Saulius Vasiliauskas. Individas didžiųjų idėjų pinklėse

Sistema ir individas; asmenybė sistemos gniaužtuose; iš totalitarinės, imperinės prievartos formaliai išsivadavusi, tačiau mentaliai joje pasilikusi asmenybė; aukos-budeliai-aukos; išorinės ir vidinės revoliucijos; bandymai išlikti sąžiningam; fanatiškas troškimas žūtbūt įrodyti savo tiesą – tebūna šios apžvalgos raktiniais žodžiais.

 

Svetlana Aleksijevič. „Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2016.

b_200_291_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-05_nr._3614_laikas.jpg

Ukrainoje gimusi baltarusių rašytoja, 2015 m. Nobelio premijos laureatė dažniausiai pristatoma kaip sukūrusi unikalią polifoninės literatūros formą, kurioje dera publicistinis ir grožinis stiliai. Paskutinė penkių knygų ciklo „Utopijos balsai“ dalis – koncentruotas ilgų kelionių po buvusią Sovietų Sąjungą rezultatas: autentiški „paprastų žmonių“ – technikų, vadybininkų, konditerių, konstruktorių, buvusių kareivių, studentų, mokinių – pasakojimai apie gyvenimą tada ir dabar, didžiųjų idėjų griūtį, negalią susitaikyti su šiuolaikine politine ir ekonomine tikrove bei jos siūlomais gyvenimo imperatyvais. Svetlanos Aleksijevič knygos veikėjais tapusių pašnekovų istorijos, papildytos dokumentine medžiaga (TV laidų, pokalbių, straipsnių ištraukomis, priešmirtiniais rašteliais ir kt.), susilieja į kančia ir beprasme egzistencija prisodrintą visumą – kardinalius vidinius virsmus patyrusio žmogaus veidrodį, parodantį daugiau, nei jis pats apie save žino, nori ir geba suvokti.

S. Aleksijevič rado formą sudėtingoms istorijoms perteikti ir prieigą prie tų istorijų savininkų, dažnai abejojančių, ar jų biografijos gali kam nors rūpėti. Su kai kuriais jų rašytoja susitinka ne sykį, užmezga artimesnius ryšius: „Grįžtu į kambarį – jau dainuoja visi. Ir aš su visais“ (p. 336). Ribos tarp klausiančiojo ir atsakančiojo trinasi; klausimai tik numanomi, nutylimi. Dėmesys telkiamas ties atsakančiojo išgyvenimais ir jų refleksija (skliaustuose minimi jo ar jos veiksmai, išraiškos, emocijų kaita).

Kokios bendrybės išryškėja keliaujant po „socializmo griuvėsius“? Visų pirma nostalgija ir dvejonės, ar pagrįstai buvo tiek ir taip griauta: „Taip, mes stovėdavome eilėse prie pamėlusių viščiukų ir supuvusių bulvių, bet tai buvo Tėvynė. Aš ją mylėjau“ (p. 24); „Mano tėvynė – TSRS. Galiu be daug ko išgyventi. Negaliu atsisakyti tik to, kas buvo“ (p. 92). Taip pat (istoriškai?) išlikęs troškimas nusilenkti didesniam už save – ateities idėjai, patraukliai skambančiai utopijai, ambicingam valdytojui. Iš čia ir neraminanti statistika, gluminantys faktai: „Pusė jaunų – nuo 19 iki 30 metų – žmonių laiko Staliną „didžiausiu politiniu veikėju“. (...) Ir vėl madinga viskas, kas susiję su sovietija. (...) Galite nukeliauti į Stalino lagerius – į Magadaną, Solovkus. Reklama žada, kad įspūdžiui sustiprinti jums išduos lagerininko drabužius, kirtiklį“ (p. 17–18). Yra ir priešingų nuomonių: „Mokausi būti laisvu žmogumi. Nenoriu mirti tokia, kokia dabar – sovietinė“ (p. 259); „Noriu išsivalyti viską, kas rusiška“ (p. 335).

Nostalgija socializmui kyla dėl nepasitenkinimo dabartimi: pasakojimuose gausu kapitalizmo kritikos, minima suvešėjusi korupcija ir nusikalstamumas; esama nusivylimo knygomis, literatūra – idealistiniu, pagražintu tikrovės modeliu. Nuogąstaujama dėl pakitusių vertybių, gausu imperinio, herojinio mąstymo bruožų – troškimo gyventi dėl „didesnių idealų“, negalėjimo susitaikyti, kad tai, ką kalbantieji su didele viltimi ir tikėjimu kūrė, buvo žalinga ir beprasmiška: „Mūsų smegenų požievyje instaliuota imperija ir komunizmas. Tai, kas herojiška, mums artimiau“ (p. 37); „Niekinga mūsų epocha. Tuščia. Viskas užversta skudurais ir vaizdo leistuvais. Kur didinga šalis? Jeigu kas, dabar nieko negalėtume. Ir Gagarinas neišskristų“ (p. 108); „Rusui reikia tokios idėjos, nuo kurios kraujas stingtų gyslose ir šiurpuliai eitų per nugarą“ (p. 169). Tokiai nuomonei oponuoja karjeros siekiančio jaunimo mintys, pvz.: „Koks Leninas? Koks Stalinas? Visa tai praeity, tau atsiveria afigenas gyvenimas: gali pamatyti visą pasaulį, gyventi nuostabiame bute, važinėtis prabangia mašina, pietums valgyti dramblieną“ (p. 295).

Vyrauja minorinė tonacija, tačiau pro agresijos, netekčių, niekinimo, pagiežos, tautinių grupių nesantaikos, nacionalizmo, neapykantos, keršto natas suskamba ir meilės, flirto, intymių jausmų tonai: „Mus gelbsti tik meilė. Meilė – tai toks vitaminas, be kurio žmogus negali gyventi, jam sukreša kraujas, sustoja širdis“ (p. 194); „O vėliau atsirado mano tėtis... Jis sekiojo jai iš paskos, valandų valandas laukdavo gatvėje, žiemą net nušalo ausis. Sekiojo ir žiūrėjo. Pagaliau jis ją pabučiavo“ (p. 215).

Nors kartais suabejoji, ar viskas iš tiesų autentiška, ar autorė „nesuliteratūrino“, nepadailino pašnekovų minčių raiškos, Aleksijevič dar sykį parodo, kad atsigręžti į „paprastą žmogų“ galima tik su juo maksimaliai susitapatinant, suskliaudžiant savo ego, atsisakant istorinio – didžiuosius raidos akcentus fokusuojančio –­ žvilgsnio.

 

Julian Barnes. „Laiko triukšmas“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

b_200_289_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-05_nr._3614_barnes.jpg

Julianas Barnesas laikomas vienu žymiausių šiuolaikinių anglų prozininkų, jo knygos sulaukia didelio skaitytojų ir vertėjų dėmesio. Ne išimtis ir 2016-aisiais pasirodęs bestseleris „Laiko triukšmas“. Vis dėlto manau, kad romanas sukėlė daugiau triukšmo, nei nusipelnė. Pamėginsiu glaustai atsakyti, kodėl šedevru tituluojamas kūrinys nėra jau toks šedevriškas.

Pradėkime nuo užmojo (o užsimota, sakyčiau, drąsiai ir rizikuojant) – papasakoti rusų muzikos klasiko kompozitoriaus Dmitrijaus Šostokovičiaus istoriją. Siekta rašyti apie kūrėją ir jo raiškos galimybes Sovietų Sąjungoje, apie, pasak anotacijos, „kovą už savo sąžinę, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą“. Užmojo realizacija padalyta į tris skyrius – „Laiptų aikštelėje“, „Lėktuve“, „Automobilyje“, – nors ryškesnių skirtumų nejusti, nebent vis didėjantis protagonisto įsitraukimas į politinę veiklą.

D. Šostokovičiaus istoriją, tiksliau –­ jos interpretaciją, J. Barnesas pasakoja trečiuoju asmeniu, o toks sprendimas labiau orientuotas į veiksmų, įvykių pasakojimą nei į veikėjų (pa)sąmonės refleksiją. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai, tačiau šiuo atveju taip nėra. Nuo pat pradžių erzina monotoniška ir plokštoka pasakojimo maniera: „Jis žinojo tik viena...“, „Jis stovi laiptų aikštelėje...“, „Jis užgriuvo jį kaip perkūnas...“, „Jis laukė“, „Jis pagalvojo“, „Jis gimė“ ir t. t. Iš atskirų pastraipų lipdomas neapkrautas, minimalistinis stilius (šiaip jau neturiu nieko prieš jį) ypač pirmoje knygos dalyje primena biografijos atpasakojimą. Raiška skurdoka, galbūt prie to prisideda ir vertimo niuansai. Juo labiau kad „literatūrinio efekto“ dažnai siekiama patosiškais nutylėjimais. Jau pats pirmas sakinys-pastraipa – lyg iš holivudiniais principais grįstos ekranizacijos: „Jis žinojo tik viena: atėjo sunkiausia jo gyvenimo akimirka“ (p. 15). Gausu lėkštų samprotavimų: „Likimas. Tai tiesiog didingas žodis, reiškiantis tai, ko negali pakeisti. (...) Taigi vadintis Dmitrijumi Šostokovičiumi buvo jo likimas. Ir nieko čia nepakeisi“ (p. 19); „Tai buvo pirmoji meilė ir, kaip visos, neabejotinai tikra ir pasmerkta“ (p. 25) ir t. t.

Neretai kyla „literatūros darymo“, neišbaigtumo ar pasukimo lengvesniu, t. y. pataikavimo masiniam skaitytojui, keliu įspūdis. Autorius knygos pabaigoje nurodo šaltinius, kuriais naudojosi, ir pretenzinga, gana arogantiška (pernelyg pasitikint savo talentu?) intonacija užbaigia: „Iš visų žmonių, padėjusių man rašyti šią knygą, išskirčiau Elizabeth Wilson. Ji pasidalino su manimi unikalia medžiaga, ištaisė daug klaidų ir perskaitė korektūrą. Bet tai mano knyga, ne jos. Ir jeigu jums ji nepatinka, skaitykite Elizabeth Wilson“ (p. 205). Ne mažiau trikdo ir manieringos, dažnai perteklinės pastraipų pabaigos: „Logiška, ar ne taip?“ (p. 34); „Ar tai ką nors reiškia ar nereiškia nieko?“ (p. 111) Verta pasvarstyti, ar ne dirbtinai į pasakojimą įterpiamos rusų literatūros klasikų – Puškino, Čechovo, Gogolio ir kitų – citatos, kuriančios pretenzijos, o ne meninį efektą.

Geriausiai Barnesui sekasi pasakoti, kai jo stilius priartėja prie refleksyvesnio, Milaną Kunderą kiek primenančio dėstymo, pvz.: „Visą gyvenimą jis pasikliovė ironija. Įsivaizdavo, kad paprastai ji randasi toje vietoje, kur susidaro plyšys tarp to, kaip mes įsivaizduojame, manome ar tikimės susiklostysiant savo gyvenimą, ir to, kur link jis pasuka iš tikrųjų“ (p. 194). Šiaip ar taip, net ir retuose „sužibėjimuose“ stinga subtilesnės veikėjų psichologijos ir pasirinkimų motyvacijos, įvairesnės leksikos, gausesnio ir autentiškesnio meninių priemonių arsenalo.

Ir net jei neišvardijau kūrinio privalumų, – turinio išsamiau neaptariau sąmoningai, tiesa, posovietinėse šalyse meno kaip politinės ideologijos įrankio, kovos su cenzoriumi, karjeros ir lojalumo partijai problematika labiau pažįstama ir todėl nestebinanti, net, manyčiau, kiek per tiesmukai, paviršutiniškai paliesta, – klausimas, ar minėtus trūkumus galima atleisti šedevru vadinamam romanui, telieka atviras. O kitiems, antrindamas autoriui, siūlau rinktis Elizabeth Wilson variantą.

 

Danilo Kiš. „Boriso Davidovičiaus kapas. Septynios vieno pasakojimo dalys“. Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. – V.: „Kitos knygos“, 2017.

b_200_286_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-05_nr._3614_kis.jpg

Iškart po Barneso „Laiko triukšmo“ skaitytas garsaus serbų kilmės rašytojo Danilo Kišo romanas tapo savotiška atgaiva. Skaitinys gerokai mįslingesnis, mistiškesnis, daugiasluoksniškesnis, sakyčiau, ir rafinuotesnis. Iš septynių novelių supinta literatūrinė pynė, už kurią autorius buvo „apdovanotas“ politine tremtimi ir emigracija į Paryžių, turėtų patraukti išrankesnių ir įnoringesnių skaitytojų dėmesį. Padėkoti norisi ir, rodos, puikiai išvertusiai Laimai Masytei. Kūrinio kalba atrodo sudėtinga, ko verta vien spalvinga leksika: „rungčios“, „guitynės“, „vambryti“, „maurynė“, „skriausmas“, „šrapnelis“ ir t. t.

Penkios iš septynių dalių skeliamos į mažesnius poskyrius, kurių pavadinimai (kaip ir dalių) bemaž charmsiški ir verti paminėjimo: „Barzda ir kamilavka“, „Aviečių spalvos auliniai“, „Viso šito cirko paaiškinimas“, „Post festum“, „Traktatas apie azartinius žaidimus“ ir pan. Istorijų pasakotojas žaidžia užuominomis, aliuzijomis, fragmentais, vengiama vientiso, chronologiško dėstymo. Tekstai kiek primena detektyvą (mįslių netrūksta ir išnašose), skaitytojas verčiamas intensyviai mąstyti, spėlioti ir aiškintis, kas ir kodėl įvyko, kuo tarpusavy susiję atskiri laikotarpiai, nutikimai, veikėjai.

Varijuojama intertekstais, (pseudo)dokumentine, akademine medžiaga, pavyzdžiui: „Taigi pirmas šios dramos veiksmas prasideda Airijoje, „atokiausioje Tulėje, žemėje, plytinčioje anapus žinojimo“, kaip ją vadina vienas iš Dedalo antrininkų; Airijoje, „liūdesio, bado, nevilties ir prievartos žemėje“, kaip ją vadina kitas tyrinėtojas, mažiau linkęs į mistiškumą, labiau – į niūrią žemišką prozą“ (p. 25).

Kai kurie poskyriai it nedideli ekskursai į detalesnį reiškinio, proceso aprašymą. Pavyzdžiui, „Čiortike“ pasakojama apie kalinių žaidimus kortomis, jų simbolines reikšmes. Istorijas sieja abejojantis, žaismingas, provokuojantis, skaitytojo lūkesčiais manipuliuojantis pasakotojas: „Patikimų liudijimų neturime, bet Burnikelio tapytas Dublino peizažas leidžia bent nujausti (...)“ (p. 26).

Kaip ir knyga pavadintos istorijos protagonisto revoliucionieriaus B. D. Novs­kio akistata su jo bylą tiriančiu ir prisipažinimą išgauti siekiančiu Fediukinu kiek priminė George’o Orwello distopiją „1984“ ir joje aprašomus Vinstono Smito kankinimus siekiant atimti vienintelę likusią – mąstymo – laisvę. Kišo pasakojime Novskis pasiryžta iki paskutinės akimirkos ištverti, išlikti sąmoningas ir ištikimas savo tiesai. Tačiau kai jis jau „tebuvo tuščias žmogaus kiautas, pūvanti ir nukankinta mėsos krūva“ (p. 111), kai kasdien buvo žudomi jauni žmonės, Fediukinas paguldė Novskį į ligoninę tam, kad šis, atgavęs jėgas, pajutęs grįžtančią gyvybę, galutinai palūžtų ir būtų įveiktas.

Galima grožėtis Kišo sakiniais, jų ritmu, sintakse, žiūros taško kaita: „...regiu, kaip guli su purvinu tvarsčiu ant galvos improvizuotoje ligoninėje netoli Chichono, klausydamas sužeistųjų dejonių, tarp kurių pasigirsta kreipimasis į Dievą airiškai; regiu, kaip šnekasi su jauna medicinos sesele, kaip ši migdo jį lyg vaiką, niūniuodama lopšinę kažkokia jam nepažįstama kalba, kaip, pusiau snausdamas, apkvaišintas morfijaus, dar įžiūri tą seselę, besiropščiančią į lovą pas kažkokį lenką amputuota koja, ir lyg košmare išgirsta liguistą geismingą šnopavimą...“ (p. 29)

Bene labiausiai išsiskiria į XIV a. nukelianti pirmuoju asmeniu pasakojama istorija „Šunys ir knygos“. Per krikščionių monsinjoro Žako ir dėl religinių pažiūrų suimto žydo Barucho Davido Noimano akistatą autentiškas pastarojo prisipažinimas į vieną mistišką visetą supina dokumentinę ir fikcinę literatūrą, fantastinį ir realistinį kodus.

Belieka pridurti, jog Kišas ne sykį buvo kaltinamas plagijavimu (ypač akcentuota J. L. Borgeso įtaka), ir tik vėliau jo pasakojimo maniera įvardyta „postmodernistine rašymo strategija“.

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai