Sylvia Plath. Tėveli

Nesutinki, nebetinki,
Juodasis bate, tu daugiau,
Tavy it pėda gyvenau
Tris dešimtis metų, balta ir skurdi,
Vos drįsdama įkvėpti ar Apčy.

Tėveli, turėjau tave nužudyti.
Bet mirei anksčiau, nespėjau –
Lyg marmuras sunkus, lyg Dievo pilnas maišas,
Lyg statula pamėkliška vienu nykščiu
Kaip San Fransisko ruonis – pilku, dideliu,

Ir gálva, siekiančia net išgamą Atlantą,
Kur mėlyna užliejama pupelių žalumu
Šalia gražiosios Nausetos.
Aš melsdavausi, kad atgytum tu.
Ach, du.

Vokiečių kalboje, Lenkijos mieste,
Sulygintam su žemėmis
Karų, karų, karų.
Bet miesto vardas dažnas šis.
Man draugas Lenkas

Sako, tokių miestų – tuzinas ar du.
Tad niekad nežinojau, į kurį jų tu
Koją įkėlei, šaknį įleidai giliai,
Niekad negalėjau su tavim pasišnekėti.
Liežuvis kliuvo už dantų.

Įsipynė tarp spygliuotų vielų.
Ich, ich, ich, ich.
Vos galėjau kalbėti.
Maniau, kiekvienas Vokietis – tai tu.
Ir kalba nešvanki –

Garvežys, garvežys
Išpukši mane tarsi Žydę
Į Dachau, Aušvicą, į Belzeną.
Pradėjau kalbėti kaip Žydė.
Manau, galėčiau būti Žydė.

Nei Tirolio sniegas, nei skaidrus Vienos alus
Nėra pakankamai švarūs, gryni.
Su savo prosenele čigone ir keista dalia,
Ir Taro kortų kalade, ir Taro kortų kalade
Tikrai galėčiau būt šiek tiek Žyde.

Tas, kurio visuomet bijojau, – tu,
Su savo Luftwaffe, keistu akcentu.
Grakščiu ūsų linkiu,
Skaisčiai mėlyna Arijo akimi.
Vyras kaip tankas, vyras kaip tankas, Ak Tu –

Ne Dievas, o svastika
Tokia juoda, kad užtemsta dangus.
Visos moterys Fašistą dievina,
Spyrį į veidą, žiaurų
Beširdį gyvulį, tokį kaip tu.

Tu stovi prie mokyklinės lentos, tėveli,
Nuotraukoje, kurią turiu,
Tavo pėda sveika, užtat smakras įskeltas,
Bet dėl to ne mažiau šėtonas, visai ne,
Ne mažiau juodas vyras esi tu,

Kuris perkandai mano rausvą širdelę perpus.
Man buvo dešimt, kai palaidojo tave.
Dvidešimties bandžiau numirti
Ir sugrįžti, grįžti, grįžti pas tave.
Maniau, bent mūsų kaulai bus kartu.

Bet jie išlupo mane mirčiai iš nagų
Ir sulipdė užpylę klijų.
Ir tuomet supratau, ką daryti turiu.
Pagal tavo atvaizdą sukūriau tokį kaip tu –
Vyrą juodu drabužiu ir Meinkampf žvilgsniu,

Ir meilę kaulų laužymui, kankinimams grąžtu.
Ir tariau: taip, aš sutinku.
Taigi, tėveli, pagaliau aš baigiu.
Juodas telefonas nukirstas iš pašaknų,
Juo neprasiskverbia tūkstančiai balsų.

Jei nužudžiau vieną vyrą, nužudžiau iškart du –
Vampyrą, kuris tvirtino esąs tu
Ir gėrė mano kraują ištisus metus,
Septynerius metus, jeigu nori žinoti.
Tėveli, dabar jau gali ramiai miegoti.

Tavo juodoj riebioj širdy styro mietas
Ir miestelėnai niekada tavęs nemėgo iš tiesų.
Dabar jie šoka, trypia ant tavo palaikų.
Jie visuomet žinojo – tai tu.
Tėveli, tėveli, benkarte, viskas, baigiu.

 

1962 m. spalio 12 d.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė ir Rima Bertašavičiūtė

 

Sylvios Plath (1932–1963) eilėraštis „Tėveli“ – vienas svarbiausių ir prieštaringiausių kūrinių, parašytas likus keliems mėnesiams iki mirties. Tekste Holokausto motyvai pasitelkiami atskleidžiant dramatišką dukros neapykantą ir obsesinę aistrą simbolinei galios instancijai – tėvui. Kritikai akcentuoja autobiografiškumą, vyro figūrą sieja su vokiečių kilmės poetės tėvu Otto Plathu arba / ir vyru poetu Tedu Hughesu. Tačiau S. Plath BBC laidoje eilėraštį interpretavo kaip mergaitės, turinčios Elektros kompleksą, monologą, skirtą mirusiam tėvui-Dievui. Tokią interpretaciją pagrindžia ir formalioji teksto struktūra: nereguliarūs populiarią lopšinę „Senė, gyvenusi bate“ („There was an Old Woman Who Lived in a Shoe“) primenantys rimai ir vaizdinija, švebeldžiavimas mėgdžiojant vokiečių kalbą (ach, du, ich), pasakiškas kovos su blogiu siužetas. Kita vertus, šalia dramatizmo ir isterijos eilėraštyje tarpsta ironija, žaidimas moteriškumo, lyčių santykių stereotipais.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai