Donatas Paulauskas: „Europos mastu lyčių lygybės daugėja“

Žiemos pabaigoje pasirodė žmogaus teisių aktyvisto, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro lektoriaus DONATO PAULAUSKO knyga „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ („Obuolys“, 2017). Į nedidelį knygyną „Eureka!“ vis užsuka įvairaus amžiaus skaitytojos ir klausia, ar turime Paulausko knygą, o sužinojusios, kad išpirko, puola klausinėti, kur jos ieškoti – didesniuose knygynuose, sako, irgi nušlavė. Panašu, kad atsiranda vis daugiau susidomėjusių tuo nepatogiu žodžiu iš „f“ raidės.

Donatas Paulauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Donatas Paulauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vartydama po Nepriklausomybės ėjusius moteriškus žurnalus, pastebėjau, kad iš pradžių nauja, posovietinėje erdvėje smalsiai sutikta sąvoka „feminizmas“, greitai įgavo neigiamą konotaciją. Pavyzdžiui, viena populiari rašytoja, aktyviai prisidėjusi prie feministinio judėjimo, po kelerių metų viešai atsiribojo nuo šio diskurso, nes vyrai jos dažnai klausdavę, ar ji ligota, kuprota ir nelaiminga, kad dedasi prie tokių nepatenkintų moterų...

Pats žodis „feminizmas“ nebuvo visiška naujiena. Tyrinėjau „Moters“ žurnalą, katalikių moterų draugijos leistą tarpukariu. Ten publikuodavo nemažai tekstų apie feminizmą, sufražizmą, moterų padėtį, pasikeitusius jų vaidmenis. Kai kurie tyrėjai sako, kad pirmosios bangos feminizmas Lietuvoje nebuvo sufražistinis, o labiau tautinio judėjimo atšaka, tačiau skaitydamas to laikotarpio žurnalus supratau, jog moterys (kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai) tapatinosi su Vakaruose vykstančiais judėjimais. Jos sekė moterų teisių situaciją skirtingose valstybėse ir įsivaizdavo save Europos dalimi, netgi dalyvavo tarptautiniame moterų judėjime. Pats žodis „feminizmas“ žinoma turėjo neigiamą reikšmę, kadangi iškrito iš tradicinio moters vaid­mens ir mėgino jį moderniai formuoti iš naujo.

Tačiau sovietmečiu žodžio „feminizmas“ nebuvo, nors viešai kalbėta apie lygias moterų teises?

Šis žodis buvo laikomas vakarietiška ideologija, tad tikrai netoleruotas. O moterų lygiateisiškumas suvoktas darbininkiškos revoliucijos prasme. Nepasakyčiau, kad 10 dešimtmečio pradžioje buvo šio judėjimo aukso amžius. Man atrodo, negatyvumas kaip uodega visais laikais prisikabindavo prie feminizmo. Tai nepatogus dalykas, kvestionuojantis dabartinę padėtį, tad negatyvumas beveik neišvengiamas.

Kaip manai, kodėl žmonės taip įsikibę tradicinių moteriškumo ir vyriškumo standartų? Juk jie nėra labai patogūs ir lengvai įgyvendinami. Gal dėl visko galėtume apkaltinti medijas?

Taip, medijos kuria ir palaiko sistemą, į mus visą laiką nutaikyti binariniai modeliai. Tačiau, man regis, čia slypi ir psichologiniai dalykai – ramu, kai aiškios pagrindinės taisyklės ir žinai, ko siekti.

Kartais tos taisyklės gana žiaurios.

Žiaurios, bet aiškios. Be to, ne visi tą žiaurumą pastebi, pavyzdžiui, V. Laučius yra sakęs, kad pritaria formuojamam lyčių idealui ir griežtoms taisyklėms, nes jeigu tą idealą pasiektume lengvai, visi būtų liurbiai. Taip pat tikėtina, kad daugelį žmonių „veža“ normos. Malonumas pasiekiamas įgyvendinant momentinį idealą. Tarkim, moteris gražiai apsirengia, ją pagiria už nepriekaištingą išvaizdą – ji tampa laiminga, nes galėjo priartėti prie idealo.

Ar dabartinei moteriai priskiriami idea­lai nepriartėja prie superžmogui taikomų reikalavimų? Turiu omenyje, kad sėkmingiausiomis vis dėlto laikomos tos, kurios siekia karjeros aukštumų, turi vaikų ir puikiai atrodo.

Taip, pastebiu šią tendenciją. Tačiau gilėja disproporcija tarp reikalavimų moterims ir vyrams. Jų našta mažėtų, jeigu vyrai sąžiningai pasidalytų vaikų ir namų priežiūros darbais.

Kartais man atrodo, kad, ypač dabartinių veiklių ir tariamai talentingų 30-mečių kartoje, žodis „mama“ vis dar neturi teigiamos konotacijos. Gėdijamasi viešai kalbėti apie vaikus, kad neatrodytų „supermama“.

Manyčiau, čia veikia kelios priežastys. Mes vis dar nesame destigmatizavę karjeristės, tad man kyla įtarimas, ar tik­rai visuomenėje motinystė tampa nuvertinama. Juk negatyviai tebežiūrima į tas moteris, kurios nusprendžia neturėti vaikų. Žinoma, jeigu lieki namuose su vaiku – taip pat nepatenkini keliamų sėkmingos moters reikalavimų. Tačiau, man atrodo, neteisinga sakyti, jog dabar blogiau būti tik motina negu tik karjeriste. Masėse motinystė vertinama labiau.

Gal tiesiog trūksta daugiau atspalvių tarp griežtų „supermamos“ ir „karjeristės“ vaidmenų?

Viešojoje erdvėje tokie įvaizdžiai visuomet yra tik visuomenės karikatūros. Ir kovok tada su jais – bandyk pasakyti, kad taip nėra... Tokios nesibaigiančios grumtynės.

Kaip įsivaizduotum sėkmingą kovą su tuo? Galbūt galima teigti, kad šiuolaikinėje informacinėje erdvėje binariniai modeliai po truputį laisvėja?

Europos mastu lyčių lygybės po truputėlį daugėja. Man atrodo, neužtenka palikti šią kovą politikams, tikėti, kad jie ateis ir galbūt viską sutvarkys, nors jų funkcija lyg ir turėtų būti tokia. Čia jau lenkiu savo knygos link – norėjau, kad visuomenėje daugėtų supratimo, apie ką mes diskutuojame. LGBTQ ir feminizmas neretai sumalami į vieną krūvą ir žmonėms pasirodo kaip didžiulis baubas. Rašydamas knygą siekiau padėti visus tuos „daiktus“ ant žemės, išrikiuoti ir atsivesti žiūrovų, kuriems tai parodyčiau. Tad knyga išėjo pusiau edukacinė.

Knyga stebina paties atvirumu: kalbi apie asmeniškas ir skaudžias patirtis. Kodėl pasirinkai tokią kalbėjimo strategiją?

Pagalvojau neturintis teisės rašyti objektyviai, neva: „Sveiki, aš esu mokslininkas ir dabar jums papasakosiu apie feminizmą.“ Visų pirma esu biologinis vyras, nenorėjau, kad kartotųsi tas pats scenarijus, kai horizonte pasirodo vyrutis ir ką nors paaiškina moteriškai auditorijai. Daugelis mano, jog feminizmas yra pažiūrų klausimas, susijęs su asmeninėmis nuostatomis. Siekiau parodyti, kad tai labiausiai su mūsų visų gyvenimais susijęs dalykas, apie kurį net nepagalvojame, nors nuolatos atliekam savo lyties vaidmenį. Todėl, norėdamas parodyti žmogiškąjį aspektą, įdėjau kai kurias tikras moterų istorijas. Kartu supratau, jog asmeninės patirtys man gali padėti priartėti prie skaitytojo. Iš savo patirties rašiau, kad biologiniam vyrui feminizmas taip pat aktualus. Nesiekiau išlieti visko, kas mano viduje prisikaupę, o tik tai, ką šia tema tinkamiausia papasakoti.

Knygoje įdomiai susipina įvairūs pasakojimo stiliai.

Taip, bandžiau pasitelkti skirtingas pasakojimo strategijas. Gal knyga tuo ir įdomi, kad nevienoda?

Kokių feminizmo krypčių dabar esama Lietuvoje?

Man regis, jų visai nemažai. Tarkime, anarchofeminizmas, liberalios, kairiosios, socdeminės krypties feminizmai. Esama ir radikalų krypties, tik jis labiau feisbukinis, kurį galima būtų apibūdinti ir kaip konservatyvųjį feminizmą (apibendrinant tai, apie ką tie žmonės kalba). Ta kryptis marginalizuota ir pati save marginalizavusi. Taip pat yra queer feminizmas, kurį labiausiai atspindi organizuojamas festivalis „Sapfo“. Žodžiu, kiekvienas galėtų atrasti savo dėžutę, lentynėlę, į kurią galėtų įtilpti.

Koks tavo santykis su musulmoniškuoju pasauliu? Ar ten reikia mėginti skleisti feministines idėjas?

Mano santykis atsargus. Manau, feminizmas nudegęs šioje srityje. Antroji banga mėgo įsivaizduoti Rytus po patriar­chato padu, neatkreipusi dėmesio, kad musulmoniškuose kraštuose taip pat yra feministinių judėjimų. Tarkime, Egipte šis judėjimas prasidėjo jau XIX a. Musulmoniškas feminizmas susiskaldęs. Yra sekuliari kryptis, mėginanti išeiti iš religinio formato ir tikinti, kad tik tada visuomenė galėtų pasikeisti. Kita, dominuojanti religinė feminizmo kryptis, teigia, jog reikia perinterpretuoti švent­raščius ir išlikti religijos ribose. Manoma, kad būtent vyrai suformavo įsitvirtinusias interpretacijas ir sukūrė šariatą. Man atrodo, neturime važiuoti į kitas šalis ir mėginti išlaisvinti moterų iš musulmoniško patriarchato. Užuot to ėmusis, reikėtų remti jau esančias lokalias pastangas.

O kaip tuomet reikėtų reaguoti į atvykstančius musulmonus?

Čia diskusinis klausimas. Jei musulmonės moterys atvyksta iš nedemokratinės erdvės – čia patenka į kitokią erd­vę, kitokią kultūrą, kurioje vertinama apsisprendimo teisė. Žinoma, bendruomenės ir auklėjimo tradicijos jėga didelė ir mes neišvengiamai susiduriame su problema, kaip interpretuoti vieną ar kitą moters apsisprendimą (pavyzdžiui, dėvėti islamišką galvos apdangalą), – ar jis laisvas, ar suvaržytas religijos taisyklių. Tačiau esu prieš bandymus tą apsisprendimo teisę riboti ir kaip nors nurodinėti, kam kaip rengtis ir gyventi. Reikėtų padėti moterims įsitraukti į feministinį judėjimą, tik nesistengti formuoti įspūdžio, kad jų bendruomenėse gūdus patriarchatas, o mūsų – postseksistinė era.

Knygoje ironiškai kalbi apie kai kuriuos religingumo įtvirtintus tabu ir iš to kylančią neapykantą kitaip besielgiantiems ar atrodantiems asmenims. Ar religija ir feminizmas gali būti vienis? Tarkim, praktikuojanti katalikė galėtų tapti ir praktikuojančia feministe?

Nenoriu prisiimti sprendėjo pozicijos, kas gali vadintis feministu. Jei tik tai praktikuojančiai katalikei norisi tapatintis su šiuo judėjimu – tai jos reikalas. Feministinėse diskusijose dažnai mėginama aiškintis, kas yra ir kas nėra feministiška. Kyla nemažai konfliktų, kai tvirtinama, jog mano feminizmas yra geresnis už tavo feminizmą. Todėl knygoje vengiau apibrėžimo, kas yra „tikrasis“ feminizmas. Pavyzdžiui, abu –­ ir už teisę į pornografiją, ir prieš pornografiją kovoję – moterų judėjimai yra feministiniai, tik atrandantys vertybes iš kitokių kampų.

Ką reikėtų daryti asmeniui, laikančiam save feministu? Būtina eiti į protestus?

Šiais laikais tikrai nebūtina. Formos keičiasi – net ir nevaikštantis į protestus ir nepasirašinėjantis peticijų žmogus gali dalytis feisbuke žinutėmis apie feminizmą ir tai jau bus aktyvizmas. Kyla klausimas, ar to užtenka... Nors manau, kad net ir toks aktyvizmas yra prasmingas. Kalbėjimas apie feminizmą pamažu pritraukia auditoriją ir Lietuvoje. Kuo daugiau ir kuo suprantamiau kalbama – tuo auditorija bus didesnė.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai