Puikiai suprantu, kad šis klausimas yra visiška smulkmė. Jis nė iš tolo nelygintinas nei su globaliosiomis, nei su svarbiausiomis vietinėmis problemomis. Be to, beveik neaktualus arba tik truputėlį užkliudo grožinės literatūros kūrėjus, vertėjus ir redaktorius. Tačiau mokslinės, publicistinės bei kitokios rašliavos gamintojams ir redaktoriams su juo tenka susidurti kasdien. Ir ne šiaip sau abejingai susitikti, o po šimtą kartų per dieną nustebus, pasipiktinus ar atlaidžiai šypsantis paklausti savęs, kodėl mes taip kvailai elgiamės. Turiu galvoje kursyvo vartojimo logiką.

Pačioje XVI a. pradžioje Italijoje pramanytas naujas spausdinimo šriftas pasviraisiais rašmenimis priminė į priekį palinkusių bėgikų vaizdą ir iš lotyniško veiksmažodžio „currere“ („bėgti“) supyno formos „cursum“ gavo kursyvo vardą.

Nors raidės buvo pasvirusios, bet jų vartojimo logika iš pradžių nesvyravo. Suprasdami, kad skaitytojų akys nejučia nukryps į kitokius rašmenis nei visi likusieji, autoriai kursyvu pabrėždavo tai, kas jiems atrodė svarbu ir išskirtina. Pavyzdžiui, XVII a. pirmąją Lietuvos istoriją parašęs Albertas Vijūkas-Kojalavičius pirmoje veikalo dalyje kursyvu atkreipia dėmesį į aprašomų personažų pasakytas kalbas, į trumpus autorinius istorijos vyksmo komentarus.

Svarbiausios minties ar loginio kirčio pabrėžimo principas laikėsi iki kompiuterių eros. Būtų klaidinga teigti, kad jis dabar išnykęs. Anaiptol, jis puikiausiai gyvuoja. Jį galima pailiustruoti keturiose skirtingų autorių knygose rastais sakiniais: „Štai dėl ko žinomas britų filosofas bei mokslo istorikas A. N. Whiteheadas, kalbėdamas apie Platono filosofiją, sako, jog visa likusi Europos filosofija esanti ne kas kita, o pastabos Platono dialogų paraštėse“; „Sprogimo fazėje atsidūręs objektas ar sistema privalo pasirinkti vieną iš atsivėrusių galimybių, ir tik po to sistema evoliucionuoja pagal tam tikrus dėsningumus“; „Visų to meto studentų lituanistų numylėtinis buvo docentas Zigmas Zinkevičius, dėstęs dialektologiją ir istorinę gramatiką“; „Tuščia vieta yra labai svarbus nusakymas, filosofine pras­me jau ir ne metafora, o sąvoka, metaforinė sąvoka, jungianti mąstymo ir vaizdinės figūros planą.“ Matome, kad pateiktuose pavyzdžiuose kursyvas pavartotas visai aiškiai ir suprantamai. Juo parašyta tai, į ką autoriaus norėta itin atkreipti dėmesį: į teiginį, veiksmą, asmenį, sąvoką.

Visi kiti kursyvo vartojimo atvejai, deja, neatrodo logiški ar nuoseklūs. Štai kažkas sugalvojo kursyvu išskirti kūrinių antraštes. Laikantis šios mados vienoje knygoje taip ir padaryta: „Tačiau originali lietuvių proza pasirodė tiktai apie XIX a. vidurį. Jos pagrindiniai kūrėjai buvo: Antanas Tatarė, išleidęs prozinių pasakėčių ir apsakymų rinkinius Pamokslai išminties ir teisybės (parašyta 1836, išleista 1851), Pamokslai gražių žmonių (parašyta 1849, išleista 1900); Petras Gomalevskis, išleidęs apysaką Aplankymas seniuko (1853); Juozapas Silvestras Dovydaitis, išleidęs 3-jų dalių apysaką Šiaulėniškis Senelis (1860, 1861, 1864).“ Čia kursyvas, deja, pavartotas visiškai nepagrįstai, jis prieštarauja knygos autoriaus sumanymui: pasvirieji rašmenys atkreipia skaitytojų dėmesį į kūrinių pavadinimus, o pasakotojo tekstas juk akcentuoja rašytojus: „...jos pagrindiniai kūrėjai buvo...“ Tad jeigu jau nutarta būtinai vartoti kursyvą, būtų daug logiškiau juo pateikti rašytojų pavardes: „Tačiau originali lietuvių proza pasirodė tiktai apie XIX a. vidurį. Jos pagrindiniai kūrėjai buvo: Antanas Tatarė, išleidęs prozinių pasakėčių ir apsakymų rinkinius „Pamokslai išminties ir teisybės“ (parašyta 1836, išleista 1851), „Pamokslai gražių žmonių“ (parašyta 1849, išleista 1900); Pet­ras Gomalevskis, išleidęs apysaką „Aplankymas seniuko“ (1853); Juozapas Silvestras Dovydaitis, išleidęs 3-jų dalių apysaką „Šiaulėniškis Senelis“ (1860, 1861, 1864).“ Kartais autoriaus vardą svarbiau yra akcentuoti todėl, kad esama daugybės kūrinių tais pačiais pavadinimais. Todėl logiškiau būtų rašyti: „Ši problema gvildenama ne Jeano Racine’o „Mitridate“, bet Wolfgango Amadėjaus Mozarto „Mitridate“.“ Arba: „Tą patį mitą Euripidas „Elektroje“ interpretuoja visai kitaip nei Sofoklis savojoje „Elektroje“.“ Tačiau, be abejo, visais minėtais atvejais galima ir apskritai apsieiti be kursyvo.

Taigi reikalavimas leidinio pavadinimą visada rašyti kursyvu nėra pagrįstas. Dėl knygų antraščių dar galima leistis į filosofinį ginčą, kas svarbiau: autorius ar jo kūrinys (Maironis ar „Jaunoji Lietuva?“, Šekspyras ar „Venecijos pirklys“?), ir ką reikėtų akcentuoti, bet reikalavimas kursyvu rašyti laikraščio, žurnalo ar rinkinio pavadinimą, kuriuose paskelbtas straipsnis ar kūrinys, absoliučia dauguma atvejų neatrodo logiškas. Pvz.: „Poška palaikė ryšius ir su universiteto profesoriumi Joachimu Leleweliu. 1810 m. jis parašė eiliuotą literatūrinį laišką, skirtą K. Bogušui ir J. Leleweliui. Vėliau Valiūnas išvertė tą laišką į lenkų kalbą, ir 1829 m. originalas ir vertimas buvo išspausdinti Varšuvos dienraštyje (Dziennik Warszawski).“ Skaitant šį tekstą akį labiausiai rėžia laikraščio pavadinimas, tad išeina, kad čia svarbiausia jis, o ne dviejų kultūros žmonių bendravimo nuoroda, kurią norėjo pabrėžti pasakotojas.

Dar vienas sveiku protu nepaaiškinamas reiškinys – paplitęs reikalavimas svetimų kalbų žodžius rašyti kursyvu: „Internetas yra toks galingas įrankių bei priemonių arsenalas, kad gali puikiausiai išsiversti be spausdinto popieriaus lapo, spausdintinės kopijos (Hard Copy)“; „Jie anksti pastebėjo, kad keturis mėnulio mėnesius trunka potvynio sezonas (achet), kitus keturis – sodinimo ir augimo sezonas (peret), o likusius keturis – derliaus ir žemo vandens sezonas (šomu).“ Ar toks skaitytojų dėmesio atkreipimas į nelietuviškus žodžius reiškia įsitikinimą, kad visos svetimos kalbos yra pranašesnės už mūsų gimtąją? O gal jis demonstruoja mūsų mandagumą ir svetingumą? Gal norą išmokyti svetimų kalbų? Nežinai žmogus, ką ir galvoti.

Bjauriausia, kai visi trys minėti atvejai susigrūda vienoje vietoje. Šios rūšies spūstį iliustruotų toks sakinys: „Lukrecijus, epe Apie daiktų prigimtį sakydamas Tempus item per se non est, teigė laiko kategorijos reliatyvumą.“ Kaip skaitytojui susivokti, kas čia svarbiausia: antraštė, svetimos kalbos žodžiai ar autoriaus teiginys?

Apibendrinus išplauktų tokios išvados: 1) kursyvą vartoti turime be galo atsargiai, daug kur galime jo visiškai atsisakyti, tada išlaikysime visų frazės elementų (tarkime, autoriaus pavardės ir jo kūrinio antraštės) semantinę lygybę; 2) kursyvą turime vartoti tik tada, kai esama pagrindo pabrėžti kurį nors frazės elementą; 3) rašant svetimų kalbų žodžius daugeliu atvejų reikia daugiau laisvės suteikti autoriams, tegul jie pabrėžia tai, ką nori. Jei norės svetimą žodį pabrėžti, tegul rašo kursyvu, o jei nieko nenori išskirti, tai tegul kalbėjimo srautas teka netrikdomas, neversdamas skaitytojo kreipti akis į toli gražu ne svarbiausią dalyką. Pvz., jei kas nors ką nors dėsto ir nori pasakyti, kad pabaigė ar įrodė, gali skaitytojams siųsti pabrėžtą apibendrinimo ženklą – Voilà! Tačiau jei pasakojimas teka ramiai, tai niekas neturi reikalauti, kad autorius rašytų prancūziškus žodžius kursyvu: „À propos, miestelio aikštėje tebestovi šio meistro sukurtas koplytstulpis.“ Juk svetimas žodis šiuo atveju nėra svarbus.

Dažnai dabartinis sujauktas kursyvo vartojimas teisinamas tuo, kad taip yra kažkur kitur. Tai ar mes, lietuviai, jau savo galvų nebeturime? Kam eiti iš proto vien todėl, kad kažkas su juo jau yra atsisveikinęs?

Tomo S. Butkaus nuotrauka
Tomo S. Butkaus nuotrauka