Jūratė Visockaitė. Himnai atomui

Ramūno Gerbutavičiaus nuotrauka
Ramūno Gerbutavičiaus nuotrauka

Pirmas veiksmas. Ignalinos AE (balandžio 19 d.). Pasas, šachta, grafitas, strypas, cilindras, turbina, cirkonis, kasetė. Perbraukti, neliesti, nefotogra­fuoti, nedėti, viską palikti, nusirengti, neperžengti, palenkti galvą, nusiplauti. Baltos drobulės ant nuogo kūno, baltos klumpės, mėlynas šalmas ir greitu žingsniu tiesiais kilometriniais koridoriais, suktais laiptais, sustojimas prie medijų išreklamuotų reaktoriaus grindų skritulio su kasetėmis ir „smegenų centro“ su dviem maloniai rusiškai kalbančiais specais, drožimas per neįtikėtinai gigantišką stalkeriškai / soliarišką gelžbetonio lauką, kuriame lyg sulėtintame filme kažką krapšto, pjauna, dėlioja iš vietos į vietą taip pat baltai įvilktos būtybės su respiratoriais. Finalinis radiacinis pasimatavimas. Savi drabužiai. Išėjimas į laisvę.

Antras veiksmas. Kultūros namai. Naujos LNDT dokumentinės dramos „Žalia pievelė“ spaudos konferencija (premjera gegužės 9 d. Visagine, gegužės 19 d. Vilniuje). 10 projektui atrinktų visaginiečių vaidins save ir ne visai save – tai, ką sukurs spektaklio „smegenų centras“. Galbūt kažkas pasikeis, sukrutės galvose, kas jie tokie yra, nes atvažiavo, pastatė, o dabar griauna ir dar saugiai griaus 20 metų. O paskui? Visaginas dabar jau gerai suvokia, kad yra Lietuvoje, o Lietuva, rodos, užmiršo, kad Visaginas dar yra joje. Ne, atominė mumija dar nesulindo į sarkofagą. Kita vertus, patiems visaginiečiams atomas toli gražu ne mumija. Ir Astravo AE (kaip išgirdau iš vieno ekskursijos palydovo – daug tobulesnė už mūsiškę­) – toli gražu ne šmėkla. Jiems visiems atomas buvo ir išliko taika, draugystė, pinigai, vaikai, prisiminimai, spektaklis... Pastarasis priskiriamas naujam taikomojo meno žanrui. Kūrėjai Rimantas, Kristina, dar viena angliškai kalbanti Kristina, Jonas ir Paulė apsigyveno Visagine, tapatinasi su juo, nori sudėlioti įtikinamą dokumentinį puzzlę, jeigu pasiseks – netgi meninį „reaktorių“.

Trečias veiksmas. Trumpa ekskursija po Visaginą. Panašu į Vilniaus Lazdynus, tik medžiai ne lapuočiai, o ištisi pušynų „blokai“ – namai statyti akylai saugant gamtą. Vakarop, net ir piko valandą tuščia, švaru, tylu. Jokio teksto. Gegužės mėnesį laukiama Godo.

*

Vilniuje, Basanavičiaus g. 26, atidaryta nauja koncertų erdvė bei fortepijonų salonas „Organum“. Per atidarymo koncertą (balandžio 20 d.) šio supermuzikinio salono šeimininkai Dalia ir Dainius Sverdiolai prie instrumentų – skirtingų gamintojų fortepijonų, vargonų, pianinų, klavesino – leido atsisėsti bei gera akustika pasinaudoti ir žvaigždėms, ir jauniems atlikėjams. Ištaigingas klavesinas (grojo Vaiva Storastienė) su ištapyta klaviatūra geriausios vietos avanscenoje neužleido niekam iš savo kolegų. Ankstyvasis plaktukinis fortepijonas (Šviesė Čepliauskaitė) nustebino negirdėtu jaukiu „naminiu“ balsu. Vargonai (Dainius Sverdiolas), be abejo, užsimojo užpildyti visus sudėtingo išplanavimo salės plyšelius. Pasaulį užkariavęs „Steinway“ (Mūza Rubackytė), sakyčiau, egocentriškai, lyg darydamas malonę autoriui (kuris yra MKČ), jį interpretavo. Tačiau ryškiausiai sužibėti buvo leista Šarūno Nako kūrybos žvaigždei – in corpore su salono instrumentais: net 17-os pianistų ansamblį užfiksavo rekordų istorija, kuri fiksuoja kiekybę, nors ir kokybė čionai buvo užtektina, įkvepianti nepasiduoti, gyventi, džiaugtis ir mokyti savo vaikus kasdien šitaip nakiškai kalenti, o paskui ir groti jiems nupirktais salone „Organum“ gerais instrumentais.

P. S. Brangių instrumentų vidurius nuolat sutepdavo pro juos prasispraudžiančios žavingos pranešėjos salioniška saldžialiežuvystė: „Pasitikime aplodismentais!..“ Ooo, ta chroniška filharmoniškoji liga, „pūliai su sacharinu“, kaip sako V. Landsbergis. Kongresai, ačiū Dievui, pasikabino švieslentę. Ponia Dalia, savo Salonui suteik organišką stilių!

*

Kodėl LNOBT į savo repertuarą įtraukė baletą „Piaf“? Atsakymas juokais: kad pažymėtų prezidento rinkimus Prancūzijoje (premjeros balandžio 21 ir 22 d.), kad plūstelėtų garsiu vardu susigundžiusi publika.

„Piaf“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Piaf“. Martyno Aleksos nuotrauka

Pirmutinio spektaklio pradžia vėlavo – užtruko autobusai iš Kauno. Būriu suvirtę ir netoli susėdę kauniečiai, deja, nebuvo sužavėti, dūsavo ir mažai plojo.

Nors buvo už ką ir paploti. Tačiau „tik pusė tikro teatro“ irgi buvo, nes grojo fonograma (po pertraukos iškart neįsijungusi) ir „nesimatė jokių dekoracijų“.

Nors šansono karalienė sakė, kad jos dainų tekstų nereikia versti, užtenka klausytis širdimi, ir spektaklio kūrėjai šita nuoroda mielai pasinaudojo, manau, muzikos ir režisūros srityse išskydusiam baletui su karšta širdimi sujungiantis žodinis nugarkaulis (nors priedainio švieslentėje) būtų į sveikatą. Jis bent punktyru augintų individualią Piaf aistrą ir temperamentą, kurie dabar virto bendriniu itališkai lietuvišku sentimentalumu.

Ilgiausia įžanga su paveiksliukine maža mergaite, kuri labiau tiktų prie „Yamahos“ klavesino, užduoda romantiškai legendai būdingą intonaciją, vėliau niekaip neišsklaidomą. O juk šitas Žvirbliukas iššokavo iš Paryžiaus kloakų ir tapo absoliučia balta varna. Keistą menininkės unifikaciją stiprina kolektyvinis Solistės portretas ir pagrindiniu veikėju, vos ne liaudies balsu tampantis, į centrą – visi kartu arba atskirose miniatiūrose – išeinantis choreografiškai itin išmanus kordebaletas.

Italo Mauro Bigonzetti menas, savotiškas laisvas siuvinėjimas, turbūt identiškai perkeltas į mūsų sceną iš Hanoverio teatro, yra išties įspūdingas, į jį norisi žiūrėti ir iš tolo, ir per binok­lį. Reikia manyti, jis labai naudingas ir mūsų atlikėjams, susipažįstantiems su kitokia technika. Tačiau Piaf veido ir balso tas siuvinėjimas man nesukūrė. Taip, netgi balso, nors jis ir buvo įjungtas, tiesa, stipriai atmieštas patogaus F. Poulenco, M. Ravelio ir kt. Choreografo siuvinyje atpažįstamai vei­kė plaštakos, persipieštos iš dainininkės kuklios išraiškos arsenalo. Skirtingų povyzų balerinos, aprengtos juodomis suknelėmis, spinduliavo itin skirtingus fluidus, galbūt atskleidžiančius dainų turinį, biografijos faktą, bet ne dainininkės paslaptį, jos magnetizmą. Ir kūrėjos tapatybei artimiausia man pasirodė nepanašiausia į ją balerina Olga Konošenko – duete visai ne juodu, o raudonu drabužiu.

Piaf buvo pernelyg didelė individua­lybė, kad apie ją galima būtų pasakoti apibendrintai.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai