Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1978

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Gruodžio 1 d.

Baigiu tvarkyti Athens reikalus: ryt poryt iš čia išvažiuosiu.

 

Gruodžio 2 d.

Sapnavau, kad grįžau į Vilnių.

 

Gruodžio 3 d.

Skaitau Dombrovskio1 „Факультет ненужных вещей“2: beveik Bulgakovo lygio knyga. Almą Atą jam pavyko užrašyti kaip anam Kijevą.

 

Gruodžio 4 d.

Esu Chicago, pas Liūtą Mockūną.

 

Gruodžio 5 d.

Skubiai rašau pranešimą VLIK’o seimui. Pavyko susiskambinti su namiškiais.

 

Gruodžio 6 d.

Naujas „Akiračių“ numeris. Visada įdomu skaityti tą žurnalą, nepaisant ru­žavumo.

 

Gruodžio 7 d.

Per trumpą laiką pagaminau tris tekstus: pranešimą VLIK’o seimui, pa­šnekesį apie eiles ir kalbą, kurią sakysiu Bonoje.

 

Gruodžio 8 d.

Su Henrieta Vepštiene aptarėm vertimų knygos klausimą (atiduodu Keb­liui). „98 eilėraščiai“, anot jos, baigiami išpirkti.

 

Gruodžio 9 d.

VLIK’o seimas, po to lėktuvas. Mano pranešimas buvo sutiktas santūriai. Sustojęs valandą New Yorke, nugirdau iš Gitanos [Sadovnikovos], kad Brodskiui vis dėlto padaryta operacija (atrodo, į ligoninę jis buvo nuvežtas be sąmonės). Na, padaryta – ir ačiū Dievui.

 

Gruodžio 10 d.

Anksti rytą Frankfurtas, iš kur Men­schenrechte atstovas, Ukrainos vokietis Mülleris nuvežė mane į Boną. Nelabai man patiko tas Mülleris – vis bandė kažką antisemitiško ir „revanšistiško“ pasakyti. Bonoje, rotušės aikštėje, stūkso didžiulė palapinė, kurioje badauja per šimtą žmonių; gana matomoje vietoje ir Nijolės Sadūnaitės portretas. Ilgai žygiavome Šilutę primenančio miestuko gatvėmis, paskui kalbėjome (aš – lietuviškai su vertėju). Turėjo būti Michailovas, Kolakovskis, Pachmanas, bet iš garsenybių atvyko tik Bukovskis. Šiaip, rodos, viskas praėjo neblogai: lynojo, bet žmonių buvo pilna aikštė ir klausėsi nuščiuvę.

Beje, tarybinė įstaiga perspėjo Hiutenfeldo gimnazistus, kad į demonstraciją neitų: kitaip neleisią į Lietuvą! Vis dėlto gal pusė gimnazistų nepaklausė.

Vakarą praleidau su Kornelija Gerstenmaier, Bukovskiu ir Michailu Makarenka. Pastarasis – gryniausias Ostapas Benderis, tai ir iš jo rašytinės autobiografijos matyti. O Vladimiras [Bukovskis], šiaip ar taip, šaunus vyras. Su vado psichologija, bet protingas, sąmojingas, savikritiškas. Truputį primena Brodskį (gal tai tik to paties laiko antspaudas); žinoma, neturi Brodskio nervingumo. Paklausiau, kaip jam patinka Domb­rovskis – man sunku tą knygą vertinti, nes kalėjime nebuvau. Labai pagyrė, tik tarė, kad reikėtų nubraukti visą pradžią.

Trise (Bukovskis, Makarenka ir aš) davėme interview „Deutsche Welle“. Makarenka dėstė superpesimistines prognozes ir vis kartojo: „Nenoriu būti Drakula“ (suprask, Kasandra). Paskui valgėme reto aštrumo kalmarus ir gėrėme vyną. Bukovskis rodė „Посев“3 numerį, kurio viršelyje – tarybinio teismo iškaba, o prie jos priklijuotas paties „Посев“ puslapis: štai, girdi, kaip maskviečiai rea­guoja į Ščaranskio procesą, vykstantį už šių durų! „Всё-таки фальсифицируют, черти, потому что суд не тот, где был Толя.“4

(...)

 

Gruodžio 11 d.

Rytas Bonoje. Mieste kalėdinis sąmyšis, aikštės pilnos gėlių, vaisių, karuselių. Europoje mane vis apima euforija. Kelias valandas praleidau Kölne. Spėjau pamatyti vien katedrą – na, ir perėjau tiltu, idant dirstelėčiau į ją iš anapus Reino. Net bokštan buvau įsikoręs: 509 laipteliai, bet širdis šį kartą visai nereagavo. Katedra gerokai trenkia XIX amžiumi: nėra viduramžių organiškumo, viskas simetriška, mašinalu ir nemaloniai juoda. Žinoma, neskaitant absidos. Nors ir nesigailiu pamatęs tą katedrą; irgi savo rūšies Niagara.

Romaniškos Kölno ir Bonos bažnyčios – estetiškesnės. Bet čia vis dėlto ne Italija ir ne Prancūzija; provincialumas slypi pačioje daiktų esmėje. Kaip ir Amerikoje, tarp kitko.

O šit Lietuvoje jo mažiau.

 

Gruodžio 12 d.

Šiandien net keturi muziejai. Kuklūs Beethoveno namai įlinkusiomis grindimis, su gausybe jo rankraščių, kuriuose natos primena vėliavas. Kitame Bonos muziejuje neandertaliečio kaukolė. Žinoma, knieti pasakyti, kad ji mažai skiriasi nuo Beethoveno kaukolės, nors tai ir netiesa. Beje, nesitikėjau, kad neandertalietis toks žemaūgis (kaukolė eksponuota „natūraliame aukštyje“, todėl lengva įsivaizduoti jį, taip sakant, veidu į veidą).

Paskui Kölne: pasakiška romėnų mozaikų, gotų aukso ir panašių daiktų kolekcija, bene gyvybingiausia, kokią kada mačiau. Meno muziejuje daug pažįstamų daiktų: Rembrandto autoportretas (senės veidu), Muncho mergaitės ant tilto. Galybė poparto; jo galėtų būti ir mažiau. Mieliausia visame muziejuje – Klee „Centrinė gatvė su šalutinėmis“, švelni, delikati abstrakcija, truputį „jugendstiliška“, bet drauge dvasinga it viduramžių vitražas.

Šiek tiek pasivaikščiojau ir po miestą – ligi St. Severino ir St. Pantaleono. Matyti, kiek čia būta sugriovimų: stūkso labai neišradingų pokario namų virtinės, o vietomis atsiveria dykvietės. St. Pantaleonas – beje, labai įdomus – stovi tarytum laukuose.

 

Gruodžio 13 d.

Nors esu bjauriai peršalęs, auštant pasidairiau po Bonos vyriausybinį rajoną. Tiesą pasakius, maždaug tokį galėtume turėti ir Lietuvoje, jeigu Dievas duotų išsilaisvinti. Nepretenzingas, „anticentralistiškas“. Taip ir matai panašias vilukes kur nors Vingio parko pakraštyje.

Paskui traukiniu išvažiavau į Frankfurtą. Tai jau buvo dovana – visai to nelaukęs patekau į Reino slėnį su pilimis, Drachenfelsą, Loreley, Bacherachą. Slėnis gan miniatiūriškas, it antroji Šveicarija, nors už ją kone esmingesnis.

Frankfurtas sugriautas labiau už Kölną: senamiesčio praktiškai neliko, pokariniai „buildingai“ tvoskia aliuminiu ir stiklu. Römerio kvartalas atstatytas, bet skystokai. Miesto beveik neapžiūrinėjau, tik peržingsniavau tiltu per pasišiaušusį Mainą, basčiaus aplink katedrą, dirstelėjau į porą bažnyčių: vienoje krikštytas Goethe. Čia žmonėms rūpėjo ir rūpi ne tiek kultūra, kiek prekyba ir politika, Messe ir Allgemeine5. Nota bene, ir pornobiznio niekur Europoje tiek nemačiau: reikia po darbų atsipūsti, ką gi.

Ne visai vykęs pašnekesys su Men­schenrechte dėl numatomo fondo disidentams remti.

 

Gruodžio 14 d.

Diena Hüttenfelde, lietuvių gimnazijoje. Reginys liūdnokas.

Palyginti gausu nesenų atvykėlių iš Lietuvos – memelenderių ir panašių; anot mokytojų, beveik visi jie vagišiai. Išauklėjo tarybų valdžia savo jaunąją kartą. Aplamai žmonės iš dabartinės Lietuvos beprotiškai ištroškę „gero gyvenimo“, niekuo nesidomi, griebiasi paprastesnių, bet pelningų darbų ir stačiai per penkias minutes – iš principo – nulietuvėja.

Netikėtai sutikau pažįstamą australietį Mindaugą Mauragį. Jis su žmona ką tik buvo Vilniuje. „Visi ten laukia karo su Kinija ir net jo nesibijo – girdi, vis vien ateina pasaulio galas.“ Vakaras baigėsi gimnazistų vaidinimu pagal Bibliją (Danielio knygą). Neišpasakyta vietos kunigo Dėdino kūryba.

 

Gruodžio 15 d.

Taip prastai jaučiuosi, kad aplankiau tik Goethe’s namus Frankfurto centre, netoli savo viešbučio. Įdomus gretimas didelis muziejus su romantikų (Fried­richo, Runge’s) paveikslais, Brentano paroda ir taip toliau. Geriausia, ką istorijoje davė miesčionija. Ne taip jau daug, o vis dėlto pakenčiama.
Patys namai turtingi, erdvūs (čia tau, brol, ne Beethovenas), su Italijos graviūromis. Kambaryje, kur Goethe gimė – jo kelionių žemėlapis. Keliavo jis ne per daugiausiai, nematė netgi Paryžiaus.

 

Gruodžio 16 d.

Išvyka į Marburgą, Pasternako miestą. Jis efektingas, it mažutis Tallinnas: pilis ant kalno, kiek žemiau gotikinės bažnyčios, dar žemiau čerpių stogai, fachverkas ir itin solidus universitetas, priešais kurį keroja senas, Pasternaką neabejotinai regėjęs medis. Knygyne, žinoma, užtikau „Daktarą Živagą“.
Graži Šv. Elžbietos bažnyčia apsnigtų kalvų fone.

(...).

 

Gruodžio 17 d.

Pakeliui į Miuncheną kelias valandas praleidau Heidelberge. Miestas už Marburgą dar tipiškesnis. Tik be galo tuščias, išmiręs; atostogos ir sekmadienis. Spalvingų namukų ir rausvų bokštų sauja šerkšnotame Neckaro slėnyje, po grandioziška apgriuvusia pilimi. Pilyje pritrenkiančiai turtingas farmacijos muziejus; turistams rodo dar ir vyno statinę, neturinčią sau lygių. Žinoma, tų miestų grožis – daugiau ar mažiau „kitsch“. Bet „kitsch“ kažkaip padeda organizuoti kultūrą.

 

Gruodžio 18 d.

Miunchene, „Laisvės“ stotyje. Čeginskas iškėlė įdomią hipotezę: vad. savilaidinis „Varpas“ kažkieno gaminamas Amerikoje. Tikrai, net mašinėlė, atrodo, angliška, be nosinių ir „paukščiukų“.

Generolas Petronis parašė naują laišką „Akiračiams“: girdi, kol žydas Štromas, neprigijęs Izraelyje (!), tvarkys jūsų reikalus, apie bendravimą tautos labui, deja, sunku šnekėti.

USA–Kinijos paktas. Na, mūsiškiams kasdien darosi karščiau.

 

Gruodžio 19 d.

Net keli interview „Laisvei“.

 

Gruodžio 20 d.

Atskridau į Vakarų Berlyną, bet jo dar visai nemačiau. Tik iš viršaus švystelėjo nuoga ir baisi „pasienio zona“. Ką gi, esu banginio pilve – ir visai arti saviškių.

 

Gruodžio 21 d.

Intensyvi diena. Pirmą jos pusę praleidau Charlottenburgo pilyje ir apylinkėse. Lankiau egiptietiškąjį muziejų. Nefertitė priverčia stabtelėti, kai žvelgi į ją iš profilio; bet iš priekio nėra tos įtemptos it trūkstantis siūlas, grakščios ir vienintelės linijos – lieka manekenas. Antikiniame muziejuje – auksas, graikiškos vazės, Fajumo portretai (įsiminė vienas primityvus, it Kustodijevo pirklienė); šiaip jau kolekcija ne tokia įspūdinga, kaip Kölne. Dėl vaizdo pilnumo viename pilies sparne dar laikina Mesopotamijos paroda (iš Bagdado): čia jau nėra nei belaikės gracijos, nei graikų lengvos ir nepatvarios gyvybės – yra kažkokia šiurkšti, žiauroka mistika. Šumerų veidai tiksliai atsikartoja partų statulose.

Pati pilis atstatyta, ir tai nesunku pajusti. Bet vis dėlto įdomus tas biednokas rokokas ir klasicizmas, tas Watteau, ta karalienė Luise. Niūrus – ir tuo gražus – mauzoliejus sode. Schinkelio paviljonas įdomiausias, nes rodo, kaip artimai susilietė Rusija ir Prūsija; šalia Friedricho paveikslų čia tau ir Žukovskis, ir Maskvos vaizdai, ir pats Nikolajus I. Bet, aišku, greta Peterburgo Berlynas buvo vargšas giminaitis. Disciplinuotas, išdidus, bet vargšas.

Prūsijos atminimas išdilo iš kultūros – ir vis dėlto kažkur plevena. Netgi Klaipėdoje, tos pačios Luise’s mieste. Nebloga buvo šalis, iš esmės. Atkakli, kaip dabartinis Vakarų Berlynas.

Mačiau, žinoma, ir gvelfų lobį, ir kitas grožybes, tačiau iš viso to liko veikiau bendras vaizdas. Užtat vakare turėjau visiškai neeilinį pergyvenimą – buvau prie Checkpoint Charlie. Ten įrengtas vienintelis toks pasaulyje muziejukas – rodomi įvairūs pabėgimo būdai: mašinos bagažinėje, dviejuose lagaminuose, benzino bake, tuneliais, pagaliau kažkokiu oro lopšiu... Galima pabėgti ir paprasčiau, kaip man pačiam pavyko. Nors kažin, ar tai paprasčiau. Atskirame kambaryje paveikslai – Celkovas, Brusilovskis, Masterkova6. O pro specialiai iškirstą langą matyti pati siena. Vakarų Berlynas Friedrichstrasse’s rajone ypač nykus, žiemiškas, tuščias, it Tarybų Sąjunga; o Rytų, anapus sienos, lyg ir gyvesnis – mirga mašinų prožektoriai, už langų kruta dirbantys žmonės. Kartais pasivaidena, jog laisvė – kaip tik anapus.

Ir tas gulagiškas bokštas, ir snieguotas, purvinas plotas už jo. Pabandyk, įeik. Na, pabandyk.

 

Gruodžio 22 d.

(...) Buvau Dahlemo muziejuose. Tapybos galerija, kaip ir Senoji Pinakoteka, neaprašoma – ir be galo pažįstama, lyg kažkada matyta. Geriausia, kas joje yra, –­ portretai: nyderlandų, italų, vokiečių. Kelios valandos tarp žmonių –­ anaiptol ne minioje, o tarp asmenų. Petrus Christus, Signorelli, Dürerio žmonės, to paties ar didesnio tikrumo laipsnio, kaip geriausios literatūros personažai.

Nustebino etnografinis skyrius. Na, actekai, Eldorado auksas, Benino bronzos (kurias seniai norėjau aplankyti) – bet Polinezija, Melanezija! Nė Honolulu nieko panašaus nėra. Laivai skriete skrieja – angelų choras, ir tiek.

 

Gruodžio 23 d.

Nedidelė nacionalinė galerija: vėl daug Friedricho, Böcklino ir kitų vokiško skonio atstovų. Kaip visada šaunus Klee. Viršutiniame aukšte naujausioji tapyba – daugiausia monochromiškos (vietomis įspūdingos) drobės. Nestinga ir visokių primityvių elektroninių žaisliukų. Dieve padėk.

Po to ilgas pasivaikščiojimas po Berlyno centrą. Jo iš esmės nėra: dykynė, primenanti Karaliaučių, perkirsta siena. Vakarų pusėje, plačiuose vėjuotuose laukuose, stūkso vienas kitas modernistinis statinys; o anapus sienos ir būdelių su čekistais tiesiog mirties zona, collapse, nulis. Lyg kurmiarausis juoduoja reichskanceliarijos vieta, aplink bėgioja triušiai. Tuštuma pačiame kontinento viduryje. Finis Europae. Rytų ir Vakarų anihiliacijos taškas.

Gal taip ir visas pasaulis anihiliuosis.

Kažkur žymiai toliau prasideda neaiški vegetacija – Unter den Linden, televizijos bokštas. Gyvena žmonės ir ten, galima jiems net paskambinti.

Tiergarten – šaltas ir niūrus kaip reta, dvelkia kone minų laukais. Brandenburgo vartai, reichstagas, vielomis apsupta tarybinė enklava – stačiai tuštumos koncentratai. O aplink beržynas, it kur nors 1943-iaisiais prie Voronežo.

Tačiau svarbiausia, kas šiandien bu­vo – kelionė požeminiu traukiniu į aną pusę. Kol esi traukinyje, formaliai lieki Vakaruose, nors kai kuriuos asmenis rytiečiai ir iš vagonų išvilkdavo –­ būta tokių atsitikimų. Važiavau dėl viso pikto be dokumentų; ir, žinoma, persižeg­nojau įvažiuodamas. Stotys tuščios, siau­­bingos, melsvai apšviestos, su ginkluotais čekistais ant laiptų. Traukinys sustoja tik Friedrichstrasse. Alexanderplatz stotis, kur visada svajojau patekti, užgriozdinta gigantiškomis lynų ritėmis. Išneri kaip iš pragaro. Tačiau gal dar niekad mano avantiūristiškas būdas nebuvo taip užganėdintas: ne tik praskridau lėktuvu virš paliktojo pasaulio, bet ir lankiausi po juo. Praktiškai – jame.

 

Gruodžio 24 d.

Grįžau Frankfurtan. Kūčios. Miestas visai apmiręs, bet vis dėlto čia ne Berlynas. Ir, žinoma, nepalyginti jaukiau jaučiuosi.

Štromas telefonu valandą analizavo Kinijos reikalus, įžiūrėdamas ten „Pekino pavasarį“.

 

Gruodžio 25 d.

Kalėdoms nusprendžiau vykti į Tübingeną. Dar vienas tradicinis miestas, gal net garsiausias iš visų. Kelias gana tolimas ir painus, o pakelės vietovės pažįstamos iš lietuvių istorijos: pavyzdžiui, Reutlingenas. Net ir Uracho miestelis kažkur čia pat. Atvykus – pavasariška, saulėta diena, bet visas Tübingenas stačiai išmiręs. Perėjau platanų alėja, buvau, žinoma, prie Hölderlino namų, pilyje, rotušės aikštėje. Gražu, bet gana svetima.

Užtat patiko Stuttgartas, kuriame išbuvau gerą valandą. Jo centras primena lyg Londoną, lyg Leningradą: erdvus, imperiškas, skoningas. O aplinkui šlaituose simpatingi, sakytum Žaliakalnio namukai, ir viršum jų giedras tamsokas dangus.

 

Gruodžio 26 d.

Jau New Yorkas. Nakvoju pas Gitaną [Sadovnikovą].

 

Gruodžio 27 d.

Aplankiau Turčiną7, pas kurį yra ir Liuda Aleksejeva; jos manymu, Frankfurte su Menschenrechte kalbėjausi teisingai. Paskui – Brodskis. Atrodo, jis gyja, nors kalbėdamas ir laikosi už širdies. Jį slaugo Veronika Schiltz, atskridusi iš Paryžiaus. Sakėsi prieš ligą išvertęs mano „Vienuoliktąją giesmę“ („хотя там много непонятной и немотивированной хуй­ни“8). Taip pat dovanojo man „Русская неподцензурная частушка“9. Labai gyrė Čertkovo „Смерть поэта“10.
Vakare – Chicago.

 

Gruodžio 28 d.

Pasimačiau su Rekašium ir Vepštiene. Vėl lėktuvas; Oaklando aerodrome mane sutiko Milašius. Mudviejų dialogas eis ne tik „Zapise“, bet ir „Kulturoje“. „Tyle że twoja część jest lepiej napisana.“ Aš: „No, pisać po polsku lepiej od Miłosza – mniejwięcej to samo, co być bardziej katolickim od Jana Pawla II.“11

 

Gruodžio 29 d.

Kaip visada, nuostabiai malonus Berkeley: giedra ir tuštoka. Pats verčiu savąją dialogo su Milašium dalį į lietuvių kalbą (duosiu „Metmenims“).

 

Gruodžio 30 d.

Lėtai, bet tikrai grįžtu į Kalifornijos laiko tėkmę ir atmosferą.

 

Gruodžio 31 d.

Naujus metus, galima sakyti, sutikau su Milašium, nors pasišalinau iš jo namų prieš dvyliktą. Tarėmės dėl Vilniaus universiteto jubiliejaus.

Bus daugiau

 

1 Jurijus Dombrovskis (1909–1978) – rusų rašytojas disidentas.

2 „Nereikalingų daiktų fakultetas“.

3 „Sėja“, antisovietinės NTS (Tautinės darbo sąjungos) organas.

4 Rus. „Vis dėlto falsifikuoja, velniai, nes teismas ne tas, kur buvo Tolia.“

5 Mugė ir laikraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

6 Rusų avangardiniai 7–9 dešimtmečio dailininkai.

7 Valentinas Turčinas (1931–2010) – rusų disidentas.

8 Rus. „Nors ten daug nesuprantamos ir nemotyvuotos velniavos.“

9 „Rusų necenzūruota čiastuška“.

10 „Poeto mirtis“ (apsakymas apie Gulagą).

11 Lenk. „Tik tavoji dalis geriau parašyta.“ – „Na, rašyti lenkiškai geriau už Miłoszą – maždaug tas pat, kas būti katalikiškesniam už Joną Paulių II.“

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai