Akmenu265x375.jpg

Bilietą į spektaklį, rodomą Kaune, padovanojo dešimtokas brolis, negalėjęs į jį nuvykti. O šį jam padovanojo skaitovų konkurse. Taigi saulėtu traukiniu iš Vilniaus leidausi Kaunan. Ką tik užgimę spinduliai pro stik­lą šildė ir artėjantis spektaklis kėlė laukimo džiaugsmą. Deja, spektaklis įvyko ir... neįvyko. Paklausite – kodėl? Gyvenimas kupinas žiaurumo, tragedijų, likimo kirčių, tačiau, tik stengdamiesi akcentuoti teigiamus dalykus, mes galime tapti laimingesni. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia užsimerkti prieš realybę ar užsidėti spalvotus akinius. Nors šiame spektaklyje buvo prasmingų ir gilių dalykų, tačiau kūrybiniame rėtyje trūko svarbiausio – gyvasties, šviesos ir gyvenimo džiaugsmo.

Spektaklio „Akmenų pelenai“ (rež. Agnius Jankevičius) premjera įvyko 2010 m. Tad atsiliepimų kultūrinėje spaudoje apie spektaklį esama. Kritikų jis pateisinamas kaip viltingas, keliantis klausimų, verčiantis mąstyti, kupinas simbolių, metaforų ir kalbantis apie amžinas temas: meilę, mirtį ir gražesnę ateitį. Pabandysiu nubrėžti savąjį prasmių lauką ir savąją žiūrą.

Pirmiausia reikėtų pagirti aktorių profesionalumą, ryškumą, įsijautimą į vaidmenis, monologų sklandumą, aiškumą, įtampą. Scenografija taip pat iškalbinga. Scenoje regime akmenį – kančios ir tvarumo metaforą, nudžiūvusį medį – mirties ženklą. Prikausto stiprūs charakteriai, veikėjų energija, muzikos ir šviesų dermė. Mokiniai galėtų pasimokyti skaitymo meno, nes aktoriai kalba raiškiai, vaidina įtaigiai, bet toks jų darbas. Turbūt tai, kad spektaklis prikausto, yra jo didžiausia stip­rybė.

Pats spektaklis, mano manymu, yra slogus, klampus, tamsus ir tikrai ne toks, kokį turėtų žiūrėti moksleiviai, nors jų, tokių kaip mano brolis, salėje buvo daug. Girdėjau už nugaros kelių žiūrovų šnabždesius: „Kas čia vyksta? Kodėl?..“

Širlė įsimyli Klemoną, netekusį savo žmonos. Vyras kenčia neapsakomą skausmą, Paskalė, jo dukra, taip pat skaudžiai išgyvena motinos netektį. Koko yra tarsi tamsusis pradas, iš beprotiškos aistros Širlei sukeliantis tragediją. Miršta Klemonas, dega jo namai, o paskui nusižudo ir pats Koko, nes gyvenimas jam buvęs beprasmis. Širlė, dėl meilės dariusi viską, kenčia ir sieloje miršta drauge su Klemonu. Spektaklio pabaigoje Koko papasakoja apie niekingą savo gyvenimą. Paskutiniai jo žodžiai tarsi turėtų suteikti vilties, tačiau aplink tvyro nevilties atmosfera. Koko retoriškai kreipiasi į Paskalę, stipriausią iš visų. Nors jis teigia, kad gyvenimas baigtas, vis dėlto prašo Pas­kalės šokti su gyvenimu. Deja, mano nuomone, čia skambanti muzika kviečia šokti su mirtimi, skausmu, neviltimi. Paskalė, išgyvenusi baisias netektis, turi šokti su gyvenimu? Turi gyventi ir būti laiminga? Taip, ji stipri, todėl turbūt kabinsis į gyvenimą ir gyvens, tačiau ar bus laiminga? Tokie įvykiai nepraeina, tokia kančia palieka randą visam gyvenimui.

Lietuva Europoje pirmauja pagal savižudybių skaičių. Manau, šis spektaklis neprisideda prie sielos gydymo, neįkvepia vilties ir tikėjimo meile bei gyvenimu. O kaipgi gali įkvėpti, jei čia jūra skausmų, marios ašarų, kalnas kančios akmenų ir neišsipildžiusių svajonių, o drauge savižudybės scenų. Mums trūksta šviesesnio kalbėjimo, optimizmo, džiaugsmo. Nejaugi reikia parodyti tokią didelę kančią, kad žmogus pajustų norą gyventi? Nejau trūksta tragedijų, ir šiaip nuolat transliuojamų žiniasklai­dos, nejau trūksta sunkumų gyvenime? Meno funkcijos įvairios, tačiau reikėtų atsižvelgti į kontekstą. Lietuviai ir savižudybės yra kontekstas, tik dar labiau klampinantis šį spektaklį. Taip, spektaklyje daug simbolių, ženk­lų, poetikos upelių, tačiau tie upeliai plaukia ne į šviesią upę, bet į tamsų, tamsų jūros dugną.

Norėčiau palinkėti mums visiems dainuoti ir šokti džiaugsmo šokį gyvenimui. Aplink gana daug niūrumo, tad iš spektaklio norėtųsi išsinešti laimės kibirkštį. Jokiu būdu nepagalvokite, kad kalbu apie banalybių rodymą teatre, kine ar literatūroje, tačiau ar ne per daug prisotintas mūsų menas skausmo, liūdesio? Kalbu šiek tiek apie šviesesnį ir skaidresnį žvilgsnį. Režisieriaus žvilgsnis prasmingas, tik per daug skaudus ir klampinantis.