokie ryšiai paprastai ne afišuojami, o slepiami. Pagaliau mums ir nerūpi, ką darė poetas, atėjęs pas tą savo ponią nakvoti padauginęs ar tik aptingęs. Tai ne mūsų reikalas. Korektiškiausia bus pasakyti, kad poetas tarpais naudojosi jos svetingumu. Ir kartą atvedė pas ją nakvoti kitą poetą, kurį, kad būtų aiškiau, toliau vadinsime lyriku. Lyrikas valkatavo ir neturėjo kur tą naktį priglausti galvos. Poetas paprašė šeimininkės leisti jam prisiglausti pas ją, o pats išvažiavo namo. Tai rodo jį esant kilnų, patiklų ir naivų žmogų. Naivų todėl, kad lyrikas, poetui pasišalinus, pavakarieniavo, parūkė ir atsigulė ne salone ant sofos, o įsiropštė į šeimininkės lovą.

O rytą neišėjo, liko gyventi pas poe­to mylimąją, praminė ją dėl sausumo Sachara, vedžiojo į lauką jos šunį.

Ką? Kaip jam tai staiga pavyko?

Na, kiekvienas bent kiek prityręs valkata žino keliolika būdų, kaip tai padaryti, kai lieka nakvoti po vienu stogu su dama, antraip jis ne valkata, o paprasčiausias nevykėlis, kuris žliumbdamas tuoj grįš į visuomenės glėbį. Lyrikas tokių būdų žinojo apie penkiasdešimt. Nežinia, kurį panaudojo, kad pasiektų savo. Galbūt šelmiškai žiūrėdamas šeimininkei į akis padainavo dainelę „In der Nacht bleibt der Mensch nicht garn alleine“? Kiek liūdnesnį valkatų himną „Die Welt ist gros und rund, ich bin ein Vagabund“, ar pasiskundė mūsų klimatu, kuris toks, kad tiktai kelis mėnesius iš bėdos galima apsieiti be pastogės. Kas kita pietų šalys, ten išvis nereikia šildymo, o kai karšta, įjungiami kondicionieriai. Tačiau tai jau, girdi, mažne iškrypimas. Nežinia, kokį būdą panaudojo lyrikas, įvertinęs šeimininkės būdą ir jautrą. Rašytojai pripaisto visokių niekų, dėdamiesi žiną menkiausią žmogaus sielos virpsnį, tarsi ta siela būtų atversta knyga, o ne septyniomis spynomis užrakinta paslaptis. Todėl šio rašinio autorius tenkinasi vien faktais. O faktas tas, kad lyrikas, panaudojęs vieną iš daugelio jam žinomų būdų, ilgam apsigyveno pas poeto draugę, vedžiojo į lauką jos šunį ir kartais paimdavo iš darželio vaiką, kai ji kur nors užtrukdavo. Matyt, buvo nutaręs laikinai nutraukti vagabundišką gyvenimą, padaryti pauzę šaltuoju metų laiku. Ir praminė šeimininkę dėl jos sausumo Sachara. Žodžiu, vertino ją gan kritiškai, nes nebuvo įsimylėjęs ar panašiai. Fizinio susidorojimo jis nebijojo, nes poetas buvo už jį gal ir ne silpnesnis, bet tikrai lėtesnis, nes vaikščiojo su lazdele. Ir tai buvo svarbiausia, nes moraliniai dalykai valkatų nejaudina.

O poetą jie kaip tik jaudino. Toks įvykių posūkis taip smogė jam į paširdžius, kad iš pradžių nieko geriau nesugalvojo, kaip tik nutraukti tam tikrų deivių verpiamą gyvenimo siūlą, žodžiu, reagavo ne kaip „Lyros“ siela, o kaip eilinis smurgius, kurį patį reikia atkalbėti ir guosti. Šokti iš aukštai nesiruošė, nes jam tai atrodė nepatikima, be to, nežinojo gana orios tam reikalui vietos, į kurią būtų galima patogiai užlipti ir statmenai nukristi! Trijų kryžių kalnas tam netiko, nors buvo matomas beveik iš viso miesto. Poetui buvo neaišku, kaip tie pagonys numetė nuo jo į Vilnelę krikščionių misionierius, juk davęs nuo to kalno viršaus šuolį pasiristum kelis metrus ir už ko nors užkliūtum, nebent kalnas tada buvo plikas kaip dabar Gedimino arba kas keli žingsniai stovėjo žemės dievų garbintojai ir rideno užkliuvusius toliau. Tokių pagalbininkų poetas neturėjo. Be to, pasišalinti norėjo tyliai, be liudytojų, užmindamas ateities kartoms mįslę. Tegu suka sau galvas ir spėlioja, kodėl poetas nusiavęs batus ir pasiraitojęs kelnes pasiramsčiuodamas lazdele įbrido priešais Seimą į upių motiną ir nėrė į jos vandenis.

Tokį buvo surezgęs planą, tiktai jo iki galo neįvykdė. Įsibrido iki užraitojimų, ilgokai pastovėjo žiūrėdamas į tamsius Seimo langus ir grįžo į krantą, kur jo laukė batai, laimė, nenugvelbti atokiau puotaujančių girtuoklių, kuriems, matyt, nė į galvą neatėjo, kad poetas nori skandintis; jeigu jis iš tiesų būtų murktelėjęs ir neiškilęs, batus, aišku, būtų pasiėmę. O dabar jų savininkas išbridęs truputį pasėdėjo ant žolės, pasidžiovino kojas, apsiavė ir nuklibikščiavo per tiltą į „Lyrą“, kur tuojau gavo šimtą baltos ir truputį sulčių. Tą vakarą jis buvo neįprastai tylus ir dar kelis vakarus. Vienas kitas „Lyros“ lankytojas net suabejojo, ar verta toliau ten lankytis ir mokėti „P“ mokestį. Kai poetas tik niūkso ir jokios programos neatlieka. Bet netrukus vieną vakarą jis paprašė tylos ir atsistojęs prie pianino garsiai perskaitė poemą „Užkurys“, kurioje į šuns dienas dėjo vieną niekam tikusį tipą, kuris prisigretina prie moterų, už dyką pas jas gyvena ir valgo, rašo savo veidmainingas, atseit, nuoširdžias eiles ir nebent kartais pavedžioja šeimininkės šunį, bet ne todėl, kad padarytų ką nors naudinga, o kad jam pačiam pravartu pramankštinti savo valkatiškas kojas. Perskaitė karštai ir raiškiai, ir publika jam už tai garsiai paplojo. Daugelis suprato, apie ką ta poe­ma, ir įvertino jos nutylėjimus, nes poetas koneveikė tik „užkurį“, o jo išnaudojamas damas vaizdavo kaip aukas ir jas nuoširdžiai užjautė. Tad nenuostabu, jog netrukus buvo pastebėtas su savo buvusia palydove vieno sporto klubo kavinėje. Tiesą sakant, pastebėtas šio rašinio autoriaus, ir poe­tas paprašė niekam to nesakyti. Juolab jo vietą užėmusiam lyrikui, gal kad neįžeistų jo vyriško orumo ar dėl kokios nors kitos jam vienam žinomos priežasties. Toliau viskas klostėsi greitai. Lyrikas vieną dieną dingo su kažkokia brangia šeimininkės knyga, pasiimta klajūniško gyvenimo pradžiai, o šalia poeto „Lyroje“ vėl sėdėjo Sachara, kuriai ta pravardė buvo prigijusi, kartais net pats poetas ją taip vadino, ir tai sako, kad jis gebėjo įvertinti taiklų žodį, nesvarbu, kas jį būtų pasakęs.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai