Ankstyvas 2015-ųjų sausio 14-osios rytas, Paryžius. Savaitė po Prancūziją sukrėtusių teroro išpuolių prieš „Charlie Hebdo“ redakciją. Amžinų šviesų miestui grimztant į tamsą, performanso menininkė Nadia Vadori-Gauthier, nepaisydama sukeltos isterijos, išeina į gatvę. Galvoje sukasi vienintelis klausimas: „Kaip pasipriešinti barbarystei, kurios mastai peržengia bet kokias mano galimybių ribas?“ Nerimui ir baimei sklandant ore, Nadia užsimerkia ir... šoka. Minutė šokio prabėga kaip akimirka, tačiau ta trumpa akimirka pripildo menininkę tokios egzistencinės pilnatvės, kad tampa nauju kūrybiniu atspirties tašku. Nadia duoda sau pažadą: minutė spontaniško, autentiško šokio per dieną. Be šviesų, fanfarų, blizgančių kostiumų ar tobulo makiažo. Nesukant galvos, kur ir kaip, bet čia ir dabar. Nes poetinė rezistencija prieš atvirai demonstruojamą jėgos kultą turi prasidėti nedelsiant.

Nadia Vadori-Gauthier. 182 šokis, 2015 07 14
Nadia Vadori-Gauthier. 182 šokis, 2015 07 14

2017-ųjų balandžio 22-oji. Tas pats Paryžius. Tik Nadios poetinės rezistencijos dienoraštyje jau nebe 1, o 829 šokio minutės. 829 kasdienybės akimirkos, užfiksuotos trumpuose, spontaniškuose videoįrašuose, kuriais menininkė dalijasi savo internetiniame dienoraštyje (vimeo.com/nvg). Seku Nadios projekto evoliuciją: nuo pirmų nedrąsių žingsnių priešais savo namų duris iki gaivališkų piruetų netikėčiausiose Paryžiaus vietose: maisto prekių parduotuvėse, metro stotelėse, mokyklose ir universitetuose, muziejuose ir koncertų salėse, odontologo ar kirpėjo kėdėje, restorano tualete ar apleistoje gamykloje. Vieną akimirką matau moterį, striksinčią automobilių plovykloje, kitą ją it princesę savo glėby jau suka čia pat gatvę tvarkęs statybininkas. Pilką Pary­žiaus asfaltą keičia parkų ir miškų žaluma, o šią – Nevados dykumų smėlis. Nadia savo pažadą tęsi net ir keliaudama po tolimus kraštus. Tarsi kasdienę mantrą menininkė kartoja sau Nietzsche’s mintį – diena be šokio yra prarasta diena. „Šokti esant bet kokios nuotaikos, bet kokios fizinės formos, bet kokiu savo kūno metų laiku. Šokti akimirką, sekundės amžinybę, praeinantį ar prabėgantį laiką“, – dienoraštyje teigia Nadia.

185 šokis, 2015 07 17
185 šokis, 2015 07 17

Šeštadienio rytą iš miegų žadina Nadios žinutė: „Apie 11 val. stabtelsiu minutei šokio 17-ame rajone. Prisijunk.“ Paskatinta begalinio smalsumo galvotrūkčiais verčiuosi iš lovos ir puolu pro duris. Žinau, kad kiekvieno šokio sceną menininkė renkasi spontaniškai, nieko iš anksto neplanuodama ir nerežisuodama, tad turiu gerą valandą žaisti detektyvą, kol atrandu jos buvimo vietą. „Nenoriu kurti dirbtinio performanso, – šypsodamasi aiškina Nadia, – man svarbu tiesiog pasinerti į banalybės akimirką. Kartais jaučiuosi it seismografas, gaudantis mane supančios aplinkos aidus.“ Netrunku įsitikinti menininkės gebėjimu ne tik gaudyti mūsų būties ir buities aidus, bet ir meistriškai juos transformuoti į jautrias poetines akimirkas.

207 šokis, 2015 08 08
207 šokis, 2015 08 08

Šį kartą ji pasirinko kūrybiniu gaivališkumu pulsuojančią Paryžiaus miesto dailiųjų menų ateljė-studiją. „Tik nenustebk, šį kartą šokis bus kiek kitoks“, – šelmiškai mirkteli Nadia. Erd­vioje studijoje sukiojasi gera dešimtis įvairaus amžiaus meno mėgėjų, o ant grindų ištiesto milžiniško popieriaus lapo viduryje stovi į juodą trikotažinį kombinezoną tarytum voratinklį įsipainiojusi moteris. Nedrąsiai, pirštų galiukais tipena per popieriaus lapą, akimirkai sustoja, susigūžia, virpančiais pirštais bando atsargiai išsipainioti iš audinio spąstų. Aplinkui ratu sustoję dalyviai ant ilgų medinių lazdų pritaisytomis įvairiaspalvėmis pastelėmis popieriuje braižo šokėjos žingsnių trajektorijas. Pamažu pro drabužio kaklo ertmę tarsi egzotiška gėlė prasiskleidžia juodų garbanų puokštė. Dar po akimirkos moteris koketiškai rodo savo grakštų kaklą, palengva krentančio audinio klostės atidengia krūtinę, juosmenį, klubus. Šią kūno išsilaisvinimo akimirką prie moters prisijungia Nadia. Lėtais, plastiškais judesiais, tarytum ore kurdama nematomą eskizą, ji atkartoja gyvojo modelio kūno linkius, švelniai prisiglaudžia jai prie nugaros. Popieriaus lapas pamažu prisipildo įvairiaspalvių viena su kita prasilenkiančių linijų, vis artėjančių prie abiejų šokėjų, tarsi spraudžiančių jas į kampą. Nadia klesteli ant žemės, nevalingai rankomis bando „sugaudyti“ ją supančias vaivorykštes, kol galiausiai pasiduoda spalvų ir formų tėkmei. Ateljė kuruojanti menininkė Florence Greco-Dufier paaiškina, kad, pasitelkdama tokį mini performansą ir automatiniam rašymui artimą nevalingo piešimo metodą, ji siekė išlaisvinti savo mokinių kūrybinį impulsą iš „klasikinio formato rėmo“, fokusuojančio mūsų dėmesį ne į patį kūrybinį veiksmą, bet į baigtinį rezultatą. Susižavėjusi Nadios projektu Florence pasiūlė 830-tą šokį sušokti būtent savo ateljė ir taip įkvėpti mokinius.

75 šokis, 2015 03 29
75 šokis, 2015 03 29

Atsipūtusi po emociškai intensyvaus „pasirodymo“ Nadia klesteli ant meno žurnalais nuklotos kušetės ir kviečia prisėsti šalia. Peržiūrime šokio įrašą, moteris atidžiai analizuoja kiekvieną judesį, kelis kartus persuka jai užkliuvusias vietas. Galiausiai, nieko nelaukdama įkelia šokį į savo internetinį dienoraštį ir atsikvepia. „Šokis reikalauja be galo daug fizinių ir emocinių jėgų. Pastarųjų perkrovas sunkiai pakeliu, – prisipažįsta. – Vis dėlto geriausiai jaučiuosi būtent šokdama!“

83 šokis, 2015 04 06
83 šokis, 2015 04 06

Tuo gali įsitikinti kiekvienas, pasižiūrėjęs bent kelis Nadios šokių įrašus. Japoniškus haiku primenančios šokio miniatiūros iš kitų Paryžiaus gatvės performansų išsiskiria ne tik originalia idėja, bet ir minimalia choreografine raiška, neperspaustomis emocijomis. Žiūrovą paperka ne tik Nadios natūralumas, bet ir gebėjimas meistriškai įsilieti į tą akimirką supantį gatvės peizažą, kone susitapatinti su kasdienybės objektais – taip jiems suteikiama poetiškumo, priartinama prie meno objekto statuso. Moteris atvirauja: būdama itin drovi, turi kasdien „lipti per save“ tam, kad neišsižadėtų sau duoto pažado, tačiau nebando savo drovumo slėpti ar kompensuoti perteklinėmis, dirbtinėmis emocijomis. Nenuostabu, juk šokis menininkei yra tarsi dar viena komunikacijos su ją supančiu pasauliu forma, o ši neįsivaizduojama be atvirumo ir nuoširdumo.

304 šokis, 2015 11 13
304 šokis, 2015 11 13

Menininkės asmenybė tokia pat spalvinga ir įvairiapusiška, kaip ir jos spontaniški šokiai. Profesionali šokėja ir choreografė, 7 spektaklių autorė, jogos mokytoja, estetikos mokslų daktarė Nadia projektais gilinasi į kolektyvinio kūno bei autentiško judesio konceptą, kvestionuoja ribas tarp gyvenimo ir meno, judesio ir formos, kūno ir sąmonės. Per šokį, kaip aktyvią gyvosios poezijos išraišką, Nadia ieško būdų praturtinti performansą ir kitus scenos menus naujomis vizualiųjų menų formomis taip, kad šie nebūtų vien formaliomis, savaime išbaigtomis priemonėmis, bet savitais estetiniais / poetiniais / somatiniais mūsų ryšio vienas su kitu vektoriais.

587 šokis, 2016 08 22
587 šokis, 2016 08 22

Nadia tikina, kad šiame mūsų visų pasaulyje šoka apsiginklavusi tik savo jautrumu, nenorėdama būti nuslopinta baimės ar gąsdinimų, siekdama nematomais, bet gyvais ryšiais susisieti su aplinka ir jos žmonėmis. Šokis šiai paslaptingai menininkei tampa asmeniniu manifestu, savitu emociniu atsaku į pasaulio agresiją. Po truputį į savo choreo­grafinius etiudus moteris pradėjo pinti Prancūzijos ir pasaulio aktualijų atspindžius. Jautrus improvizuotas šokio duetas su parke ant suolelio sėdėjusia jauna musulmone tarsi aidas atkartojo pra­ėjusią vasarą šalyje nuvilnijusią diskusiją apie religinių apdarų ir galvos apdangalų dėvėjimą viešosiose vietose. Užkandinėje „Breakfast in America“ žaismingai imituodama prisukamas Hilary Clinton ir Donaldo Trumpo lėles Nadia pažvelgė į tuo metu šalį iš proto vedusią rinkimų maniją. Paaštrėjus politinei retorikai dėl migrantų, menininkė savo 610-tą šokį sušoko su trimis jaunais afganais, o regioninei valdžiai nusprendus nebefinansuoti lyčių nelygybės tyrimų, kartu su „ūsuotų“ ir vyriškais kostiumais pasidabinusių merginų komanda šturmavo Pigalle aikštę. „Na, o kaip atskleidei jau rytoj laukiančių Prancūzijos prezidento rinkimų nuotaikas?“ – smalsauju. Nadia kvatodama siūlo pasižiūrėti 821-mą šokį, kurį atliko kandidatų plakatų ir rinkiminių šūkių fone. Įrašą lydi grotažymė „už ką balsuoti?“. Jei kas nors rengtų populiariausio 2017 m. klausimo rinkimus, net neabejoju, kad šis be konkurencijos laimėtų pirmą vietą.

411 šokis, 2016 02 28
411 šokis, 2016 02 28

Paklausta, kiek dar žada šokti, Nadia teigia nežinanti – kaip ir to, už ką rytoj balsuos. „Tol, kol jausiu būtinybę, tol, kol galėsiu šokti. Gal iki 2017 m. spalio? Simboliškai. Iki 1001 dienos, 1001 šokio.“ Menininkė tiki: įsipareigodama veikti, kasdien kartoti šį kūrybinį ritualą, be perstojo ieškoti naujų meninės raiškos formų, ji gali pakreipti įtvirtintas normas ir įsitikinimus kita linkme. „Minutė šokio per dieną“ puikiai atspindi kinų patarlę: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo.“ Nuolankiai kartojamas net ir menkiausias veiksmas gali sukelti milžinišką rezonansą. Ne­abejoju, kad Nadios šokiai tarsi vandens lašai vieną dieną it kietą akmenį pratašys mūsų pasaulio ydas: susvetimėjimą, vartotojiškumą, dogmatizmą ir solidarumo stygių. O kol kas pasiduodu impulsui ir pasineriu į Nadios šokį. Nes poetinei rezistencijai nėra tinkamo laiko. Yra tik čia ir dabar.

516 šokis, 2016 06 12
516 šokis, 2016 06 12

227 šokis, 2015 08 28. Vaizdo įrašų stopkadrai iš N. Vadori-Gauthier archyvo
227 šokis, 2015 08 28. Vaizdo įrašų stopkadrai iš N. Vadori-Gauthier archyvo