Tomas S. Butkus

Piešinys iš asmeninio archyvo
Piešinys iš asmeninio archyvo

 

aklaupis

garažų pusėje
blaũsumos
nuojautų terpės
pusamžės tuopos;
tartum grotos
tartum šešėliai
kurių neatskirsi, –
tiktai prieblandoje, tolumoje
nemiga išeina į pilnatį, –
tavo stikliniame žvilgsnyje
nešama dulksnos
ir skalikų.
už tvoros žliugsintys žuoliai
kartojimas to, kas veda tave
į regėjimus.
tartum elektros stulpai
uždraustiems
prisitraukimams vidurnaktį
prie jaunesnio savęs
prie dangaus
merdinčio savo seilėse
prie žolėj
rusenančių padangų;
tartum drėgmė
iš tvinksinčio rūko
tartum rytmetinis grįžimas
aklaupiu

2003 i 28 / 2006 vii Klaipėda

 

amžino įšalo

kad nebūtų kitaip –
mestum galvoti
išeitum palikdamas
savo subūto kūno
žinojimus.
tarytum nuo to
kažkas pasikeistų
tarytum nuo to
viskas liktų
kaip buvę –
kad niekas tavęs
nekankintų
skausme, –
prisimintum
jo laukęs.

o dabar turi tai palikti
atsibusti
geliančia galva
sukryžiuotomis rankomis.
kad viską užmirštum
ir nieko daugiau
nepamirštum –
amžino įšalo plotuose –
ten, kur dega varinės
pašvaistės
kur skandinas
pilki horizontai

2005 x 06 Klaipėda

 

dzelzceļnieku

plaustas juodame geležinkelyje
niekio take, apylinkės vėjuje.
ir žmonės padūmavusiais lęšiais.

nieko daugiau nematau
nieko daugiau ir nenoriu
matyti, – kaip visa tai skęsta
dienos, atminties
ir praėjusio laiko agonijoje
kuri yra dabartis
tavo žingsniai sapnovidy mano.

ir užkastam horizonte
kylantis karštis:
tavojo veido, tavojo balso ir to
kas gyvena suplėšytuos tòlio namuos
kas ateina per bromas
atvertas į niekį.

geležinkelis ir yra
tai, kas lieka juoduoti tarp žodžių
vežančių žmones
apnuodytais metrais
metų metus

2003 iv Šiauliai / 2003 v Vilnius

 

dienovidžio žvilgsnyje

didelis pilkas upės paviršius
visada bus tikslesnis nei lietūs
sudygstantys tavo krūtinėje
mėlynam pelėsinio skonio pavidalui
liečiantis žemės – tai miškas
panašus į tūkstančius medžiais
užsodintų hektarų
ir mirduobių rėžiai
dalijantys tavo žiūrėjimo lauką
į trisdešimt metų.
kieno šitas plentas?
nėra jis geresnis
kelias nei upė;
pilkas išdžiūvęs
jos vingis
dienovidžio
žvilgsnyje

2005 v 08 Vilnius

 

/ / /

į tylą besdamas savo ausis
išgirstu – neturėčiau
rašyti, neturėčiau ir liestis
popieriaus žemės
kalbėti, ką kalba
šaligatvių žmonės.
jie sako – seniai
visa tai išrašyta
sudeginta, pamiršta.
ir vėl iš naujo, iš naujo
kažkur – šitaip spengia.
tai iš nuovargio
šis poetas gurkšnoja save
iš akivaro –
žvaigždės ten miega
lyg seni gelžgaliai

2009 v 07 Nečiūnai

 

karstyklės

nebylumas grąžina akis, –
miglai, vejančiai vėją
įvykusiam šaltyje
šiapus ašigalio miesto, –
tai mačiau aš lede
virš užšalusios kūdros.
apsnigtam jos paviršiuje
mėtėsi pėdos –
viso pasaulio gyvųjų kalba
ir niūrus metalinių karstyklių
šešėlis prie meldų.
keturi juodi apskritimai toj vietoj
kur prasideda kitas regėjimas, –
žodžiams nugrimzdus –
į padumblavusį kūdros akivarą
į nutylėjimų laiką keturiomis įsibridus
(kuris, kaip dabar paaiškėjo
buvo atminties praradimas) –
raudoni išvalytų daiktų stačiakampiai sniege
prie žodžių metalo prišalęs liežuvis

2004 xii 24 Vilnius

 

jis daro

jis daro tai, ko nėra
kas išnyra iš rūko

skleisdamas pelenus
ežeru vilkdamas miško pakrantę
su mėnuliu.

jis keliauja oro balionais
pripildytais dujų
nuspalvintais mūsų krauju.

jis arčiau nei pasaulis
kurį kas sekundę apleidžiam
žvelgdami laužan – kažkieno
šviesa tenai gęsta.

jis daro tai, ko nėra
kas ateina iš popieriaus lapo –
meilės, mirties ir namų
įkandimo.

jis girdi kraupų
skraidančių gyvių artumą
užgulusį mano ausis.

jos girdi tai, ko nėra
ko nepastebiu
sėdint anapus žolės
valgant svetimus plaukus

ir žiūrint į švytintį vakaro dugną
lėtai ten besislenkant tam
ko nėra

1999 vi 19 Pakretuonė

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai