Rima Bertašavičiūtė: „Man feminizmas pirmiausia siejasi su sąmoningumu“

Rima Bertašavičiūtė – mokslinių ir grožinių tekstų vertėja, redaktorė, literatūros tyrėja ir kritikė. Į lietuvių kalbą išvertė amerikiečių filosofės Judith Butler lyčių studijų veikalą „Vargas dėl lyties. Feminizmas ir tapatybės subversija“ („Kitos knygos“, 2017), Thomo Elsaesserio ir Malte’s Hagenerio „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę“ („Mintis“, 2012). Apie Butler, feminizmą ir tradicijas klausinėjo Virginija Cibarauskė.

 

Rima Bertašavičiūtė. Virginijos Cibarauskės nuotrauka
Rima Bertašavičiūtė. Virginijos Cibarauskės nuotrauka

Tavo versta Butler knyga anotacijoje pristatoma kaip vienas iš programinių feminizmo filosofijos, lyčių ir queer studijų veikalų. Tai sunkiasvoris metatekstas. Kodėl rinkaisi būtent šią knygą, o ne gerą užsienietišką įvadą į feminizmą, kur būtų pateikti praktiniai patarimai?

Neseniai dalyvavau radijo laidoje, ten manęs klausė to paties. Tuomet prisiminiau, kaip maždaug prieš 6 metus vykau tavęs aplankyti į Tartu, kur tuo metu stažavaisi. Nuėjome į knygyną, o ten – daugybė šiuolaikinių filosofų, literatūros, kultūros teoretikų studijų vertimų. Kalbėjome, kad ir mums reikia daugiau šviestis, skaityti, versti. Ten buvo ir „Vargas dėl lyties“, kurios vis dėlto nenusipirkau, nes daug kainavo. Tu irgi nepirkai. Nusipirkau ją galų gale Londone, dėvėtų knygų knygyne. Skaičiau ir galvojau, kad tai svarbūs dalykai, kad apie juos turi būti kalbama lietuviškam kontekste.

Dėl to konteksto ir panorau šią knygą išversti. Visų pirma, tai vadinamasis kasdienis, buitinis seksizmas: maži dalykai, stereotipai, kuriuos ne kažkokie „kiti“, bet ir tu pati produkuoji, nes manai, jog kažko negali daryti, kažkas „nepridera“ arba kaip tik yra tavo parei­ga, nes esi tam tikros lyties. Aš irgi užaugau taip auklėjama, todėl pirmiausia savo galvoje reikėjo tai išrūšiuoti.

Kitas dalykas – lietuviškasis feminizmas. Viešojoje erdvėje feminizmas dažnai siejamas su aktyvizmu: įvairios iniciatyvos, žygiai, protestai, fotosesijos. O knygyne apie feminizmą –­ vos keletas knygų lietuviškai, atrodo, tai siaura sritis, „tik moterų problema“. Vis dar juokiamasi, kai filosofijos profesorius viešai auditorijoje sako: „Ai, čia feminisčių problemos, joms tas diskusijas ir palikime.“ Tačiau tai savarankiška filosofijos, mąstymo tema, aprėpianti daugelį aktualių klausimų: galios, kūno, biopolitikos, galiausiai įstatymų leidybos.

„Vargas dėl lyties“ – kertinis filosofinis tekstas, parodantis, kaip lyties klausimai dalyvauja bendroje filosofinėje problematikoje, kaip galima mąstyti apie pasaulį, jo sandarą įtraukiant ir lyties aspektą. Todėl ir svarbu turėti Butler vertimą – jis plečia mąstymo lauką, filosofinį žodyną. Dažnai girdėdavau, jog reikia studiją išversti, bet ji neišverčiama, todėl neverta net bandyti. Tai mane taip pat motyvavo. Nemanau, jog lietuvių kalba tokia beviltiška, kad net pabandyti negalima. Ir pabandžiau.

Kokios Butler idėjos tau atrodo aktua­liausios?

Nors knyga pasirodė 1990 m. ir nuo tada pati Butler daug ką performulavo, patikslino, bet lietuviškam kontekstui vis dar reikia pamatinių dalykų: kad „biologinė lytis“ (sex) ir „socialinė lytis“ (gender) skiriasi, kad klausimai, susiję su biologija (tarkime, kūno sandara ar reprodukcijos problematika), neturėtų būti painiojami su socialiniais, elgesio klausimais (pvz., apranga, kalbos manieros, vaidmuo žmonių grupėje). Tai abėcėlė, ne Butler šią skirtį sugalvojo. Bet ji kalba, jog ir pati biologinė lytis nėra skaidrus, natūralus dalykas: lytiškumą visuomet grindžia tam tikra interpretacija, sprendimas. Taigi ir pasaulio dalijimas į dvi lytis (atrodytų, toks nekintantis dalykas) yra konstruktas, klasifikacija, daranti gyvenimą „patogesnį“, bet ne amžinos tiesos apraiška.

Labai svarbi ir Butler performatyvumo teorija (dabar ji taikoma ne tik kalbant apie lytis). Socialinė lytis nėra duota, mes ją atliekame įvairiais gestais ir aktais, veikiančiais mūsų aplinką ir sukuriančiais „socialinės lyties tikrovę“. Galime atlikti nebūtinai tokią lytį, kuri mums tarsi priklausytų pagal bio­loginius požymius. Tai nėra vaidyba: negali vieną dieną būti vienos socialinės lyties, kitą – kitos. Tačiau vis dėlto atlikimas, kurį įmanoma sąmoningai ryškinti, slopinti ar panašiai.

Idėja, kad pati (-s) esi atsakinga (-as) už savo socialinę lytį, savotiškai išlaisvina. Kita vertus, egzistuoja galios aspektas, „lyties policija“, nustatanti deramus ir nederamus subjektų buvimo būdus. Ta „policija“ esame mes pačios ir patys – žinome, kas kam dera ir nedera, kokių „normų“ reikia laikytis, kad būtum „normali (-us)“. Atsižvelgiant į biologinę lytį, vienus performatyvus esi skatinama (-s) atlikti, o kiti nerekomenduojami.

Klausydamasi pagalvojau apie kontekstą – mūsų šiandienę aplinką. Performatyvumo aspektu šiandienių dvidešimt­mečių karta atrodo daug laisvesnė. Žmonės linkę eksperimentuoti, jų tapatybės lankstesnės. Tarkim, nueinu į paprastą klubą ir su manim šokti nori ir vaikinai, ir merginos. O seniau taip nebuvo. Kita vertus, esti ir tam tik­ro sąstingio: studijuodamos humanitarines disciplinas nebuvome mokomos svarstyti, abejoti, atvirkščiai, buvo diegiamos „vertybės“, kartu su jomis – mąstymo klišės.

Visuomenėje visada tam tikri žmonių ir jų mąstymo sluoksniai ne susikerta, o tiesiog prasilenkia. Jaunesni žmonės dabar lyties atžvilgiu laisvesni –­ galbūt buvo kitaip auklėti, galbūt yra matę daugiau pasaulio ir įvairių gyvenimo būdų, todėl ir jaučia mažiau baimės tam, kas netradiciška. Tačiau ir jauni žmonės nėra vientisa masė. Pavyzdžiui, tavo minimi klubų lankytojai gyvena Vilniuje – bet kaip būtų mažesniuose miestuose, kur ir švietimo, ir kultūrinių įvykių bei informacijos prieiga mažesnė? Drąsa bei laisvė eksperimentuoti ne visiems ir visoms prieinama vienodai.

Bet kuriuo atveju vadinamasis hipsterinis jaunimas kultūros ar švietimo politikos, kuri ir susirūpinusi vertybių diegimu, neformuoja ir vargu ar kada nors formuos.

Vis aktyviau esame kviečiami ar net prievarta raginami (kalbu apie „šeimos politiką“) atsigręžti į „prigimtinius dalykus“, įtvirtinamus kaip neginčijamos vertybės. Viena vertus, laisvėjame, kita vertus, esame skatinami grįžti prie patriarchalinio pasaulėvaizdžio?

Galbūt. Dažnai geriausia gynyba nuo naujovių, o ir būdas išlaikyti realią bei simbolinę galią vienose rankose – griebtis „tradicijos“, „paveldo“. Tai gali padėti apsisaugoti nuo to, ko nepažįsti, nesvarbu, ar tai pabėgėliai, ar tos pačios lyties šeimos, ar trečiosios lyties asmenys. Ieškome, kas mus suvienytų, ir kaip paskutinio šiaudo griebiamės tradicijos. Įsivaizduojame, jog tam, kad būtų vieningi, visi turi būti vienodi, tačiau pamirštame tokius dalykus kaip pokalbis ir skirtingų žmonių bei grupių sugyvenimas šalia, nebandant vieniems kitų išstumti ar sunaikinti.

Ar pastebėjai, kad dažnai garsios lietuvės – mokslininkės, visuomenės veikėjos –­ paklaustos, ar yra feministės, išsigina? Net ir joms feministės, matyt, asocijuojasi su nepatenkintomis moterimis, norinčiomis išnaikinti vyrus. O ar pati save vadini feministe?

Žinoma, vadinu. Lyčių ir lytiškumo klausimai yra svarbi asmeninio, socialinio, psichologinio, kultūrinio, politinio gyvenimo dalis. Todėl svarbu išlaikyti sąmoningumą ir kalbėti, kaip lytis ir lytiškumas suvokiami mūsų visuomenėje čia ir dabar. Man „feminizmas“ pirmiausia ir siejasi su šiuo sąmoningumu.

Moterys, nenorinčios savęs vadinti feministėmis, matyt, veikiau nenori apsibrėžti lyties pagrindu, o ne bijo būti panašios į vyrų naikintojas. Nenori, kad lyties klausimas išvis dalyvautų jų savęs pasakojime – nei kaip „vargas“, kažkoks kliudantis dalykas, nei kaip „privalumas“. Čia galim įsivaizduoti pačią klausimo situaciją: „Jūs tiek pasiekėte (šneka apie pasiekimus ir apie buitį), ar vadintumėte save feministe?“ Man suprantamas toks nenoras – aš irgi mieliau gyvenčiau utopinėje valstybėje, kur lytis, akių, odos spalva būtų tik deskriptyvinės, o ne vertybinės kategorijos. Tačiau realybėje taip nėra, todėl svarbu neapsimetinėti. Negali savęs suvokti kaip belytės būtybės: net jei pati sau tai leidi, aplinka nuolat primena, kad lytį turi ar turėtum turėti.

Taip, vis sulaukiu specifinės reakcijos: pasirodo mano recenzija, šalia nuotrauka, ir ypač tie, kurie neva nori polemizuoti, pradeda komentuoti išvaizdą, (ne)patrauk­lumą. Įdomu, kad tuomet, kai vyrams pasakoju, jie teigia, kad tai neva nesvarbu, nereikia kreipti dėmesio. O praktiškai net bendraujant su labiausiai išsilavinusiais žmonėmis nuolat susiduriu su seksizmu.

Daugelio dalykų nepastebime, nesvarbu, ar esame priekabiautojai, ar aukos, nes esame taip išmokyti. Reikia didelio sukeistinimo, nuotolio, kad pradėtum reflektuoti save ir savo aplinką, suprasti tam tikras praktikas kaip žymėtą elgesį (nebūtinai diskriminaciją). Tarkime, studijų metais pati turėjau tarsi ir mielą, bet iš tiesų ne tokį jau nekaltą pavyzdingos mergaitės, kuri gerai mokosi, „mažosios semiotikės“ (nes lankiau paskaitas su magistrantais) vaidmenį.

Neprisimenu, kad gabius, aktyvius vaikinus būtų kas vadinęs „mažaisiais mokslininkais“ ar panašiai.

Į mokslu besidominčius vyrus daug greičiau pradedama žvelgti kaip į dia­logo partnerius, o ne kaip į mažus berniukus, kurie atėjo pažaisti. Universitete dažnai susiformuoja specifiniai dariniai, „berniukų klubai“ – teisininkų klubas, politologų klubas. Jie rengia diskusijas, kalbina autoritetus, su jais diskutuoja, nesvarbu, kad vos antrakursiai. Vaikinas drąsiai paduoda ranką kitam vyrui, prisistato, o štai dauguma merginų laukia, kol jas užkalbins. Tiesiog toks įprotis.

Ir negali sakyti, kad mus kažkas represuoja, tačiau be galo sunku peržengti tą nematomą liniją, rodyti iniciatyvą. Sunku net prisistatant adekvačiai vertinti savo nuveiktus darbus – vis norisi nutylėti, susimenkinti.

Būtent. Kol nepradedi to reflektuoti, viskas atrodo natūralu ir savaime aišku. Toks ir yra buitinis seksizmas, kurį pačios palaikome – ne tiek ydinga, intencionali praktika, kiek seni geri įpročiai, gestai, kuriuos atliekame aklai. Kol nesusimąstome, tol ir nematome nieko bloga. Savotiška tradicija – viskas pastovu, niekas nesikeičia. Klausimas, ar nori šią tradiciją išlaikyti vien todėl, kad ji tęsiasi jau šimtus metų, ar nori pažvelgti iš naujo, reflektuoti. Gal paskui liksi prie ankstesnės nuomonės, bet tuomet tai bus sąmoningas, apmąstytas elgesys.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai