Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Arūnas Spraunius. „Šventasis pavasaris“

„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)

Karolio Bingelio nuotrauka
Karolio Bingelio nuotrauka

Iki pastarojo meto buvo žvarboka, tas tiesa. Dalį mūsų (tikėtina, didžiąją) turėjo smaugti teisėtas apmaudas – juk pavasaris, velniai griebtų, visapusiško, isteriško vešėjimo metas. Taip turėtų būti pagal apibrėžimą, kituose gyvenimo sektoriuose viskas juk pagal protokolą. Kur jis, tas „Šventasis pavasaris“, http://www.tiketa.lt/LT/eksperimental_sokio_spektaklis_state_of_flow_16488 anonsuojamas bent nuo balandžio vidurio, beje, taip pat išperkamąja nuoma (lizingu). Teisėti klimato vartotojo lūkesčiai yra aukščiau visko ir estetinėmis aplinkybėmis, kai „to Lietuvoje dar nebuvo“.

Gamta protokolą ignoruoja – protu suvokti tą įstengiame, tačiau neprivalome su tuo oportunistiškai taikstytis. Ypač su nuožmiu pastovumu mus ištinkančių perfekcionizmo žygdarbių laikais, kai vienas neišvengiamas globalus herojus savo valdymo šimtadienį retoriškai įforminti pradėjo gerokai iš anksto. Šiek tiek primena stebuklines pasakas ar viduramžių romano patosą: „Dar nebūta prezidento, kuris būtų nuveikęs tiek daug per tokį trumpą laiką.“ Bylojantysis šventai tiki tuo, ką sako, – juk pasirašė tiek įsakų! Ne bet kaip, o pareikalavęs pakeisti chromuotą parkerį, kuriuo pasirašydavo jo pirmtakas Barackas Obama, paauksuotu. Tų rašiklių reikia daug, nes herojus turi įprotį juos dovanoti pasirašymo ceremonijoje dalyvaujantiesiems.

Tiesa, herojus turi ir įprotį (kas nors tartų – silpnybę) pasirašymo aktą painioti su realiomis klausimo sprendimo galimybėmis. Tikrovė, panašu, jam apskritai geroka paslaptis, kaip tik dabar, prezidentaujant, pamažu atsiskleidžianti. JAV prezidentas neseniai sužinojo apie branduolinio ginklo griaunamąją galią, bet kuriuo atveju žurnalistams tai pranešė kaip didelę naujieną. „Mane čia informavo... Tai buvo slaptas susirinkimas, tačiau viena galiu pasakyti, nes tai užrašyta visose knygelėse (būtent deminutyvas, – A. S.): branduolinė katastrofa bus nepanaši į jokią kitą.“

Tikrai? Ką jūs sakote... Bet gal reikėtų kaip nors patik­rinti, kad taptų, sakykime, akivaizdžiau? „Ką patikrinti?“ –­ reikliai perklaustų globalus herojus. Na, kad branduolinė katastrofa, esą, nepanaši... Kodėl jam niekas neprieštarauja? Klausimas, kuriam galima suteikti gal net hamletiškojo rangą. Nes jis šventai įsitikinęs, jog visos jam nepalankios apklausos yra melagingos žinios. Štai toks kiekybės ir savireklamos triumfas. Protokolas (vadinasi, lemtis) įpareigoja, taigi bet kuris lyderis pirmąsias šimtą valdymo dienų pristato ypač herojiškai. Čia aptariama versija pavadinta „Prezidento Donaldo Trumpo pirmųjų šimto dienų istoriniai pasiekimai“. Herojaus sąskaitoje – 13 įsakų-rezoliucijų, 30 prezidentinių įsakų bei 28 įstatymai. Paauksuotų rašiklių statistiką nesunku apskaičiuoti.

„The New York Times“ apžvalgininko Davido Leonardo replika, esą tai buvo prasčiausias prezidentavimo šimtadienis istorijoje (herojus nesugebėjo pasiekti nė vieno reikšmingo įstatymo priėmimo, stipriai atsilieka formuodamas vyriausybę, neturi užsienio politikos etc.), laikytina tik pagiežingu komentaru nevykėlio, iš už kampo besidairančio į gyvenimo šventąjį pavasarį. Gyventi be aiškių įsitikinimų, užtat su nenumaldomu geismu daryti įspūdį. Kuriam galui reikia jų, tų įsitikinimų, egzistencinio balasto, instinktai išlikimui nepalyginamai svarbesni. Esama tokios vadybinės sąvokos „iškraipytos tikrovės laukas“. Sakoma, neprilygstamas „lauko“ meistras buvo velionis Steve’as Jobsas, galėjęs įrodyti bet kam bet ką. Štai ji, ir literatūros, ir veržlaus tikslingumo karalystė, kurią nykstantys nabagai dykaduoniai pagiežingai apkalba iš nepadoraus atstumo.

Kęstutis Zapkus. „Topologinė dinamika“, 1983
Kęstutis Zapkus. „Topologinė dinamika“, 1983

Tik neinformuotam žmogui atrodo, kad susaistytoje, įtikintoje, geranoriškoje, įtinklintoje, suinteresuotoje, dėmesingoje, aktyvuotoje etc. tikrovėje šventasis pavasaris nebeįmanomas iš principo. Dar ir kaip įmanomas ir tenebando spyriotis.

Nykstančių veltėdžių (festina lente – čia Gajaus Svetonijaus Trankvilo posakis, kurį mėgo Gajus Julijus Cezaris Oktavianas, o ne vairavimo kursų prekės ženklas) paguodai – nereikalingo žavesys, kurio likučių žmonija dar turi. Pernykštėje, 26-oje Šnobelio premijos (Ig Nobel Prize) Harvardo universiteto „Sanders Theatre“ įteikimo ceremonijoje biologijos srityje įvertintas britas Thomasas Thwaitesas, Šveicarijos Alpėse tris dienas apsimetęs kalnų ožiu. Tyrėjas apsimaudavo specialius protezus, kad galėtų judėti kalnuose kaip porakanopiai. Prizą (10 trilijonų Zimbabvės dolerių; apie Zimbabvės dolerio kursą žr. literaturairmenas.lt/2017-03-03-nr-3605/3835-s-keltininkai/5899-arunas-spraunius-zimbabve) Thomasas pasidalijo su kitu britu Charlesu Fosteriu, pamėginusiu įsigyventi (čia tinkama prisiminti šekspyriškąjį klausimą, jo rangą) į barsuko, lapės, elnio ir ūdros vaidmenis. Persikūnijęs į barsuką C. Fosteris maitinosi sliekais, rausė urvus kalvose, mėgino suartėti su kitais barsukais kliaudamasis tik asmeniniu žavesiu.

Premija dauginimosi srityje įteikta egiptiečiui urologui Ahmedui Shafikui, kuris žiurkių patinus apvilko kelnaitėmis iš šimtaprocenčio poliesterio, poliesterio per pusę su medvilne, šimtaprocentės medvilnės ir šimtaprocentės vilnos. Paaiškėjo, kad šimtaprocenčio poliesterio kelnaitėmis apvilkti patinai seksualiai gerokai vangesni už apvilktuosius medvilnės bei vilnos „triusikais“. Fizikos srityje apdovanota Pietų Velso universiteto tyrėjų grupė, išsiaiškinusi, kad arklių musės baltus žirgus kandžioja rečiau nei kitų spalvų ir kodėl žiogai ypač mėgsta juodas antkapines plokštes. Šnobelio taikos premija įteikta Kanados Voterlu universiteto doktorantų grupei už studiją „Apie pseudogiliamintiškų niekų atpažinimą bei suvokimą“. Literatūros srityje įvertintas švedas entomologas Fredrikas Sjöbergas už tritomį biografinį veikalą, kuriame apgiedama dar gyvų bei jau mirusių musių kolekcionavimo palaima. Recepcijos (ar interpretacijos) srityje įvertinti japonų tyrėjai Atsukis Higašijama bei Kohei Adači, aiškinęsi, ar iš tiesų regime daiktus kitaip nei įprasta, jei žvelgiame į juos pasilenkę per nuosavą tarpukojį.

Turėtų palengvėti atžagareiviškai visuomenės daliai, išeiviams iš paskutinio suolo, nedalyviams iš principo. Jokia paslaptis, kad lietuviškas entuziazmas „visu rimtumu“ planetoje beveik neturi lygių (pavyzdžiui, tokia vitalizmu trykštanti antraštė: „Kefyro kokteilis pusryčiams – kad žarnynas veiktų kaip laikrodis“, lrytas.lt, 2016 11 23). Visuomenėje, kuri gyvena tik „iš rimtųjų“, spontaniškas atraktyvumas netoleruotinas kategoriškai. Emilis Cioranas kaip „Šventojo pavasario“ versijos parabolė: „Niekas taip gerai neįrodo žmonijos nuosmukio, kaip tai, jog neįmanoma rasti nė vienos tautos ar genties, kur gimimas sukeltų gedulą ir aimanas.“

Čia priėjo psichoanalitikas ir konstatavo: užslopinto seksualumo projekcija, gal net Edipo kompleksas. „Na na...“ – maždaug taip apibendrindamas globėjiškai numykė. Na, ir sumauta gamta – juk žvarbu...

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai